Gyvenamųjų ir kitų įvairios paskirties patalpų sienų puošyba turi ilgaamžes tradicijas. Nuo seno prabangiausių patalpų sienos buvo dabinamos freskomis, kilimais, gobelenais, kitais puošybos elementais. Tačiau tikrą sienų dekoro revoliuciją sukėlė gana pigūs tapetai.

Manvydas VITKŪNAS

Jau akmens amžiuje žmonės stengėsi papuošti savo būstų sienas. Paleolito urvuose aptinkamus piešinius kai kurie tyrinėtojai laiko ritualinėmis scenomis, nupieštomis atliekant įvairias apeigas, pavyzdžiui, prašant aukštesnių jėgų pagalbos medžioklėje. Kiti įžvelgia ir dekoratyvinę jų funkciją – taip akmens amžiaus menininkų išpieštos sienos neatrodo niūriai.

Puošė kilimais

Ilgainiui žmonės savo būstų sienas puošė kailiais, įvairiais pakabinamais daiktais. Tačiau būdas padabinti didelius sienų plotus vientisu puošybos elementu atsirado tik pradėjus gaminti kilimus. Jie atliko ne tik dekoratyvinę, bet ir praktinę funkciją – bent šiek tiek apšiltindavo šaltas mūro sienas. Tačiau kilimai buvo be galo brangūs. Iš rašytinių šaltinių žinoma, kad XV a. Prancūzijos karaliai, vykdami iš vienos pilies į kitą, dažnai kartu veždavosi ir kilimus.

Į Ispaniją arabai viduramžiais atnešė sienų puošimo išdirbta oda būdą. Oda, kaip ir kilimai bei kailiai, ne tik puošė, bet ir šildė sienas. Be to, kilimais didelės pilių erdvės lyg širmomis kartais buvo dalijamos į mažesnes patalpas.

Jokios šilumos neteikė, tačiau be galo gražios buvo freskos. Jomis dažniausiai puoštos tik bažnyčios ir rūmai.

Dar vienas būdas papuošti būsto sienas – pasitelkti iš audinių pagamintus apmušalus. Prestižinis buvo damastas – tankus žakardinis audinys, į Europą atkeliavęs iš Artimųjų Rytų. Pats jo pavadinimas kilęs iš Sirijos sostinės Damasko pavadinimo. Damastas naudotas staltiesėms, lovos baltiniams siūti, tačiau turtingieji galėjo sau leisti damastu pasipuošti ir sienas. Visgi visi išvardyti viduramžiais plitę sienų puošybos būdai buvo labai brangūs.

Atkeliavo iš Azijos

Ne pigesni iš pradžių buvo ir tapetai – marginto popieriaus, kuriuo klijuojamos patalpų sienos, lakštai ar rulonai. Europoje tapetų atsiradimas tiesiogiai susijęs su popieriaus gamybos ir spausdinimo eros pradžia. Popierių prieš beveik 2 tūkst. metų išrado kinai. Šio išradimo autoriumi laikomas Cai Lunas, 105 m. pagaminęs pirmąjį popieriaus lakštą. Tačiau žinoma, kad dar iki C. Luno popieriaus pirmtakai Kinijoje buvo gaminami iš kanapių pluošto, šilko ir kitų medžiagų. \

Iš Kinijos popierius pradėjo plisti kitose Azijos šalyse. Apie 800 m. popierių pradėjo gaminti arabai, XI–XII a. jis pasiekė Europą, kur po truputį ėmė keisti rašyti naudotą pergamentą. XV–XVI a. prasidėjus spaudos bumui, popieriaus gamybos apimtys ėmė sparčiai augti, o technologijos – tobulėti.

Tapetai – vietoj broko

Popierius buvo naudojamas ne vien knygoms. Dar senovės kinai iš popieriaus pradėjo gaminti tapetus, kuriais dabino pastatų sienas. Iš pradžių tapetai buvo juodos ir baltos spalvų, vėliau, apie XI a., atsirado ir spalvotų.

Bene pirmąkart Europoje sienos buvo dekoruotos puošniais popieriaus lakštais XV a. 1481 m. Prancūzijos karalius Liudvikas XI davė nurodymą rūmų dailininkui Žanui Burdišonui išpuošti tapetais vieną iš rūmų kambarių. Tai, kas buvo karaliaus rūmuose, norom nenorom diktavo madas ir kitiems didikams – jie šią madą ėmė skleisti savo valdose.

