Ko gero, net patys didžiausi skeptikai, atsivertę laikraštį ar žurnalą, bent akies krašteliu peržiūri ir horoskopus. Tad ką gi tokio žmonės juose randa jau daugybę metų?

Užuomazgos – prieš tūkstančius metų

Dar senovėje mūsų protėviai pastebėjo dangaus reiškinių ir įvykių Žemėje ryšį. Mėnulis valdė potvynius ir atoslūgius, vienokių ar kitokių šviesulių atsiradimas danguje sutapdavo su metų laikų kaita ar stichinėmis nelaimėmis. Buvo nesunku įsivaizduoti, kad tai, kas vyksta viršuje, virš debesų, turi įtakos tam, kas vyksta apačioje, taip pat ir žmonių likimams.

Prieš tūkstantmečius žyniai, iš aukštų bokštų stebėdami žvaigždžių judėjimą, sudarė detalias jų įtakos žmonėms lenteles. Tokių lentelių buvo rasta, pavyzdžiui, asirų karaliaus Ašurbanipalo molinių lentelių bibliotekoje.

Štai ištrauka iš jų: „Pirmoji nisano mėnesio diena priklauso dievui Enliliui; pavojinga, sunki ligoniui; gydytojas negali dėti rankos ant ligonio, pranašas negali kalbėti. Diena netinkama išsipildyti tam, ko nori... Negalima valgyti žuvų.“ Kažką panašaus randame ir egiptiečių papiruse, parašytame apie 1300 metus prieš mūsų erą: „Penktoji faofio mėnesio diena – labai pavojinga. Jokiu būdu tą dieną neik iš namų. Nesiartink nė prie vienos moters... Kiekvienas gimęs tą dieną mirs mylėdamasis.“

Tos kiekvienos dienos prognozės ir buvo būsimųjų horoskopų užuomazgos. Vis dėlto nuspėti likimo pagal gimimo datą tuomet dar nemokėjo – šią datą mažai kas žinojo, todėl buvo sunku ją susieti su šviesulių išsidėstymu. Tik senovės graikų astronomai, naudodamiesi savo pirmtakų pasiekimais, įvedė „tvarką“ danguje, suskirstę jį ruožais – į žvaigždynus.

Pasirodo, kad Saulė per metus visuomet nueina savo dangišką kelią – ekliptiką – per 12 žvaigždynų, kiekviename „užtrukdama“ maždaug mėnesį. Šis maršrutas pavadintas „gyvūnų ratu“, nes daugumoje žvaigždynų lakios fantazijos graikai įžvelgė gyvūnų – mistinių ar realių – figūras. Su šiomis būtybėmis pranašautojai netrukus ėmė sieti tuo metu, kai Saulė buvo viename ar kitame žvaigždyne, gimusių žmonių savybes ir „sujungė“ jas dar ir su viena iš keturių stichijų. Pavyzdžiui, tūžmingas Liūtas buvo priskirtas ugnies stichijai, o Žuvys – suprantama, vandens. Zodiakas prasidėdavo nuo kovo 21-osios, pavasario lygiadienio, kai Saulė atsidurdavo Avino žvaigždyne.

Asmeniniai horoskopai – valdovams

Graikai išmoko apskaičiuoti šviesulių padėtį bet kurią metų dieną ir šitaip nustatydavo ne tik laiką, bet ir savo padėtį erdvėje. Tai buvo gyvybiškai svarbu jūrininkams. Vis dėlto pagrindinis dangaus stebėjimo tikslas buvo nuspėti jo įtaką žmonėms. Astronomija, arba „žvaigždžių dėsnis“, iš pradžių tebuvo astrologijos – „žvaigždžių mokslo“ – tarnaitė.

Beveik du tūkstančius metų šie mokslai buvo neatskiriami: bet kuris astronomas drauge buvo ir astrologas, pradedant didžiuoju Ptolemajumi, kuris II amžiuje ne tik sudarė žvaigždžių katalogą, bet ir parašė keturių dalių traktatą, kur aprašė dangaus reiškinių poveikį žmonėms – jų sveikatai, vaisingumui ir net gerovei.

Tuo metu bet kuris karalius ir didikas turėjo savo astrologą, skelbusį prognozes ir, žinoma, sudarinėjusį horoskopus. Šis graikų kalbos žodis verčiamas kaip „stebintis laiką“ ir reiškia šviesulių padėtį tam tikru momentu. Natalinis (gimimo) horoskopas susiejamas su konkrečiu žmogumi, kasdienis – su svarbiais šalies ar viso pasaulio įvykiais, vadinamasis chorarinis – su bet kokia dienos užduotimi. Šių ir kitų horoskopų tikslai – skirtingi: nuspėti žmogaus likimą ar tam tikrus jo momentus, įvertinti kokio nors poelgio naudą, nustatyti „astralinį“ suderinamumą su būsimu vyru ar žmona.

