Berlyne vykusioje tarptautinėje konferencijoje dalyvavę 29 pasaulio valstybių atstovai nusprendė įvesti tarptautinį nelaimės jūroje signalą – SOS. Šiam sprendimui šiemet sukaks 111 metų.

Manvydas VITKŪNAS

Dar iki radijo išradimo XIX a. pabaigoje jūrininkai signalams apie pavojų perduoti naudojo įvairias garsines ir vaizdines priemones – signalines vėliavėles, varpus, signalines šviesas, specialias raketas. Pradėjus naudoti radiotelegrafą, iš pradžių į nelaimę pakliuvę laivai dažniausiai siųsdavo signalą CQD. Pirmieji du simboliai buvo standartiniai informuojant visas radijo stotis, o D buvo parinkta todėl, kad tai pirmoji angliško žodžio danger („pavojus“) raidė. SOS kaip nelaimės jūroje signalas pirmiausia buvo oficialiai patvirtintas Vokietijoje dar 1905 m. balandžio 1 d., o po pusantrų metų tapo tarptautiniu signalu.

„Gelbėkite mūsų sielas“

Nelaimės jūroje signalo simboliai buvo parinkti taip, kad būtų lengvai atpažįstami perduodant Morzės abėcėle. · · · – – – · · · (trys taškai, trys brūkšniai, trys taškai) – toks lengvai įsimenamas signalas greitai tapo atpažįstamas bet kuria kalba kalbantiems įvairių pasaulio šalių jūrininkams ir pakrančių tarnybų darbuotojams.
Ką reiškia SOS? Tiesiog buvo parinkti patogūs simboliai, o ne kokios nors frazės trumpinys. Tiesa, jūrininkai greitai sugalvojo įvairių „dešifravimų“: Save Our Spirits („Gelbėkite mūsų sielas“), Stop Other Signals („Nutraukite kitus signalus“), Swim or Sink („Plaukite arba nuskęsime“), Save Our Ship („Gelbėkite mūsų laivą“) ir kt.

Signalas SOS buvo perduodamas tam tikra tvarka: pirmiausia tris kartus buvo kartojamas iškvietimo signalas CQ, tada prisistatoma, pasakomas laivo šaukinys, po to tris kartus kartojamas signalas SOS, perduodamos laivo koordinatės ir galiausiai du kartus po 12 sekundžių perduodamas signalas pelenguoti.

Neretai rašoma, kad pirmą kartą SOS signalą panaudojo garsusis laineris „Titanic“, nuskendęs Atlanto vandenyne po susidūrimo su ledkalniu naktį iš 1912 m. balandžio 14-osios į 15-ąją. Tačiau tai nėra tiesa. Iš tikrųjų pirmą kartą SOS signalas nuskambėjo 1909 m., bet ginčijamasi, kuris laivas jį pasiuntė pirmas.

Dažnai teigiama, kad tai buvo britų laivybos kompanijos „Cunard Line“ laineris „Slavonia“, plaukęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) į Europą (jis turėjo pasiekti kelis Italijos ir Austrijos-Vengrijos imperijos uostus) ir 1909 m. birželio 10 d. užlėkęs ant rūko gaubiamų rifų šalia Floreso salos Portugalijai priklausančiame Azorų salyne. Tačiau daug laivybos istorikų tvirtina, kad laivo „Slavonia“ radistai perdavė ne SOS, o seniau naudotą CQD signalą. Kad ir kaip ten buvo, signalas buvo išgirstas. Atskubėję vokiečių laivai „Prinzessin Irena“ ir „Batavia“ išgelbėjo 310 žmonių.

