Moderniam naikintuvui „MiG-25P“, kuriuo Viktoras Belenka pabėgo į Japoniją, atsidūrus Vakarų šalių specialistų rankose, Sovietų Sąjunga patyrė didelių nuostolių.

1976 m. rugsėjo 6 d., Sovietų Sąjungos karinėse oro pajėgose įvyko rimtas incidentas – pilotas Viktoras Belenka pabėgo į užsienį! Ir ne bet kaip – išskrido į Japoniją tuo metu itin moderniu koviniu lėktuvu – naikintuvu „MiG-25P“ – ir netrukus kreipėsi į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV), prašydamas politinio prieglobsčio.

Manvydas VITKŪNAS

Karo lakūnų pabėgimai pačių pilotuojamais orlaiviais iš vienos šalies į kitą nėra dažni. Pilotas, priimantis sprendimą bėgti į kitą (dažniausiai priešišką jo tėvynei) šalį, saviškių akyse tampa išdaviku. Ne tik pabėgti, bet ir pagrobti brangų karinį turtą, karinius lėktuvus, pilotai ryžtasi dėl įvairių priežasčių: dažniausiai – dėl politinių (nepritaria savo šalies vadovybės vykdomiems veiksmams), rečiau – dėl asmeninių (turi problemų tarnyboje ar šeimoje) ar siekdami pasipelnyti (tikisi gauti atlygį už kitai valstybei „padovanotą“ orlaivį, suteiktą galimybę susipažinti su jo gamybai panaudotomis technologijomis). Kai kurie pilotai pagrobė lėktuvus ir išskrido į užsienį, nes buvo užverbuoti svetimų šalių žvalgybų agentų.

Kas kur bėgo?

Pilotai kariniais lėktuvais yra sprukę iš įvairių valstybių. Šaltojo karo metais gana dažnai į užsienį bėgo komunistinio bloko šalių lakūnai. Pavyzdžiui, nuo 1948 iki 1990 m. iš komunistinės Vengrijos pabėgo trys, iš Rumunijos – du, iš Rytų Vokietijos ir Čekoslovakijos – po vieną, iš Lenkijos (daugiausia į Švediją ar Daniją) – net 10 pavienių lakūnų ar orlaivių įgulų. Nuo 1968-ųjų iš komunistinės Kubos į JAV pateko šeši kariniai lėktuvai, nuo 1953 m. iš Šiaurės Korėjos – septyni (beveik visi – į Pietų Korėją). Iš Kinijos nuo 1960-ųjų neteisėtai išskrido net 17 orlaivių (dažniausiai – į Taivaną ar Pietų Korėją). Iš Pietų Korėjos į Šiaurės Korėją pabėgo keturi lakūnai, bet tai buvo seniai, dar 1949–1954 m.

Vakarų šalių lakūnai bėgliais tapdavo kur kas rečiau. 1962–1967 m. trys amerikiečių pilotai lengvaisiais mokomaisiais ar transporto lėktuvais paspruko į Kubą. 1971-aisiais pilotas iš Vakarų Vokietijos mažu lėktuvu „Cessna 1782“ pabėgo į Rytų Vokietiją. Du graikų karo lakūnai pagrobė karinius lėktuvus 1970–1973 m. (vienas išskrido į Sovietų Sąjungą, kitas – į Italiją). 1964-aisiais olandų karo lakūnas dvimotoriu patruliniu lėktuvu spruko į Libiją, ten paprašė politinio prieglobsčio, bet jau po metų pasiprašė namo ir buvo grąžintas (kartu su lėktuvu) į Nyderlandus. Tėvynėje bėglys vienerius metus praleido kalėjime.

Iš Saudo Arabijos trys lėktuvai neteisėtai išskrido į Egiptą, vienas – į Sudaną. Iš Sirijos ne mažiau kaip aštuoni lėktuvai pateko į Turkiją, Izraelį, Iraką. Iš Libijos du lėktuvai atsidūrė Graikijoje, vienas – Maltoje. Į kitas šalis savo orlaiviais yra bėgę Alžyro, Afganistano, Irano, Irako, Jordanijos, Vietnamo, Pakistano ir kai kurių kitų valstybių lakūnai. Sąrašas būtų ilgas.

