Pasaulis vis dažniau kalba apie grėsmę, kad kils dar vienas pasaulinis karas. Daugiau nei prieš 100 metų prasidėjo vienas didžiausių karinių konfliktų žmonijos istorijoje – Pirmasis pasaulinis karas, tiesiogiai palietęs ir Lietuvą.

Manvydas VITKŪNAS

1914 m. liepos 28 d. Austrija-Vengrija paskelbė karą Serbijai, nuo ko įsižiebė didžiulio masto tarptautinis karinis konfliktas. Netrukus į karą įsitraukė ir kitos valstybės – Prancūzija, Didžioji Britanija, Vokietija, Rusija, Jungtinės Amerikos Valstijos, Japonija, Turkija, Italija, Rumunija, Belgija, Graikija, Brazilija, Panama, Kuba, Liberija, Siamas (Tailandas). Seniai brendusiam konfliktui pakako kibirkšties – kai serbų ekstremistas Sarajeve nužudė Austrijos-Vengrijos erchercogą, imperija paskelbė karą Serbijai.

Rusai puolė ginti serbų, vokiečiai paskelbė karą Rusijai, Belgijai ir Prancūzijai, tada Didžioji Britanija įsitraukė į karą su Vokietija. Karo veiksmai kaip lavina užliejo ne tik Europą, bet ir kitas pasaulio dalis. Nuožmūs mūšiai virė netgi vokiečių kolonijose Afrikoje.

Iki Pirmojo pasaulinio karo tūkstančius metų kovos vykdavo sausumoje ir jūrose. Pirmasis pasaulinis karas tapo pirmuoju kariniu konfliktu, per kurį intensyviai kautasi ir ore bei po vandeniu. Nors lėktuvai ir povandeniniai laivai mūšiuose debiutavo dar iki Pirmojo pasaulinio karo, tik šiame kare jie pradėti naudoti masiškai. Tai taip pat buvo pirmasis karas, kuriame pasirodė tankai ir plačiai naudotos nuodingosios dujos.

Ant karo sugriautos Europos pamatų kilo naujos valstybės: sužlugo Austrijos-Vengrijos imperija, tačiau susiformavo nepriklausomos Austrija, Vengrija ir Čekoslovakija. Netrukus po karo žlugo Osmanų imperija – buvo pertvarkyta į Turkijos Respubliką. Smarkiai apkarpytos Vokietijos ir Rusijos sienos. Atgimė Lenkija, Lietuva, žemėlapyje atsirado nepriklausomos Latvija ir Estija.

Pateikiame 10 svarbių ir įdomių faktų apie Pirmąjį pasaulinį karą.

1. 1914 m. birželio 28 d. serbų gimnazistas Gavrilas Principas Sarajeve nušovė Austrijos-Vengrijos sosto įpėdinį erchercogą Francą Ferdinandą ir jo žmoną Sofiją. Šis teroro aktas, įvykdytas dabartinėje Bosnijos ir Hercegovinos sostinėje, tapo formalia Pirmojo pasaulinio karo priežastimi. Teroro aktą surengė radikali serbų organizacija „Mlada Bosna“, savo tikslu laikiusi serbų gyvenamų žemių išvadavimą iš Austrijos-Vengrijos valdžios, prijungimą prie Serbijos ir Didžiosios Serbijos sukūrimą. Bosnija ir Hercegovina, kurios nemažą dalį gyventojų sudarė serbai, tuo metu buvo valdoma Austrijos-Vengrijos imperijos. Austrija-Vengrija po teroro akto paskelbė ultimatumą, netrukus ir karą Serbijai. Šis karas išaugo į Pirmąjį pasaulinį karą, kuriame visos dalyvavusios valstybės turėjo savų geopolitinių ir ekonominių interesų.

