Pasaulio istorijoje būta gausybės karų. Vieni truko labai ilgai (pavyzdžiui, Šimtametis karas, tęsęsis net 116 metų), kiti baigėsi vos per kelias dienas. Prieš 120 metų, 1896 m. rugpjūčio 27 d., įvyko trumpiausias pasaulio istorijoje karas, trukęs vos 38 minutes.

Manvydas VITKŪNAS

Trumpiausiame kare susirėmė du visiškai nelygiaverčiai varžovai – milžiniška Britanijos imperija ir mažytis Zanzibaro sultonatas. Dabar Zanzibaras – autonominė Rytų Afrikos valstybės Tanzanijos dalis, gausiai lankoma turistų. Zanzibaro miestas yra Ungudžos saloje (dažniausiai vadinamoje tiesiog Zanzibaro sala). Kartu su Pemba ir kitomis mažesnėmis salomis Ungudža sudaro Zanzibaro archipelagą, kurio plotas – 1 666 kv. km.

Vergų prekyvietė

Zanzibaras yra strategiškai svarbioje vietoje, šalia rytinės Afrikos pakrantės, prie daugelį amžių buvusio svarbaus jūrų kelio iš Europos aplink Afriką į Indiją. Zanzibaro miestas, įsikūręs prie patogioje įlankoje įrengto uosto, dar prieš tūkstantį metų tapo didžiuliu prekybos centru. Čia daugiausia kūrėsi pirkliai iš arabų šalių ir Persijos. 1107 m. Zanzibare buvo pastatyta pirmoji Pietų pusrutulyje musulmonų mečetė.

Pirmieji Zanzibare įsitvirtinę europiečiai buvo portugalai. Per Zanzibarą vyko gyva iš Molukų salų (Indonezijos) atplukdomų prieskonių, egzotiškų indiškų ir arabiškų prekių, iš Afrikos gilumos atgabenamų dramblių kaulų ir kasmet atvaromų dešimčių tūkstančių vergų prekyba. Paskaičiuota, kad kasmet per Zanzibarą į kitus kraštus buvo parduodama apie 50 tūkst. vergais paverstų afrikiečių.

Portugalai šeimininkavo Zanzibare iki 1698 m., kai juos išvarė arabai ir Zanzibaras tapo Omano sultonato valda. Omano sostinėje Maskate gyveno Omano sultonas, o valdžią Zanzibare jis dažniausiai patikėdavo vienam iš savo sūnų. Iš nedidelės Zanzibaro salos buvo kontroliuojami didžiuliai Rytų Afrikos plotai – dabartinė Tanzanija, Kenija, dalis Somalio. 1861-aisiais Zanzibaras tapo nepriklausomu sultonatu, tačiau labai greitai čia savo valdžią įtvirtino britai.

Perversmas

Spaudžiamas britų, 1876 m. Zanzibaro sultonas uždraudė prekybą vergais, tačiau realiai ji vyko, tik jau kur kas mažesniu mastu. Zanzibarui priklausiusios valdos Afrikos žemyne buvo pasidalytos vokiečių, britų ir italų. Vokiečiai įsipareigojo nepažeisti britų interesų ir nesikišti į reikalus Zanzibare, o britai leido vokiečiams laisvai šeimininkauti žemyninėje dabartinės Tanzanijos dalyje – Tanganikoje, oficialiai vadintoje Vokietijos Rytų Afrika. Nors sultonato politinė galia labai sumenko, jis ir toliau liko labai svarbiu, klestinčiu prekybos centru.

1896 m. Zanzibaro gyvenimą sutrikdė politinis sukrėtimas – sultonate įvyko perversmas! Mirus sultonui Hamadui bin Tuvainiui, valdžią netikėtai užgrobė jo pusbrolis Chalidas bin Bargašas, nors įpėdiniu turėjo tapti kitas pusbrolis – Hamudas bin Mohamedas. Britai pareikalavo Ch. bin Bargašą (beje, palaikiusį glaudžius ryšius su Vokietija) palikti užgrobtą sostą, tačiau jis nesutiko kapituliuoti ir paskelbė, kad Zanzibaro kariuomenė (ją sudarė 2 800 karių) ginsis.