Vokiečiui Johanui Gutenbergui XV a. viduryje išspausdinus pirmąją knygą, perspektyvos atsivėrė ir tapetų gamybai. Tiesa, iš pradžių visas dėmesys buvo skiriamas tik knygų spausdinimui, o tapetų spausdinimas buvo išrastas gana atsitiktinai. 1509 m. Anglijoje, Kembridže, dėl spaustuvininko neatidumo buvo pagamintas didelis pluoštas knygos lapų su klaidomis. Išmesti brangų popierių buvo gaila, tad spaustuvininkas nusprendė juos panaudoti kitam tikslui. Kitoje lapų pusėje buvo išspausdintas augalinis raštas, vaizduojantis medžių lapus ir kankorėžius. Tokiais lakštais buvo dekoruotos vieno kambario sienos. Naujovė daugeliui patiko.

Ilgą laiką tapetai buvo gaminami lakštais (dažniausiai – daugmaž 50 x 55 cm dydžio). Tapetais buvo puošiamos ne tik sienos, bet ir baldai (spintos, komodos).

Atstojo gobelenus

Kaip jau minėta, iš pradžių tapetai buvo gaminami ne rulonais. Visgi lakštus klijuoti ant sienų nebuvo patogu. Kur kas patogesni buvo tapetų rulonai. Bene pirmasis Europoje nediduką tapetų, margintų juodos ir baltos spalvų raštu, ruloną 1509-aisiais pagamino anglų spaustuvininkas Hugas Gousas iš Jorko. Jo pagamintų popierinių tapetų fragmentas iki šiol saugomas Kembridže. Tačiau kelių metrų ilgio tapetų rulonai paplito vėliau, ištobulėjus popieriaus gamybos technologijoms.

Nuo XVI a. popieriniai tapetai Europos turtuolių namuose vis dažniau atstodavo brangius audinių apmušalus ir dar brangesnius gobelenus. Svarbiausiais tapetų gamybos centrais tapo Prancūzija, Anglija ir Olandija. Audiniai buvo ornamentuojami rankiniu būdu, naudojant medines klišes. Tačiau dvispalviai (fonas ir raštas) tapetai ne visada atitikdavo vis įnoringesnių klientų poreikius. Todėl rankiniu būdu atspausdintus tapetus pradėta papildomai marginti įvairių spalvų dažais.

Invazija iš Kinijos

XVI–XVII a. pradėta gaminti brangius kelių sluoksnių tapetus. Viršutinį vienų tapetų sluoksnį sudarė prabangus audinys. Tapetai buvo gaminami ir atvirkštiniu būdu: geroji, išorinė, pusė buvo popierinė, o jos pagrindui, klijuojamam prie sienos, buvo naudojamas nebrangus (pavyzdžiui, lininis) audinys.

Taip pat labai smulkūs dažytos vilnos fragmentai buvo paskleidžiami ant storo popieriaus, padengto specialiais klijais. Tokie tapetai labai greitai išpopuliarėjo ne tik žemyninėje Europoje, bet ir Anglijoje. Tačiau greitai jie sulaukė konkurentų: suintensyvėjus prekybai tarp Europos ir Azijos šalių, į Senąjį žemyną plūstelėjo spalvingi kiniški tapetai, kuriuos europiečiai vadino indišku popieriumi. Tokia painiava kilo dėl to, kad tapetų importu užsiėmė britų ir olandų pirklių Ost Indijos kompanijos, kontroliavusios didelę dalį prekybos su Pietų ir Rytų Azija rinkos.

Azijietiški tapetai su spalvingais raštais, augaliniais ornamentais, neretai – ir natūralistiniais peizažais užkariavo Europą ir smarkiai paveikė vietos tapetų gamintojų produkciją. Europiečiai ne tik perėmė kai kuriuos atvežtinius puošybos, ornamentų motyvus, bet ir pradėjo gaminti spalvingesnius tapetus – juos margindavo pasitelkę iškart kelių spalvų klišes. XVII–XVIII a. Europoje buvo populiarus „netikras šilkas“ – audinius imituojantys popieriniai tapetai.

Tapetų mados iš Europos sklido ir į Lietuvą. Iš pradžių atkeliaudavo importinė produkcija, vėliau tapetus imta gaminti ir vietiniuose popieriaus malūnuose.