Pirmasis mus pasiekęs asmeninis horoskopas buvo sudarytas 62 metais antikos monarchui Antiochui iš Komagenos. Tuo metu, kaip ir daug vėliau, pagrindiniu žmogaus ženklu buvo laikomas ascendentas – žvaigždynas, kuriame Saulė tekėjo gimimo metu. Vis dėlto astrologai paisė ir tų žvaigždynų, kuriuose tą dieną buvo Saulė, Mėnulis ir septynios tuo metu žinotos planetos, – buvo manoma, kad visos jos skirtingai veikia likimą.

Suprantama, horoskopų sudarymas buvo sunkus darbas, reikalaujantis išsamių astronomijos, matematikos ir kitų mokslų žinių, bet ypač pelningas. Suprantama ir tai, kad antikiniame pasaulyje priviso daugybė astrologais apsimetančių sukčių. Praradę kantrybę užsakovai su jais kovojo radikaliai. Pavyzdžiui, Romos imperatorius Tiberijus siūlė būrėjams nusakyti savo pačių likimą, o po to numesdavo juos nuo olos ir taip „įrodydavo“ apgaulę. Išgyveno tik Trasilas, išlemenęs, kad žvaigždės jam pranašauja greitą mirtį, – Tiberijus nusijuokė ir padarė jau kone atsisveikinusį su gyvenimu vargšą savo asmeniniu astrologu.

Ir gerbė, ir draudė

Imperatoriai nuolat užsisakydavo asmeninius horoskopus, bet tai neišgelbėdavo jų nei nuo nuodų, nei nuo žudikų durklų. Pasitikėjimas astrologija susvyravo, o įsigalėjus krikščionybei ji apskritai buvo uždrausta. Šventikai manė, kad tokie dangaus reiškiniai kaip Betliejaus žvaigždė – tai Dievo apreikšti stebuklai, tad naudoti juos prognozėms ne tik netikslinga, bet ir šventvagiška. Judaizmas taip pat draudė astrologiją, kaip ir islamas, laikęs ją būrimo atmaina.

Hinduizmas ir budizmas, priešingai, astrologiją gerbė; čia be skaičiavimų žmogus tiesiog nė žingsnio nežengdavo.

Kinijoje ir kitose Rytų Azijos šalyse atsirado sava originali astrologijos mokykla, besiremianti 60 metų ciklu, – penkiais gamtos elementais ir dvylika gyvūnų, kurių kiekvienas buvo susietas su atitinkamais metais. Šie gyvūnai, priklausantys vyriškajai stichijai jang ar moteriškajai in, darė poveikį žmogaus charakteriui. Deja, asmeninio horoskopo idėja Rytuose neprigijo – pagrindinis dėmesys čia buvo skiriamas laimingoms ir nelaimingoms dienoms.

Vakaruose astrologijos atgimimas susijęs su Renesanso epocha, kai į horoskopų sudarymo sritį įsitraukė net karaliai ir popiežiai. Žymiausi to meto astrologai, kaip ir anksčiau, buvo astronomai.

Pinigų viliojimo priemonė

Nesitenkindami vien gyvais klientais, astrologai ėmė sudaryti horoskopus mirusioms įžymybėms. Pavyzdžiui, Džerolamas Kardanas „nuspėjo“ prievartinę Jėzaus mirtį, šiam sulaukus 33 metų... Tiksli Kristaus gimimo data nebuvo žinoma, todėl mokslininkas (Dž. Kardanas buvo žinomas mechanikas, kardaninio veleno išradėjas) vienas pirmųjų ėmėsi rektifikacijos – datos nustatymo pagal žmogaus charakterio bruožus.

Jis tapo savo pranašysčių auka: kai jo horoskope numatyta jo paties mirties data sėkmingai praėjo, Dž. Kardanas nusprendė pakoreguoti realybę ir numarino save badu. Panašus nutikimas įvyko ir su apsišaukėliu, apsimetusiu žymiojo Nostradamo sūnumi, – jo išpranašautas gaisras Le Puzeno mieste taip ir neįvyko, tad jis pats padegė miestą, už ką ir buvo nubaustas mirtimi. Pats Mišelis Nostradamas taip pat buvo laikomas žymiu astrologu, nors garsiąsias savo pranašystes skelbė nesiremdamas horoskopais – tik nuojauta, kurią vadino „pranašystės dvasia“. Be to, jo pranašysčių kalba – tokia miglota, kad jas galima aiškinti įvairiai, – tai, beje, visų laikų astrologinių prognozių bruožas.