Sovietų lakūno Viktoro Belenkos, 1976 m. naikintuvu pabėgusio į Japoniją, karinis pažymėjimas.

Sugrįžusį sušaudė

Geležine uždanga užsitvėrusi Sovietų Sąjunga nebuvo išimtis. Po Antrojo pasaulinio karo iki Sovietų Sąjungos žlugimo iš jos kariniais orlaiviais pabėgo daugiau nei 10 lakūnų. Vienos istorijos mažai žinomos (visos jos buvo įslaptintos), kitos sukėlė tarptautinius skandalus ar netgi tapo knygų siužetais.

1948 m. iš Grozno karo aviacijos mokyklos į Turkiją neteisėtai išskrido mokomasis lėktuvas „Jak-11“, iš Rusijos Tolimuosiuose Rytuose esančio karinio aerodromo į Japoniją – transportinis lėktuvas „Li-2“. Tais pačiais metais du sovietų lakūnai – Piotras Pirogovas ir Anatolijus Barsovas – bombonešiu „Tu-2“ iš Kolomyjos aerodromo (Ukrainos vakaruose) pabėgo į Austriją ir nusileido netoli Linco, JAV karinių pajėgų aerodrome (tuo metu Austrija po Antrojo pasaulinio karo vis dar buvo okupuota JAV, Sovietų Sąjungos, Didžiosios Britanijos ir Prancūzijos pajėgų).

Sovietai reikalavo „nedelsiant grąžinti išdavikus“, tačiau amerikiečiai išklausė sovietų lakūnų argumentus ir suteikė jiems politinį prieglobstį. Netrukus abu pilotai buvo JAV. P. Pirogovas ten ir liko, o štai A. Barsovas, dirbdamas statybose, susipažino su komunistuojančiu amerikiečiu (manoma, jis buvo sovietų žvalgybos agentas) ir galiausiai nupėdino į Sovietų Sąjungos ambasadą. Ten jį patikino – „nebus jokių represijų, tik grįžkite į tėvynę, ištaisykite savo klaidą!“.

Amerikiečiai kelis kartus primygtinai siūlė buvusiam lakūnui pagalvoti, ar jis nori grįžti į Sovietų Sąjungą. P. Pirogovas netgi pasakė savo draugui, kad sugrįžęs jis „nudvės kaip šuo“. Bičiuliai susimušė, buvo sulaikyti policijos. Galiausiai iš JAV per Austriją A. Barsovas buvo grąžintas į tėvynę. Ten jo laukė karinis tribunolas, o po pusmečio lakūnas buvo sušaudytas.

Anatolijus Barsovas ir Piotras Pirogovas 1948 m. į Vakarus pabėgo bombonešiu „Tu-2“.

Į Japoniją!

Vėliau buvo dar ne vienas sėkmingas sovietų lakūnų pabėgimas į užsienį. 1961 m. naikintuvas „Su-9“ atsidūrė Irane. 1967-aisiais iš Rytų Vokietijos sovietų lakūnas naikintuvu „MiG-17“ pabėgo į Vakarų Vokietiją. 1973 m. vėl iš Rytų Vokietijos lakūnas (šį kartą naikintuvu bombonešiu „Su-7BM“) spruko į Vakarų Vokietiją, tačiau nesugebėjo nusileisti aerodrome ir katapultavosi. Lėktuvas sudužo. Visi perbėgėliai savo poelgius aiškino politiniais motyvais ir gavo politinį prieglobstį Vakarų šalyse.

Visgi nė vienas iš šių incidentų netapo tokiu dideliu sukrėtimu Sovietų Sąjungos karinėms oro pajėgoms, kaip V. Belenkos skrydis į Japoniją 1976 m. Šis lakūnas, gimęs 1947-aisiais Nalčike (Rusijoje), baigė Armaviro karo aviacijos mokyklą, dirbo instruktoriumi Stavropolio karo aviacijos mokykloje. 1976 m. buvo perkeltas į Tolimuosius Rytus, Primorės kraštą. Skraidė tuo metu moderniais naikintuvais „MiG-25P“. Rugsėjo 6-osios rytą, 6 val. 45 min., jo pilotuojamas lėktuvas pakilo mokomojo skrydžio, o jau 9 val. 15 min. Japonijos radijas pranešė, kad viename iš aerodromų Hokaido saloje nusileido sovietų karinis lėktuvas ir jo pilotas paprašė politinio prieglobsčio. Paaiškėjo, jog V. Belenka reikiamu momentu, stengdamasis tapti kuo mažiau matomas saviškių radarų, pakeitė skrydžio kryptį ir didžiuliu greičiu lėkė virš jūros Japonijos krantų link vos 100 metrų aukštyje.

