1946 m. liepos 4 d., didžiausias buvusių Vokietijos Rytprūsių ir Mažosios Lietuvos istorinio regiono miestas Karaliaučius (vok. Königsberg) pervadintas Kaliningradu (rus. Калининград). Šis miestas, daugelį amžių buvęs itin svarbus lietuvių tautai, galėjo tapti ir Lietuvos dalimi kartu su visa Mažąja Lietuva, tačiau „Karalių miesto“ istorija susiklostė kitaip.

Manvydas VITKŪNAS

Tapti Lietuvos dalimi Karaliaučius galėjo bent du kartus: po pergalingo 1410 m. Žalgirio mūšio, jei Vytautas Didysis kartu su Jogaila būtų ryžęsis greitai pribaigti parklupdytą priešą ar bent jau atsiriekti bent dalį senųjų baltiškų žemių, ir iškart po Antrojo pasaulinio karo, kai padalytų Rytprūsių pietinė dalis atiteko Lenkijai, o šiaurinė, apimanti Mažąją Lietuvą, – Sovietų Sąjungai. Deja, abu kartus buvo priimti kitokie sprendimai.

Taip prūsų, nadruvių, skalvių žemės, ilgainiui tapusios ne tik lietuvininkų, bet ir gausiai šį kraštą kolonizavusių vokiečių gimtaisiais namais, po staigaus istorijos vingio tapo tarsi karo grobiu, atitekusiu Rusijai. Šioje žemėje pasikeitė labai daug kas: žmonės, kultūra, kalba, visų gyvenviečių ir daugumos upių, ežerų ir kitų gamtos objektų pavadinimai.

Pagerbė čekų karalių

Karaliaučiaus miestas šalia į Aismares (dabar rusų vadinamas Kaliningrado įlanka) įtekančios Priegliaus upės žiočių buvo įkurtas dar viduramžiais, ir ne tuščioje vietoje. Čia nuo seno gyvavo vienos iš prūsų genčių – sembų – gyvenvietė Tvanksta. 1255 m. Vokiečių ordino kariuomenė ją sugriovė ir pradėjo statyti naują pilį, o netrukus ir miestą, pavadintą Kenigsbergu („Karaliaus kalnu“).

Taip kryžiuočiai pagerbė žygyje prieš prūsus dalyvavusį Čekijos karalių Pršemislą II Otakarą. Mažojoje Lietuvoje gausiai gyvenę lietuvininkai ir Didžiosios Lietuvos gyventojai vartojo lietuvišką šio miesto pavadinimo formą – Karaliaučius (kartais dar Karaliaučia ar Karaliaučiai). Lietuviškuose raštuose šis miesto pavadinimas randamas nuo XVI a.

Kryžiuočių pastatyta Karaliaučiaus pilis iškart tapo skaudžiu šašu prūsams – ji iškilo strategiškai labai svarbioje vietoje, šalia Aismarių, Priegliaus žiotyse. Iš čia buvo galima kontroliuoti ne tik sembų, bet ir piečiau gyvenusių notangų žemes, Priegliaus vandens kelią. Tad nenuostabu, kad 1260 m. prasidėjus Herkaus Manto vadovaujamam Didžiajam prūsų sukilimui Karaliaučius tapo vienu svarbiausių sukilėlių taikinių. 1262-aisiais prie Karaliaučiaus sienų net kelis kartus virė sunkūs mūšiai.

Prūsai ilgai buvo apgulę Karaliaučių, jame įsitvirtinę kryžiuočiai badavo ir jau ketino pasiduoti, bet visgi kitos Vokiečių ordino pajėgos suskubo saviškiams į pagalbą. Prūsai parengė atskubantiems kryžiuočiams pasalą, tačiau buvo išduoti priešams parsidavusio saviškio ir patyrė pralaimėjimą. Netrukus jie dar kartą išbandė Karaliaučiaus sienų tvirtumą, bet ir šį sykį pilies neužėmė. Herkus Mantas kautynių metu buvo sužeistas. Galiausiai kryžiuočiai sugebėjo nuslopinti net 14 metų liepsnojusį prūsų sukilimą.

Karalių miestas

Viduramžiais šalia Karaliaučiaus pilies buvo ne vienas, o net trys miestai – Senamiestis (Altstadt), Naujamiestis (Neustadt) ir Knypava (Kneiphof). 1340 m. ši trijulė pagaliau buvo sujungta į vieną didelį miestą – Kenigsbergą (Karaliaučių). Labai patogioje vietoje – šalia jūros ir upių uostų, prekybos kelių kryžkelėje – įsikūręs miestas augo kaip ant mielių.