2. Pirmasis pasaulinis karas truko 1 554 dienas. Jame dalyvavo 38 valstybės, 17 šalių liko neutralios. Kovos veiksmai vyko 14 valstybių teritorijoje. Į kovose dalyvavusių valstybių kariuomenes buvo mobilizuota 71 mln. žmonių. Apytiksliais skaičiavimais, mūšiuose žuvo daugiau nei 10 mln. karių (2,03 mln. iš jų – Vokietijos, 1,67 mln. – Rusijos, 1,49 mln. – Austrijos-Vengrijos, 1,29 mln. – Prancūzijos, 0,8 mln. – Turkijos, 0,7 mln. – Didžiosios Britanijos, 0,4 mln. – Italijos). Daugiau nei 18 mln. karių buvo sužeisti, 8,5 mln. pateko į nelaisvę. Civilių gyventojų nuostoliai buvo dar didesni – žuvo ne mažiau kaip 11,4 mln. civilių.

3. Per Pirmąjį pasaulinį karą buvo itin intensyviai naudojama artilerija. Žinoma atvejų, kai viename fronto kilometre buvo sutelkiama šimtas ir daugiau pabūklų! Net 60–70 proc. mūšiuose žuvusių pėstininkų tapo ne lengvųjų šaulių ginklų ar kulkosvaidžių, o artilerijos sviedinių ir jų skeveldrų aukomis. Pradėta naudoti vadinamoji ugnies pylimo taktika, kai artilerijos ugnis užliedavo priešų pozicijas ir slinkdavo į jų gynybos linijų gilumą, valydama kelią pėstininkams. Artilerijos naudojimas vertė karius daug dėmesio skirti fortifikacijai, kastis gilyn į žemę – įrengti sudėtingas tranšėjų ir apkasų linijas. Todėl Pirmasis pasaulinis karas žinomas kaip tranšėjų karas.

4. Garsiausias Pirmojo pasaulinio karo artilerijos pabūklas buvo vokiečių mortyra „Didžioji Berta“. Šis 420 mm kalibro pabūklas nebuvo pats galingiausias, pagamintas Pirmojo pasaulinio karo metais. Kalibru ir ugnies galia jį pranoko kai kurie kiti pabūklai, naudoti pakrančių artilerijos baterijose, laivuose, taip pat montuoti ant geležinkelio platformų.

„Didžioji Berta“ dažnai painiojama su vadinamuoju Paryžiaus pabūklu, arba „Kolosaliu“, – daug didesniu, tačiau mažesnio kalibro (210 mm) vokiečių artilerijos pabūklu, kuris šaudė labai toli – iki 130 km. Šio pabūklo, iš kurio vokiečiai apšaudė Paryžių, sviediniai svėrė viso labo 120 kg, o „Didžioji Berta“ šaudė net 900 kg sviediniais, skriejusiais iki 14 km. Fugasinis „Didžiosios Bertos“ sviedinys išrausdavo 4–5 m gylio ir 10–11 m skersmens duobę. Skeveldrinis sviedinys pažerdavo 15 tūkst. skeveldrų, kurios galėjo pražudyti priešų karius net 2 km spinduliu. „Didžioji Berta“ galėjo iššauti vos vieną kartą per 8 minutes, užtat galėdavo pralaužti 2 m storio gelžbetoninę tvirtovės perdangą. Dažniausiai fortifikaciniams įrenginiams naikinti naudota „Didžioji Berta“ buvo praminta tvirtovių žudike. 1915 m. vokiečiai tokias mortyras naudojo puldami Kauno tvirtovę.