Totalitarinėse šalyse į astrologiją kaip ateities nusakymą buvo žiūrima rimtai, o demokratiniuose Vakaruose ji tapo dar viena pinigų viliojimo iš patiklių klientų priemone. Visuotinė mechanizacija leido sudaryti horoskopus tiesiog konvejeriniu būdu. Pirmasis to ėmėsi amerikietis Alanas Leo, pakeitęs ilgą ir monotonišką žvaigždžių išsidėstymo gimimo momentu nustatymo procedūrą Saulės vietos tuo metu nustatymu.

Jo dėka XX amžiaus pradžioje įvyko astrologinė „revoliucija“ – žmogaus Zodiako ženklu imtas laikyti ne ascendentas, o žvaigždynas, kuriame jo gimimo dieną buvo Saulė. Tai davė pradžią visoms žinomoms laikraščių prognozėms: „Šią dieną Jaučiai įveiks bet kokias kliūtis“ ar „Šį mėnesį Ožiaragis gali tikėtis audringo, bet trumpalaikio romano“. Paprastai juos kuria žmonės, nesusipažinę nė su astrologijos pradmenimis, – jiems tereikia žmonėms kalbėti kažką malonaus, be to, pageidaujama taip, kad tiktų visiems iš karto (psichologijoje tai vadinama Barnumo efektu).

Ypač „sugraudina“ rekomendacijos įvairiems Zodiako ženklams, kaip susirasti gyvenimo draugą, kuo apsirengti per gimtadienį ar ką gerti nerizikuojant apsinuodyti per Naujuosius metus. Visa tai, ypač drauge su kinų, keltų, slavų kalendoriais, kuriuos kai kas dėl neišmanymo paskelbia „horoskopais“, sukelia rezonansinį profesionalių astrologų, įsitikinusių, kad jie viską daro remdamiesi mokslu, susierzinimą...

Koks ryšys su realybe?

Beje, šiandien ir „mokslinis“ horoskopų sudarymas pasitelkus iš interneto atsisiųstą programą prieinamas iš esmės kiekvienam. Tik štai tinkama interpretacija ir toliau lieka nedaugeliui įkandama. Juk būtent ji sudaro 90 proc. astrologo darbo. Norint sudaryti horoskopą (natalinį žvaigždėlapį), reikia iš pradžių sužinoti žmogaus gimimo datą ir valandą, taip pat gimimo vietos ilgumą ir platumą – juk skirtingose vietose žvaigždės išsidėsčiusios skirtingai. Tai leidžia nustatyti Saulės, Mėnulio ir planetų išsidėstymą reikiamu momentu ir atstumus tarp jų laipsniais ir minutėmis. Tuo remiantis ir braižoma kosmograma.

Tik koks viso to ryšys su realybe? Mokslininkai ne kartą mėgino patikrinti astrologinių pranašysčių patikimumą. XX amžiaus šeštajame dešimtmetyje daug triukšmo sukėlė psichologo Mišelio Gokleno, nustačiusio gimimo datos ir profesijos ryšį, tyrinėjimai. Jo duomenimis, dauguma žinomų sportininkų gimė po Marso valdomu ženklu, karo vadų – po Marso ir Jupiterio valdomais ženklais, gydytojų – po Saturno valdomu ženklu. Vėliau išaiškėjo, kad M. Goklenas tendencingai atrinkdavo kandidatus savo sąrašui.

Jo atskleistasis „Marso efektas“ pasirodė neegzistuojantis, ir po kritikos krušos mokslininkas nusižudė. Tuo pat metu, 1958-aisiais, britų mokslininkai pradėjo iki dabar tebetęsiamą eksperimentą. Jie ėmė tirti 2 000 žmonių, gimusių Anglijoje maždaug tuo pačiu metu. Nors tų žmonių astrologiniai duomenys – panašūs, jie pasirodė tokie pat skirtingi savo charakteriu, temperamentu, profesija, kaip ir bet kurie kiti žmonės. Beje, astrologams tai nėra argumentas – juk net nedidelis „nukrypimas“ gimimo žvaigždėlapyje keičia žvaigždžių santykį, vadinasi, ir horoskopą. Be to, net ir pats karščiausias „žvaigždžių mokslo“ šalininkas nesiginčys dėl to, kad auklėjimas, aplinka, gyvenimiška patirtis žmogaus likimą lemia nė kiek ne mažiau negu savybės, „nubrėžtos“ gimimo metu.

Išvada – paprasta: kiekvieno iš mūsų individualumas ir tipiškumas yra greta. Pirmojo nusakyti neįmanoma, o štai antrąjį – visiškai realu. Tiesiog mokslas tai daro savomis priemonėmis, o astrologija – savomis, kurių iki šiol nepavyko nei patvirtinti, nei paneigti. Net jeigu horoskopų sudarymo menas niekuo nesusijęs su realybe, jis amžių amžius mūsų gyvenimą darė ryškesnį, spalvingesnį, be to, „priartino“ prie žvaigždžių, kurios vis dėlto taip paslaptingai mirga nepasiekiamose, bet viliojančiose aukštumose.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“