Perbėgėlis lakūnas Aleksandras Zujevas Ankaroje (Turkijoje) 1989 m. (sugipsuota per pabėgimą kilusio susišaudymo metu sužeista ranka).

Nuostolis – 2 mlrd. rublių

Sovietų generolai griebėsi už galvos – neteko vieno moderniausių karinių lėktuvų! Nebuvo abejonės – amerikiečiai su japonais išnarstys jį po varžtą, išsiaiškins visus konstrukcinius sprendimus, įdiegtas naujas (ir įslaptintas!) technologijas. Taip ir atsitiko. Negana to, vakariečiai gavo ne tik lėktuvą, bet ir „naudojimo instrukciją“ – jo pilotą. Teko skubiai keisti kariniuose orlaiviuose naudotą atpažinimo „savas-svetimas“ sistemą, nes ji jau buvo NATO ekspertų rankose. Tai sovietams kainavo net 2 mlrd. rublių. Tiesa, Japonija grąžino V. Belenkos pilotuotą lėktuvą, tačiau jis niekada daugiau nebuvo naudotas skrydžiams.

Sovietų Sąjungoje buvo pradėtas tyrimas, kodėl V. Belenka pabėgo. Juk jis buvo puikus karininkas, komunistas, vedęs, turėjo sūnų. Paaiškėjo, jog lakūnas ne kartą rašė skundus, kad jam be aiškios priežasties nesuteikiamas aukštesnis karinis laipsnis, kad dalinio vadovybė nuolat girtauja, o karininkų gyvenimo ir tarnybos sąlygos žemina žmonių orumą.

Karinis tribunolas už akių nuteisė V. Belenką mirties bausme sušaudant. Tačiau jis apsigyveno JAV, su bendraautoriumi parašė knygą. Joje galima rasti įdomių detalių – apie pirmąjį apsilankymą amerikietiškame prekybos centre (sovietų lakūnas pamanė, kad tai JAV žvalgybos triukas – tokių parduotuvių su tokiu asortimentu nebūna!), apie konservus, kuriuos nusipirkęs suvalgė ir stebėjosi, kad Sovietų Sąjungoje tokių skanių niekas negamina (vėliau susigaudė, kad tai kačių ėdalas...). JAV V. Belenka vedė, susilaukė trijų vaikų, nors ir Rusijoje liko oficiali žmona ir sūnus (tiesa, apie tai lakūnas nebuvo linkęs kalbėti).

Iraniečiai grąžino

Praėjus vos trims savaitėms po V. Belenkos pabėgimo, iš Sovietų Sąjungos vėl dingo karinis lėktuvas. Tiesa, šį kartą tai buvo ne modernus naikintuvas, o lengvasis transportinis lėktuvas „An-2“, su šypsena vadintas „kukurūzininku“ (mat tokie lėktuvai plačiai buvo naudojami ir žemės ūkio reikmėms). Vyresnysis leitenantas Valentinas Zosimovas tokiu lėktuvu pabėgo į Iraną ir paprašė, kad būtų perduotas amerikiečiams, nes ketino prašyti politinio prieglobsčio JAV. Tačiau iraniečiai nusprendė kitaip – apkaltino bėglį „oro piratavimu“, neteisėtu lėktuvo pagrobimu ir grąžino Sovietų Sąjungai.

V. Zosimovas veikiausiai būtų buvęs sušaudytas kaip tėvynės išdavikas, tačiau kilo didelis triukšmas, į Sovietų Sąjungos vadovybę kreipėsi sovietų Helsinkio grupės, taip pat įvairių užsienio šalių atstovai. V. Zosimovas išvengė mirties bausmės ir atsipirko 10 metų nelaisvės.