5. Pirmajame pasauliniame kare plačiai naudoti cheminiai ginklai. Dalis jų buvo nemirtini. 1914 m. prancūzų pajėgos mūšiuose naudojo granatas, pripildytas ašarinių dujų. Nuodingąsias dujas 1915 m. balandžio 22 d. kautynėse prie Ipro pirmą kartą panaudojo vokiečiai. Prancūzams pavėjui buvo paskleista 168 tonos chloro. Vėliau pradėtas naudoti fosgenas ir jo mišinys su chloru. Fosgenas buvo sunkiai pastebimas, beveik bekvapis. Jo trūkumas tas, kad kariai nuodingųjų dujų poveikį pajusdavo prabėgus beveik parai ir mirdavo neiškart. 1917 m. vokiečiai prieš britų ir prancūzų pajėgas panaudojo garstyčių dujas (ipritą). Nuodingąsias dujas mūšiuose naudojo ne tik vokiečiai, bet ir prancūzai, britai, rusai. Apsaugai nuo jų pradėta naudoti dujokaukes. Jos gamintos ne tik žmonėms, bet ir arkliams bei šunims.

6. Pirmajame pasauliniame kare pirmą kartą buvo panaudoti tankai. 1916 m. rugsėjo 15 d. mūšyje prie Somos britai panaudojo tankus „Mark I“. Iš pradžių planuota naudoti 49 tankus, tačiau 17 iš jų sugedo iki kautynių pradžios. Vokiečių pozicijas atakavo 32 tankai, lydimi britų pėstininkų, tačiau per mūšį dar 9 tankai sugedo, o penki įstrigo purvynuose ar įgriuvo į tranšėjas. Nepaisant visų nesėkmių, likę 18 tankų padėjo britams pralaužti vokiečių gynybą ir pasistūmėti net 5 km į priekį. Britų pėstininkų nuostoliai atakos metu (naudojant tankus) buvo net 20 kartų mažesni, nei įprasta. Tankai buvo svarbūs ne tik kaip tiesioginė kovos priemonė, bet ir kaip priešus demoralizuojantis veiksnys. Netrukus juos ėmė naudoti ne tik britai, bet ir prancūzai (nuo 1917 m. balandžio), vokiečiai (nuo 1918 m. kovo). Masiškai tankai panaudoti Kambrė mūšyje 1917-ųjų rudenį – sąjungininkai prieš vokiečius pasiuntė daugiau nei 200 tankų. Iš Didžiosios Britanijos į žemyną tankai buvo gabenami užmaskuoti kaip rezervuarai. Iš to kilo ir šios kovos mašinos pavadinimas (angl. tank – „rezervuaras“).

7. Žymiausias Pirmojo pasaulinio karo lakūnas buvo vokietis Manfredas fon Richthofenas (1892–1918), pramintas Raudonuoju baronu (savo lėktuvus šis iš kilmingos šeimos kilęs buvęs kavalerijos karininkas dažė išskirtine ryškiai raudona spalva). Pasakojama, kad aviacijos asas garsėjo prietarais, pavyzdžiui, niekada nekildavo į orą negavęs moters bučinio. M. fon Richthofenas skynė pergales vieną po kitos. Iš viso jis numušė 80 priešų lėktuvų. Vokiečių asas žuvo mūšyje 1918 m. balandžio 21 d. Prancūzijoje. Ginčijamasi, ar Raudonąjį baroną numušė ore su juo kovęsi kanadiečių lakūnai, ar iš žemės į jo lėktuvą šaudę australų pėstininkai (daugiau tyrinėtojų palaiko antrąją versiją). Lakūnas buvo palaidotas Prancūzijoje, vėliau kelis kartus perlaidotas. Šiuo metu jo kapas yra Vysbadene (Vokietijoje).

