1896 m. vasaros pabaigoje ir rudenį, Klondaiko upės pakrantėse (Jukono teritorijoje, Šiaurės Vakarų Kanadoje) prasidėjo geltonojo metalo karštligė. Prieš metus šioje vietoje buvo rasta aukso. Netrukus dešimtys tūkstančių žmonių patraukė į šį atšiaurų kraštą. Nors daugybė aukso ieškotojų tikėjosi praturtėti, tik menka dalis jų pasiekė savo tikslą, daugelis grįžo nusivylę ar netgi amžiams liko Jukono platybėse.

Manvydas VITKŪNAS

1895 m. Robertas Hendersonas su keliais bendražygiais iš Naujosios Škotijos (rytinėje Kanados pakrantėje) atvyko į Jukono regioną ir įrengė stovyklavietę Jukono ir Klondaiko upių santakoje. Vyrai tikėjosi rasti šiuose kraštuose aukso ir pradėjo plauti smėlį seklumose ir daugybėje nedidelių aplinkinių upelių. Iš pradžių aukso ieškotojams sekėsi sunkiai, tačiau po kelių mėnesių sėkmė ėmė šypsotis – pavyko rasti gana stambių aukso smilčių ir netgi nedidelių grynuolių.

Pirmoji sėkmė

Aukso ieškotojų grupei ėmus stigti šaudmenų ir maisto produktų, vadovas R. Hendersonas patraukė į pietus, labiau apgyvendintas teritorijas, ketindamas papildyti atsargas. Pakeliui jis sutiko kitą aukso ieškotojų būrelį, vadovaujamą Džordžo Vašingtono Karmako. R. Hendersonas pasidalijo su kolega informacija apie savo radinius. Netrukus Dž. V. Karmako grupė pradėjo dirbti netoli R. Hendersono komandos. Kolegos konkurentai sugebėjo rasti kur kas daugiau aukso nei pirmasis būrys. Ypač daug aukso smilčių jie aptiko viename iš upokšnių, vėliau pramintu Sėkmės upeliu.

1896-ųjų vasarą Dž. V. Karmakas pasirodė Sietle, Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV). Iš tolimosios šiaurės jis atgabeno šautuvo dėklą, pilną aukso smilčių ir grynuolių. Žinia apie aukso kraštą, aptiktą prie Jukono ir Klondaiko upių, netruko apskrieti JAV, Kanadą, pasiekė netgi Europą. Rugpjūtį iš Sietlo uosto išplaukė garlaivis „Alice“ su šimtu žmonių, apsirūpinusių reikiama įranga, drabužiais, maisto atsargomis, ginklais ir šoviniais, ir patraukė Aliaskos krantų link. Iš čia per miškais apaugusius kalnus ir akmenuotus upių slėnius jie planavo leistis į žygį link aukso verslovių.

Miestas tyruose

Aukso paieškos įvairiose Amerikos vietose vyko nuo seno. Indėnai daugelį amžių ieškojo aukso ir iš jo gamino įvairius dirbinius. Europiečiams atradus Naująjį Pasaulį, konkistadorai siekė rasti ne tik čiabuvių lobius, bet ir aukso įvairiose Centrinės ir Pietų Amerikos vietose, kai kurie iš jų netgi vylėsi aptikti neegzistuojančią pasakiškai turtingą Eldorado šalį.

XIX a. viduryje aukso karštligė krėtė Kaliforniją, vėliau aukso ieškotojai pasiekė Britų Kolumbiją (Kanadoje) ir Aliaską, o štai dabar prieš tauriųjų metalų ieškotojų akis atsivėrė naujas, atšiaurus kraštas – Jukono ir Klondaiko upių baseinas. 1896 m. pabaigoje šių dviejų upių santakoje jau susibūrė tiek daug atvykėlių, kad buvo įkurtas miestas, netrukus pavadintas Dosonu (kanadiečių geologo ir vieno iškiliausių Jukono tyrinėtojų Džordžo Merserio Dosono garbei). Miestas augo neįtikėtinai greitai – jau kitų metų pradžioje čia gyveno daugiau nei tūkstantis naujakurių, veikė du pramogų teatrai, muzikinis salonas, lankytojų laukė 28 triukšmingos užeigos – vadinamieji salūnai.