Greitai jis tapo kryžiuočių didžiojo maršalo rezidencija, o 1457 m. čia iš Marienburgo buvo perkelta Vokiečių ordino sostinė. XIV a. pabaigoje Knypavos saloje baigta statyti didžiulė gotikinė katedra. Vėliau ji buvo kelis kartus rekonstruota, labai smarkiai apgriauta Antrojo pasaulinio karo metais, tačiau išliko, išgyveno netgi sovietmetį, nepasigailėjusį daugumos per karą daugiau ar mažiau išlikusių senųjų Karaliaučiaus pastatų.
Vokiečių ordinui tapus pasaulietine valstybe, Karaliaučiuje įsikūrė Prūsijos kunigaikščio rezidencija.

Iki 1660 m. Prūsijos sostine buvęs Karaliaučius galiausiai šią garbę perleido Berlynui, tačiau tai nelabai nuskriaudė Karaliaučių – jis ir toliau augo, plėtėsi, gražėjo. Prie Karaliaučiaus augimo smarkiai prisidėjo ir svarbiu ekonominiu užnugariu tapusi Lietuva. Iš mūsų šalies per Karaliaučiaus uostą (kaip ir per Klaipėdą) į užsienį buvo gabenami javai, mediena, kitos eksporto prekės bei įvežami įvairūs Lietuvos rinkai reikalingi gaminiai. Nuo priešų kariuomenių antpuolių miestą saugojo galingi fortifikaciniai įrenginiai. Rytinis jų ruožas buvo vadinamas Lietuvių pylimu. Netgi dabar Kaliningrade toje vietoje yra gatvė, vadinama Litovskij Val.

Tiesa, ne visada galingi įtvirtinimai pajėgdavo sutrukdyti priešams. Per Septynerių metų karą Karaliaučiuje kurį laiką šeimininkavo Rusijos kariuomenė, o 1807–1812 m. – Napoleono Bonaparto vadovaujamos Prancūzijos pajėgos.

Karaliaučius nuo seno buvo svarbus švietimo židinys. Dar 1542 m. čia buvo įsteigtas universiteto pirmtakas – partikuliaras. Jam vadovavo nuo Jonavos kilęs lietuvis, vienas iš mūsų raštijos pradininkų Abraomas Kulvietis. A. Kulvietis, taip pat netoli Eišiškių gimęs švietėjas Stanislovas Rapolionis buvo vieni iš Karaliaučiaus universiteto steigėjų.

Jie padėjo Prūsijos kunigaikščiui Albrechtui Brandenburgiečiui įkurti vieną svarbiausių Baltijos regione aukštųjų mokyklų (kunigaikščio garbei universitetas vadintas Albertina). Šios mokyklos reikšmę lietuvių tautos kultūros ir švietimo raidai sunku net išmatuoti. Vien ko verti absolventų vardai: Martynas Mažvydas, Jonas Bretkūnas, Kristijonas Donelaitis, Liudvikas Rėza... Garbių lietuvių tautos vyrų, išminties besisėmusių tarp Albertinos sienų, sąrašas – labai ilgas.

Daug lietuvių šiame universitete ir dėstė. Jau minėtas A. Kulvietis buvo pirmasis universiteto graikų kalbos profesorius (dar dėstė ir hebrajų kalbą), o S. Rapolionis – pirmasis teologijos profesorius. L. Rėza čia mokėsi, vėliau tapo universiteto profesoriumi ir netgi buvo išrinktas rektoriumi.

Lietuvių kalbai Karaliaučiaus universitete nuo seno teko didelis dėmesys. 1718 m. buvo įsteigta Lietuvių kalbos katedra, tais pačiais metais pradėjo veikti Lietuvių kalbos seminaras, gyvavęs iki pat Karaliaučiaus saulėlydžio 1944-aisiais. Lietuvių Karaliaučiuje gyveno kelis šimtmečius. Nuo XVI a. vidurio buvo aukojamos šv. mišios lietuvių kalba. Čia išleista gausybė lietuviškų knygų, ėjo lietuviški laikraščiai, veikė lietuvių organizacijos ir jų skyriai.

Kolonizacija

XIX a. dar smarkiau išaugęs, į XX a. Karaliaučius įžengė kaip tikras regiono didmiestis ir toliau sparčiai plėtėsi. 1910 m. Karaliaučiuje gyveno 250 tūkst., o 1939 m. – jau 373 tūkst. žmonių. Nuo 1985-ųjų mieste veikė tramvajus, 1919 m. šalia Karaliaučiaus atidarytas vienas pirmųjų pasaulyje civilinių oro uostų.
Antrojo pasaulinio karo metai Karaliaučiui ir visai Mažajai Lietuvai buvo tragiški.