8. Kruviniausios Pirmojo pasaulinio karo kautynės vyko prie Somos (Prancūzijoje) 1916 m. birželio 1–lapkričio 18 d. Jose Vokietijos pajėgos kovėsi su prancūzais, britais ir iš tuomečių Didžiosios Britanijos dominijų bei kolonijų (Australijos, Kanados, Naujosios Zelandijos, Pietų Afrikos Sąjungos, Pietų Rodezijos, Britų Indijos, Bermudų, Niufaundlando) atvykusiais Didžiosios Britanijos kariais. Antantės pajėgos surengė puolamąją operaciją, kurios metu vokiečius pavyko išstumti iš gerai įtvirtintų gynybos linijų 35 km ilgio ir 10 km pločio ruože. Vėliau tai padėjo sąjungininkams sėkmingai tęsti puolimą. Tačiau šios karinės operacijos kaina buvo labai didelė: mūšis prie Somos pasiglemžė daugiau nei milijoną gyvybių. Žuvo apie 465 tūkst. vokiečių, daugiau nei 204 tūkst. prancūzų ir daugiau nei 419 tūkst. Didžiosios Britanijos pajėgų karių.

9. Baisioje karo mėsmalėje buvo ir šviesių akimirkų, kai triumfuodavo žmogiškumas. Bene garsiausias pavyzdys – Kalėdų paliaubos. 1914 m. pabaigoje, artėjant Kalėdoms, įvairiose Vakarų fronto vietose mūšiai kiek aprimo. Vokiečiai pradėjo savo apkasus puošti eglutėmis, girliandomis, žvakutėmis. Tą patį pradėjo daryti ir britai. Tranšėjose pasigirdo dainos, netrukus ir kalėdiniai sveikinimai priešams. Kai kur kariai netgi susitiko neutralioje zonoje, apsikeitė dovanomis, maisto daviniais, tabaku, suvenyrais – uniformų sagomis ir netgi kepurėmis.

Taip pat buvo palaidoti žuvusiųjų palaikai: kai kur karių lavonai iro žemės paviršiuje kelis mėnesius. Žinomas atvejis, kai priešiškų pajėgų kariai netgi surengė draugiškas futbolo rungtynes neutralioje zonoje. Tačiau ne visi kovojančių šalių karininkai bei puskarininkiai teigiamai žiūrėjo į tokį broliavimąsi. Buvo išleisti įsakymai, draudžiantys draugiškai bendrauti su priešais, o kai kurie jų nepaisę kariai netgi sušaudyti. Vienas iš vokiečių karių, griežtai nepritarusių bet kokioms paliauboms, buvo 16-ojo bavarų rezervinio pulko kapralas Adolfas Hitleris.

10. Mūsų kraštas Pirmojo pasaulinio karo metais tapo nuožmių kovų arena. Apie 300 tūkst. Lietuvos gyventojų karo pradžioje pasitraukė į Rusiją. Vokietijos pajėgos 1915 m. rugpjūtį po intensyvių mūšių užėmė vieną svarbiausių Rusijos imperijos vakarinės dalies gynybos taškų – Kauno tvirtovę, o iki rudens vokiečių rankose atsidūrė beveik visa dabartinės Lietuvos teritorija. Tik rytinis pakraštys (į rytus nuo Tverečiaus ir Adutiškio, kur nusistovėjo fronto linija) liko kontroliuojamas rusų pajėgų. Per kovas sugriauta dešimtys miestų ir miestelių. Itin smarkiai nukentėjo ir griuvėsiais virto Šiauliai, Kybartai, Tauragė, Kelmė.

Vokiečių įvestos prievolės užgulė Lietuvos žmonių pečius. Dešimtys tūkstančių lietuvių kovėsi ir žuvo tiek carinės Rusijos, tiek kaizerinės Vokietijos karių gretose. Vokietijos okupacinės administracijos iniciatyva Lietuvoje buvo nutiesta naujų geležinkelių, dalis jų naudojami iki mūsų dienų (linijos tarp Lauksargių, Tauragės ir Radviliškio, Šiaulių ir Jelgavos, Palemono ir Gaižiūnų bei kt.). Svarbiausias Pirmojo pasaulinio karo rezultatas lietuvių tautai buvo po karo susidariusi nauja geopolitinė padėtis, leidusi išsivaduoti iš Rusijos gniaužtų ir atkurti nepriklausomą Lietuvos valstybę.