1898-aisiais Dosone gyveno jau 40 tūkst. žmonių, daugiausia iš paskubomis suręstų medinių barakų iškilęs miestas tapo tikra aukso ieškotojų sostine. Iš jo kelių dešimčių ar netgi šimtų kilometrų spinduliu vykdavo dirbti aukso ieškotojai, mieste veikė aukso supirkimo punktai, o parduotuvėse buvo galima įsigyti daugelį darbui ir gyvenimui atšiauriose Jukono platybėse reikalingų daiktų. Visgi jie buvo labai brangūs, nes iki Dosono atgabenti prekes buvo sunku.

Per kalnus ir upes

Geltonojo metalo suvilioti drąsuoliai į Jukono ir Klondaiko pakrantes dažniausiai išvykdavo iš vakarinės JAV pakrantės miestų – San Fransisko, Sietlo – ar iš Kanados uostamiesčio Vankuverio. Įveikę audringą kelią Ramiuoju vandenynu iki Aliaskos, tęsdavo žygį per iki 4 km aukštyn šaunančius Pakrantės kalnus. Dažniausiai keliautojai juos įveikdavo Čilkuto perėja. Per šią 53 km ilgio perėją keliautojai eidavo 3–5 dienas. Jų kelyje buvo daug įvairių pavojų – akmenų griūtys, sniego nuošliaužos, stiprios pūgos. Todėl įveikti šią perėją saugiausia buvo vasarą. Vėliau čia netgi buvo įrengta kombinuotoji transporto linija – dalis jos veikė kaip siaurasis geležinkelis, o sudėtingiausiuose ruožuose kroviniai buvo perkeliami tvirtais lynais.

Kalnų šlaitai iš Aliaskos pusės buvo statūs, arkliai ar kiti nešuliniai gyvūnai nelabai galėjo pagelbėti. Pakilę į kalnus iš JAV priklausančios Aliaskos pusės, keliautojai žemyn leisdavosi jau Kanados teritorijoje. Siekiant išvengti chaoso ir bado sukeltų mirčių, Kanados karališkosios raitosios policijos pareigūnai (garsėję ne tik uolumu, bet ir gebėjimu dirbti atšiauriausiomis sąlygomis) tikrino keliautojų bagažą ir žiūrėjo, kad kiekvienas atvykėlis turėtų pakankamai maisto ir pinigų. Įleistieji į Kanadą tęsdavo kelionę per miškus, kol pasiekdavo upes, tada persėsdavo į valtis ar ant plaustų ir galiausiai pasiekdavo savo kelionės tikslą.

„Aukso daug, lyg pjuvenų“

Pasiryžėlių praturtėti Klondaiko pakrantėse srautą labai sustiprino pirmųjų sugrįžusių aukso ieškotojų žinios. 1897 m. liepą į Sietlą ir San Fransiską atplaukė pirmieji garlaiviai iš Aliaskos, parvežę jau praturtėjusius aukso ieškotojus. San Fransiske prisišvartavusio laivo „Excelsior“ keleivių bagaže, oficialiais duomenimis, buvo aukso, kuris to meto kainomis buvo vertinamas nuo 5 iki 130 tūkst. dolerių. Dabar šią sumą reikėtų dauginti bent iš 10. Taigi kai kuriuos žmones darbas Klondaike išties pavertė milijonieriais! Sietlo uoste inkarą išmetęs laivas „Portland“ parvežė 68 keleivius ir daugiau nei toną aukso.

Netrukus vietos laikraštis „The Seattle Daily Times“ rašė: „Laikas vykti į Klondaiko šalį, kur aukso daug, lyg pjuvenų.“ Tokios žinios neliko be atsako – dar tų pačių metų rudenį, iki prasidedant žiemiškoms pūgoms, į aukso versloves išvyko 10 tūkst. žmonių, o kitąmet – daugiau nei 100 tūkst. Ieškoti aukso leidosi ne tik amerikiečiai, kanadiečiai, bet ir britai, australai, kitų šalių gyventojai. Auksas suviliojo įvairių profesijų atstovus – daugiausia paprastus darbininkus, fermerius, jūrininkus, tačiau upių ir upelių pakrantėse buvo galima sutikti besidarbuojančių ir gydytojų, mokytojų.

Aukso grynuolių troškimas ir galimo praturtėjimo nuojauta ginė į šiaurę tūkstančius žmonių. Plauti smėlį ir žvirgždą iš šaltų upių dugno, kasti gruntą kone iki amžinojo įšalo pasiryžę aukso ieškotojai nebijojo pavojų. O jų buvo daug. Keliaujant per kalnus ir miškus, gyvenant ir dirbant laukinės gamtos apsuptyje, buvo galima tapti ne tik plėšrūnų, tokių kaip didžiuliai lokiai grizliai, bet ir plėšikų aukomis. Susibūrusių banditų gaujos užpuldavo mažesnes aukso ieškotojų grupes, ypač geidžiamas jų grobis buvo po sėkmingų aukso paieškų link namų pasukę keliautojai. Todėl keliauti ir dirbti buvo stengiamasi didesniais ginkluotais būriais.