Didžiausiam Rytprūsių miestui, kur buvo sutelkta nemažai nacių valdomos Vokietijos pramonės, transporto, karinių objektų, sąjungininkai nepagailėjo aviacinių bombų ir artilerijos sviedinių. Miestą bombardavo britų bombonešiai, o dar labiau sugriovė sovietų aviacija ir artilerija. Frontui ritantis į Vakarus, po labai sunkių mūšių sovietų kariuomenė užėmė miestą. Karaliaučiuje, iki karo turėjusiame daugiau nei 370 tūkst. gyventojų, liko tik 20 tūkst. Daugybė žmonių pasitraukė artėjant sovietams, tūkstančiai žuvo.

Mieste likusiems vokiečiams (taip pat ir lietuvininkams) teko išgerti visą karčią nugalėtos šalies piliečių, atsidūrusių okupantų valdžioje, likimo taurę. Prievarta (ypač prieš moteris), pažeminimas tapo senųjų karalių miesto kasdienybe. Tačiau ir išgyvenusiųjų dienos gimtajame mieste buvo suskaičiuotos – 1947 m. dauguma buvusių Trečiojo reicho piliečių deportuoti į Vokietiją. Į ištuštėjusį miestą ir visą sritį plaukė naujakuriai nuo Volgos ir Uralo. Karaliaučiaus kraštas tapo masinės sovietų kolonizacijos objektu.

Potsdamo konferencijoje šios žemės Sovietų Sąjungai buvo perduotos administruoti 50 metų, tačiau rusai nusprendė čia įsitvirtinti visam laikui. Norint kuo greičiau ištrinti prisiminimus apie nuo amžių čia gyvenusius vokiečius ir lietuvininkus, pradėtas masinis gyvenviečių pavadinimų keitimas. Reikėjo sugalvoti naują pavadinimą miestui. Ir čia pats likimas pamėtėjo idėją: 1946 m. birželio 3 d. mirė vienas iš garsiausių bolševikų, Sovietų Sąjungos aukščiausiosios tarybos pirmininkas Michailas Kalininas.

Praėjus mėnesiui, jo vardu pavadintas, pasak dabartinio Rusijos prezidento Vladimiro Putino, Rusijos karo trofėjus – Kenigsbergas.

Taip Karaliaučius tapo Kaliningradu, labiausiai į vakarus nutolusios Rusijos srities centru. Kartu per trumpą laiką pakeisti ir šimtų kitų šio krašto vietovių pavadinimai. Tilžė pavadinta Sovetsku, Ragainė – Nemanu, Įsrutis – Černiachovsku (generolo Ivano Černiachovskio garbei), Gumbinė – Gusevu (sovietų kariuomenės kapitono Sergejaus Gusevo garbei), Stalupėnai – Nesterovu (pulkininko Stepano Nesterovo garbei), Naujieji Kuršiai tapo Pionerskiu, Tolminkiemis – Čistyje Prudais, Piliava – Baltijsku. O seniau dauguma Mažosios Lietuvos vietovardžių, dabar pakeistų visiškai svetimais naujadarais, buvo baltiškos kilmės...

Pusė srities gyventojų

Labiausiai militarizuotu Europos regionu laikomos Kaliningrado srities centras dabar jau didesnis, nei buvo prieš karą. Kaliningrade gyvena 460 tūkst. žmonių – beveik pusė visų srities gyventojų. Sovietmečiu iš buvusio Karaliaučiaus mažai kas liko.

Karas, be abejo, padarė siaubingą žalą miestui, bet dar daug ką buvo galima atstatyti. Tačiau nebuvo noro. Atvirkščiai, siekta kuo greičiau trinti iš šios žemės praeities pėdsakus. Senoji, kryžiuočius ir Prūsijos karalius menanti, Karaliaučiaus pilis buvo apgriauta, tačiau jos sienos ir bokštai dar stovėjo. Deja, 1967 m. pilis susprogdinta. Jos vietoje pradėti statyti (bet iki šiol taip ir nebaigti) Tarybų rūmai.

Sovietmečiu buvęs gana niūrus ir pilkas, per pastaruosius keliolika metų Kaliningradas tapo jaukesnis, įdomesnis, atviras turistams. Atsirado įdomesnės statybos naujų pastatų, taip pat sutvarkyti kai kurie karą ir sovietmetį išgyvenę senieji pastatai, pavyzdžiui, su Vokietijos pagalba atstatyta Karaliaučiaus katedra; šalia jos palaidotas garsusis šio miesto gyventojas, universiteto profesorius, filosofas Imanuelis Kantas. Veikia jo vardu pavadintas universitetas. Prūsų Tvankstos, vokiečių Kenigsbergo, lietuvininkų Karaliaučiaus vietoje rašoma nauja rusiškojo Kaliningrado istorija.