Ultimatumą atmetė

Britai paskelbė ultimatumą – iki rugpjūčio 27 d. 9 val. zanzibariečiai turi sudėti ginklus ir kapituliuoti. Į uosto reidą įplaukė britų karo laivų eskadra – du kreiseriai ir du mažesni karo laivai. Zanzibariečiai nukreipė į britus savo ginklus – tris artilerijos pabūklus (vienas iš jų buvo pagamintas dar XVIII a.), greitašaudį Gatlingo pabūklą, kelis kulkosvaidžius. Sultono pasiuntinys perdavė britams laišką, kuriame Ch. bin Bargašas rašė atsisakąs pasiduoti ir netgi išsityčiojo iš britų, esą šie vis vien nedrįs atidengti ugnies. Tai buvo klaida. Vos tik ultimatumo laikas baigėsi, britų karo laivai pradėjo šaudyti į Zanzibaro kariuomenės pozicijas, sultono rūmus, kareivines. Kai iš sultono laivo buvo iššauti keli šūviai į britų laivų pusę, šie nedelsdami paskandino sultono jachtą, o iš jos iššokusius zanzibariečius gelbėjo valtimis priplaukę britų jūreiviai.

Britų artilerijos sviediniai talžė sultono rūmus, o eskadrai vadovavęs britų admirolas vis laukė, kada virš rūmų bus nuleista Zanzibaro vėliava. Tačiau ji vis plazdėjo, mat paprasčiausiai nebuvo kam jos nuleisti – sultonas, jo kariai ir tarnai iš rūmų jau buvo pabėgę. Britai tol talžė rūmus, kol vienas sviedinys numušė vėliavą. Po 38 minutes trukusių kovos veiksmų karas buvo baigtas. Britų nuostoliai – vienas sužeistas karininkas, zanzibariečių – ne mažiau kaip 570 žuvusiųjų, daugiau nei tūkstantis sužeistųjų. Britai susigrąžino salyno kontrolę, o sultonu tapo H. bin Mohamedas.

Gudragalviai vokiečiai

Panikos apimtas Ch. bin Bargašas pasislėpė Vokietijos konsulate Zanzibare. Britų kariai nuolat budėjo prie pastato, bet į užsienio valstybės atstovybę negalėjo veržtis. Tačiau vokiečiai sugebėjo išvaduoti savo šalininką labai originaliai. Spalio 2 d. į Zanzibarą įplaukė vokiečių karo laivas. Iš jo buvo nuleista nedidelė valtis, ir jūreiviai ją ant pečių atnešė į konsulato kiemą. Čia į valtį įlipo Ch. bin Bargašas, vokiečiai vėl ant pečių ją nunešė į uostą ir įkėlė į laivą. Pagal to meto jūrų teisę laivo valtis, kaip ir pats laivas, buvo laikoma užsienio valstybės teritorija, o jos puolimas būtų tolygus karo paskelbimui. Todėl britai nedrįso liesti valties, kurioje sėdėjo Ch. bin Bargašas, mat juridiškai tai buvo Vokietijos dalis!

Visgi sultonas perversmininkas pateko į britų rankas 1916-aisiais, kai Pirmojo pasaulinio karo metais anglų pajėgos įsiveržė į Vokietijos Rytų Afriką. Ch. bin Bargašas buvo išsiųstas į Seišelius, vėliau – į Šventosios Elenos salą (tą pačią, kurioje kalėjo Napoleonas). Po kurio laiko jam buvo leista grįžti į Rytų Afriką. Jis mirė Mombasoje (Kenijoje) 1927 m.

1963-iaisiais buvo paskelbta Zanzibaro nepriklausomybė, tačiau netrukus šalyje kilo revoliucija, prasidėjo masinės arabų ir indų kilmės žmonių žudynės (iš viso buvo beveik 20 tūkst. aukų). Šis pilietinis karas Zanzibarui buvo daug baisesnis nei 1896-aisiais 38 minutes trukęs karas su Didžiąja Britanija. 1964 m. Zanzibaras tapo Tanzanijos dalimi.