Kas uždirbo daugiausia?

Praturtėti tikėjosi visi atvykėliai, bet sėkmė šypsojosi tik daliai jų. Norint rasti didesnį grynuolį ar daug aukso smilčių, reikėjo ne tik darbštumo, bet ir paprasčiausios sėkmės. Jei paieškoms pasirinkai sklypą, kuriame, kaip vėliau paaiškės, aukso yra labai mažai, tau labai nepasisekė. Juk iš kažko reikia gyventi, galiausiai prireiks pinigų kelionei namo, o kainos Dosone ir kitose aukso ieškotojų gyvenvietėse buvo didžiulės. Atgabenti čia krovinius buvo išties brangu, prekeiviai, smuklininkai, laivų ir valčių savininkai, vedliai siekė užsidirbti iš aukso ieškotojų kuo daugiau.

Smuklės ir gausybė alkoholio, kosminius pinigus ten kainuojantis tabakas, lošimai, brangiai atsieinančios prostitučių paslaugos smarkiai tuštino daugelio aukso ieškotojų kišenes. Daug kas tiesiog vėjais paleisdavo taip sunkiai uždirbtus pinigus. Daug kam kišenėse šlamantys banknotai ar kapšeliuose barškantys aukso grynuoliai visiškai susukdavo galvas – žmonės mokėjo šimtus dolerių už drabužius ir batus, kuriuos išmesdavo po kelių dienų, ir pirkdavo naujus. Anksčiau gyvenę skurde ir varge, žmonės trumpai pabūdavo turtuoliais ir vėl grimzdavo į skurdą.

Todėl daugelis Klondaiko istorijos tyrinėtojų sutinka: niekas neuždirbo iš aukso karštligės taip gerai, kaip įvairių pramogų siūlytojai ir paslaugų teikėjai. Aukso ieškotojų buitį ne viename kūrinyje įtaigiai aprašęs rašytojas Džekas Londonas esė „Klondaiko ekonomika“ atskleidė labai įdomius skaičius: vos per dvejus metus į regioną atvyko kiek daugiau nei 125 tūkst. aukso ieškotojų, kiekvienam iš jų kelionė atsiėjo mažiausiai 600 dolerių. Vadinasi, vien kelionei buvo išleista 75 mln. dolerių. Vieną aukso ieškotojo darbo dieną Dž. Londonas įvertino 4 doleriais. Galiausiai viską sudėjus į krūvą aiškėja, kad aukso ieškotojai Klondaike aukso paieškoms išleido 225 mln. dolerių. O iš viso išgauto aukso kaina tesiekė 22 mln. to meto JAV dolerių...

Kėlė riaušes

Nuo 1898 m. aukso ieškotojų Klondaike ėmė sparčiai mažėti. Daug kas nusivylė, kai kas aptiko mažai aukso ar jo išvis nerado ir netrukus išvyko namo. Manoma, kad sumas, viršijusias kelionei išleistas lėšas, užsidirbo ne daugiau kaip 4 tūkst. aukso ieškotojų. Tačiau pagrindinė priežastis, lėmusi aukso karštligės pabaigą, buvo ta, kad buvo apribotas aukso paieškos licencijų išdavimas ir didžioji dalis sklypų aukso turtingose vietovėse buvo nupirkti fizinių asmenų ar bendrovių. Aukso paieškos tapo ne tokios chaotiškos, reikėjo kur kas mažiau darbo rankų.

Dešimtis kartų nepatenkinti aukso ieškotojai kėlė riaušes, veržėsi į jau privatizuotus sklypus, buvo vaikomi jų savininkų ir policijos. Galiausiai daugelis atvykėlių paliko Jukono regioną. Dosone, kur 1898-aisiais gyveno 40 tūkst. žmonių, 1911 m. tebuvo suskaičiuota 615 gyventojų.

Dabar Dosone gyvena apie 1,3 tūkst. žmonių. Tačiau kasmet šį miestelį aplanko ne mažiau kaip 60 tūkst. turistų. Juos vilioja ne tik atšiauri Jukono gamta, bet ir įstabi aukso paieškų istorija. Juk net pats žodis „klondaikas“ dabar reiškia ne tik upės pavadinimą, bet ir turtų šaltinį.