Apdovanojo karalius

1806 m. Londone gyvenęs prancūzų kilmės meistras Anri Furdrinjė pagaliau rado būdą, kaip efektyviai konkuruoti su įvežtine kiniška produkcija. Patobulėjus popieriaus gamybos technologijoms (rulonais gaminti popierių 1799-aisiais pradėjo prancūzas Lui Nikola Roberas), A. Furdrinjė pradėjo gaminti kelių metrų ilgio tapetų rulonus, kuriuos buvo patogu išvyniotus klijuoti prie sienų.

Elzaso pramonininkas Žanas Zuberas savo manufaktūroje taip pat ieškojo būdų, kaip tapetų gamybą padaryti pigesnę ir greitesnę. Iš pradžių jis bandė klijuoti atskirus tapetų lapus ir sukti rulonus, tačiau tai užimdavo nemažai laiko, be to, iš dalių suklijuoti rulonai buvo gana nepatvarūs. Galiausiai jis taip pat ėmė gaminti ištisinius rulonus, kurie tapo savotišku standartu: rulono plotis buvo 47 cm, ilgis – 8 m 16 cm.

Tapetai buvo puošiami ornamentais pasitelkus presą. Tai reikalavo nepalyginamai mažiau darbo nei atskirų tapetų lapų ar rulonų puošyba rankiniu būdu. Tapetai tapo pigesni ir prienami vis daugiau pakankamas pajamas turinčių žmonių, visų pirma – dvarininkų bei turtingesnių miestiečių. Ž. Zubero inovacijos buvo įvertintos paties Prancūzijos karaliaus Liudviko Pilypo I – jis pramonininką 1834 m. apdovanojo ordinu.
Įdomu, kad Jungtinių Amerikos Valstijų prezidento Džono Ficdžeraldo Kenedžio žmona Žaklina Kenedi, 1961-aisiais tapusi pirmąja šalies dama, antikvariate nupirko puikiai išsilaikiusius

Ž. Zubero manufaktūroje daugiau nei prieš šimtą metų gamintus tapetus. Jais buvo dekoruotas vienas iš Baltųjų rūmų Vašingtone kambarių. Už kiekvieną unikalių tapetų ruloną antikvariatas gavo po kiek daugiau nei 40 tūkst. dolerių.

Pasirinkimas – beribis

XX a. viduryje tapetų rinkoje įvyko dar vienas esminis pokytis: be popierinių, pradėti plačiai naudoti viniliniai tapetai. 1947 m. bendrovė „United Wallpaper“ ėmė prekiauti pirmaisiais pasaulyje viniliniais tapetais, kurių blogoji pusė buvo popierinė, o geroji – padengta vinilo sluoksniu.

Dabar, be įprastų popierinių tapetų (jie – pigūs, tačiau vis mažiau populiarūs dėl savo neilgaamžiškumo), galima įsigyti ir vinilinių, akrilinių, flizelinių, tekstilinių. Visi šie tapetai turi savo pranašumų ir trūkumų. Tekstiliniai tapetai sukuria prabangos pojūtį, tačiau juos sunkoka prižiūrėti: galima valyti tik minkštu šepečiu ar skudurėliu ir siurbti dulkių siurbliu, o šlapiai valyti negalima.

Flizeliniai tapetai – vieni praktiškiausių iš šiuo metu gaminamų ir parduodamų tapetų. Jie leidžia sienoms „kvėpuoti“, nes yra pralaidūs drėgmei ir orui. Ilgaamžius akrilinius ir vinilinius tapetus galima plauti, kai kuriuos – netgi šveisti. Tačiau jų gamybai naudojamos sintetinės medžiagos, o tai patinka ne visiems pirkėjams. Alternatyva – vis labiau populiarėjantys natūralaus pluošto tapetai, gaminami iš bambukų, lino, kamštinių ąžuolų, šiaudų ir kitų natūralių medžiagų. Tiesa, tokie tapetai neatsparūs drėgmei. Kad ir kaip ten būtų, tapetų pasirinkimas dabar yra didžiulis. Jei nepakanka spalvotų, įvairiais raštais margintų, galima užsisakyti fototapetų.

Per kelis šimtmečius tapetai atrado kelią į daugelio žmonių būstus ir tapo labai svarbiu interjero akcentu. Nors pastaruoju metu daug žmonių mieliau renkasi sienų dažymą nei tapetavimą, tapetai – vis dar labai populiarūs.