Pirmasis laivas, dėl kurio išsiųsto SOS signalo nesiginčijama, buvo amerikiečių garlaivis „Arapahoe“. 1909 m. rugpjūčio 11 d. šis iš Niujorko į Džeksonvilį (Floridos valstijoje, JAV) plaukęs laivas dėl variklio gedimo sustojo ir ėmė pavojingai dreifuoti Atlanto vandenyne. Nevaldomas garlaivis šiame intensyvios laivybos rajone galėjo susidurti su kitu laivu ar rėžtis į krantą. „Arapahoe“ radistas pradėjo siųsti SOS signalą, jį užfiksavo Jungtinės belaidžio telegrafo kompanijos stotis Hateraso saloje, esančioje prie Šiaurės Karolinos valstijos krantų, ir stoties darbuotojai perdavė informaciją apie nelaimę „Arapahoe“ savininkams. Šie ir pasirūpino bėdos ištikta garlaivio įgula.

1910 m. vasario 4 d. garlaivis „Kentucky“, plaukęs iš Niujorko į Takomą (Vašingtono valstijoje, JAV), prie Virdžinijos kyšulio (Virdžinijos valstijoje) pradėjo skęsti, vandeniui per nesandarų bortą ėmus sparčiai sunktis į triumą. SOS signalą išgirdę laivo „Alamo“ jūrininkai atskubėjo į pagalbą. 1911 m. gegužės 13 d. vėlgi prie Virdžinijos valstijos krantų laineris „Merida“ susidūrė su garlaiviu „Admiral Farragut“. Skęstančios „Meridos“ SOS signalą išgirdę netoliese buvusio laivo „Hamilton“ jūrininkai suskubo į pagalbą ir išgelbėjo 326 žmones.

1911 m. birželio 30 d. į Naujosios Škotijos salos (Kanadoje) krantą rėžėsi kanadiečių kreiseris „Niobe“. Panaudojus SOS signalą, į pagalbą karo jūrininkams atvyko gelbėtojai. Tų pačių metų rugpjūčio 28-ąją į bėdą pakliuvo laivas „Lexington“. Siaubingo uragano talžomas laivas tapo nevaldomas ir ėmė iš lėto skęsti Atlanto platybėse, netoli Pietų Karolinos valstijos krantų. Laivo radijo antena buvo nuplėšta. Tačiau šešiolikmetis radistas Džekas Šicas užsliuogė ant stiebo, jo viršuje pritvirtino paties sumeistrautą anteną ir sugebėjo perduoti SOS signalą. Į pagalbą atskubėjusio laivo „Yamarcraw“ įgula išgelbėjo „Lexington“ jūreivius, o apie drąsųjį jaunąjį radistą rašė dešimtys JAV laikraščių.

1911-ųjų gruodį prie Virdžinijos krantų susidūrė JAV karinių jūrų pajėgų angliavežis „Sterling“ ir prekinis garlaivis „Dorothy“. „Sterling“ kapitonas įsakė pasiųsti signalą SOS (jį radistai išgirdo net keliuose kariniuose ir civiliniuose laivuose), tačiau dar iki atvykstant pagalbai įgula sugebėjo saugiai užplukdyti laivą ant seklumos.
1912 m. balandžio 9 d. SOS signalą perdavė iš Baltimorės į Bostoną plaukęs laivas „Ontario“, kai jame kilo gaisras. Po kelių dienų tokį patį signalą siuntė siaubingos nelaimės ištiktas laineris „Titanic“...

Mūsų dienomis signalas SOS naudojamas gana retai. Nuo 1999 m. visi jūriniai laivai turi būti aprūpinti šiuolaikiška visuotine jūrų avarinio ryšio ir saugumo sistema (angl. Global Maritime Distress and Safety System), leidžiančia labai greitai ir tiksliai nustatyti nelaimės ištikto laivo koordinates. Žodžiu radijo ryšiu jūrų ir oro transporte perduodami signalai „pan-pan, pan-pan, pan-pan“ (kai įvyksta rimtas techninis gedimas, bet tiesioginio pavojaus žmonių gyvybėms nėra), „mayday, mayday, mayday“ (kai kyla pavojus žmonių gyvybėms) ir įvairūs kiti.