Anatolijaus Barsovo (nuotraukoje), kartu su Piotru Pirogovu 1948 m. bombonešiu pabėgusio į Austriją, istorija buvo plačiai aprašoma Vakarų spaudoje.

Paskatino skerdynės Tbilisyje

Paskutinis karo lakūnas perbėgėlis spruko iš Sovietų Sąjungos likus vos dvejiems metams iki jos žlugimo. Aleksandras Zujevas, gimęs 1961 m., buvo laikomas labai gabiu jaunu lakūnu. 1982-aisiais jis baigė Armaviro karo aviacijos mokyklą. Nemažai jo kursiokų per kelerius artimiausius metus buvo išsiųsti tarnauti į Afganistaną, iš kur grįžo toli gražu ne visi. A. Zujevas Afganistano išvengė, nes buvo atrinktas į perspektyvių pilotų, turėjusių mokytis skraidyti naujaisiais naikintuvais „MiG-29“, grupę.

Netrukus Sovietų Sąjungoje vyko didelės permainos – Michailas Gorbačiovas skelbė „persitvarkymo“, „viešumo“ šūkius, žmonės po truputį pradėjo laisviau mąstyti, gauti daugiau informacijos apie tai, kas vyksta jų šalyje ir pasaulyje. Kaip vėliau JAV išleistoje savo atsiminimų knygoje rašė A. Zujevas, jis juto didžiulį nusivylimą sovietų sistema, o tikru sukrėtimu, paskatinusiu priimti sprendimą bėgti iš Sovietų Sąjungos, jam tapo 1989 m. balandžio 9 d. įvykiai Tbilisyje, kai sovietų kariuomenės kariai išvaikė opozicijos demonstraciją, nužudė 21 demonstracijos dalyvį (16 žmonių žuvo vietoje, dar 5 po kelių dienų mirė ligoninėse). Daugelis aukų buvo žiauriai sukapotos kareiviškais kastuvėliais. A. Zujevas apie šiuos įvykius gerai žinojo, nes tuo metu tarnavo aviacijos pulke, dislokuotame aviacijos bazėje Gruzijoje, šalia Senakio miesto.

Tortas su migdomaisiais

1989 m. gegužės 20 d. kapitonas A. Zujevas dalyvavo koviniame budėjime. Kartu budėjusius karius jis pavaišino tortu, į kurį buvo įmaišęs didžiulę dozę migdomųjų. Įgyvendinti plano jam vos nesutrukdė vienas vaišių neragavęs budintis mechanikas. Jis pabandė sulaikyti A. Zujevą. Įvyko susišaudymas, A. Zujevas šūviu iš pistoleto sužeidė kolegą, tačiau ir pats buvo sužeistas, kai mechanikas sugebėjo paimti vieno iš miegančių pamainos budėtojų pistoletą.

Kovinio budėjimo metu stovėję naikintuvai „MiG-29“ buvo beveik visiškai parengti skrydžiui. Nors ir sužeistas, A. Zujevas sugebėjo pakilti ir pasuko sienos su Turkija link. Nusileidęs Trabzono oro uoste, pribėgusiems apsaugininkams jis pradėjo angliškai šaukti „Aš – amerikietis!“. Taip pilotas siekė, kad turkai kuo greičiau apie jo nusileidimą informuotų JAV ambasadą. Sovietų pilotas perbėgėlis buvo sulaikytas, Turkijos teismas jį išteisino konstatavęs, kad lakūno poelgį lėmė politiniai motyvai. Naikintuvą turkai grąžino Sovietų Sąjungai, o lakūnas gavo politinį prieglobstį JAV.

Čia A. Zujevas tapo kariniu konsultantu, padėjo amerikiečių karo lakūnams pasirengti kovai su Irako karo aviacija (naudojusia sovietų techniką ir taktiką) prieš operaciją „Audra dykumoje“ 1990–1991 m. Kartu su bendraautoriumi jis parašė knygą apie savo pabėgimą iš Sovietų Sąjungos. A. Zujevas žuvo 2001 m. aviacijos šventės metu netoli Sietlo (JAV), pilotuodamas sovietų gamybos mokomąjį akrobatinį lėktuvą „Jak-52“.