Neseniai Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos ataskaitoje buvo paskelbta, kokia pasaulio vieta yra geriausia gyventi. Sąrašo viršūnėje atsidūrė Australijos sostinė Kanbera. Įdomu, kad šis miestas yra visiškai naujai pastatytas būtent kaip šalies sostinė. Tokių miestų pasaulio žemėlapyje yra keliolika.

Kanbera – „susitikimų vieta“

Kanbera tapo kompromisu sprendžiant klausimą, kur turi būti Australijos sostinė. Ilgą laiką dėl teisės būti sostine varžėsi du didžiausi šalies miestai – Melburnas (laikinoji sostinė) ir Sidnėjus. Galiausiai nuspręsta pastatyti tarp šių didmiesčių naują miestą.

1913 m. buvo suteiktas pavadinimas naujajai Australijos sostinei, ir prasidėjo šio miesto statyba. Vietos aborigenų kalbos žodis „kanbera“ reiškia „susitikimų vieta“. Skirtingai nei kiti didieji Australijos miestai, Kanbera yra ne vandenyno pakrantėje, o šalies gilumoje.

Prieš pradedant statybas buvo paskelbtas tarptautinis būsimosios sostinės generalinio plano konkursas, kurį laimėjo amerikiečių architektų pora Volteris Berlis Grifinas ir Merijon Mahoni Grifin. Jie parengė miesto projektą, kuriame buvo numatytos didžiulės žaliosios erdvės. Būsimosios sostinės vietoje buvo patvenkta upė ir sukurtas dirbtinis ežeras.

Šiuo metu Kanberoje gyvena 382 tūkst. žmonių, čia sutelktos svarbiausios valstybės institucijos ir daugybė žymiausių šalies kultūros bei švietimo objektų (keli nacionaliniai muziejai, Australijos nacionalinis universitetas, Kanberos universitetas, Australijos karo akademija ir kt.). Kanberos gyventojai gali džiaugtis didžiausiu atlyginimų vidurkiu iš visų šalies didmiesčių. Tačiau čia nėra nuostabių paplūdimių, kokiais mėgaujasi Australijos pakrančių gyventojai.

Sankt Peterburgas – langas į Europą

Būtent sostinės funkcijoms atlikti skirtų naujai pastatytų miestų pasaulio istorijoje buvo ne taip jau mažai. Vien senovės Egipte faraonų nurodymu buvo pastatyti keli nauji miestai, šalies sostinė ne kartą buvo perkelta iš vienos vietos į kitą.

Naujųjų laikų pasaulio istorijoje vienas garsiausių naujo miesto kaip sostinės statybos pavyzdžių – Sankt Peterburgas. 1703 m. gegužės 27 d. Rusijos caro Petro I įsakymu Nevos upės žiotyse esančioje saloje pradėta statyti Petropavlovsko tvirtovė, nuo kurios ėmė augti Sankt Peterburgo miestas.

Tuo metu Rusija kariavo su Švedija, tad nenuostabu, kad pirmuoju pastatu naujajame mieste tapo tvirtovė. Petras I, kurdamas Sankt Peterburgą, „iškirto Rusijai langą į Europą“. Šalis pagaliau turėjo uostamiestį prie Baltijos jūros. Tačiau naujasis miestas buvo kuriamas labai pelkėtoje, žemoje vietovėje. Sausindami didžiulius plotus, statydami miestą, žuvo dešimtys tūkstančių iš visos Rusijos suvarytų valstiečių.

Norėdamas paspartinti statybas, Petras I nurodė sustabdyti mūrinių pastatų statybą kitose Rusijos vietose ir visus meistrus siųsti į naująjį miestą prie Nevos. Kiekvienas žmogus, atvykstantis į Sankt Peterburgą, turėjo atgabenti bent kelis akmenis arba sumokėti atitinkamą mokestį.

1712-aisiais į Sankt Peterburgą iš Maskvos buvo perkelta dauguma valstybės institucijų, ir naujasis miestas tapo Rusijos sostine. Ja su trumpa pertrauka buvo iki 1918 m. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui ir sustiprėjus antivokiškoms nuotaikoms, 1914-aisiais Sankt Peterburgas buvo pervadintas Petrogradu, o mirus Leninui sovietų valdžia 1924 m. pavadino miestą Leningradu. Tik 1991-aisiais Sankt Peterburgui grąžintas istorinis pavadinimas. Antrame pagal dydį Rusijos mieste gyvena 4,5 mln. žmonių.

Ypatingasis Vašingtono statusas

Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) nepriklausomybės deklaracija 1776 m. buvo pasirašyta Filadelfijoje. Kurį laiką šis Pensilvanijos valstijos miestas buvo JAV sostinė. Tačiau kai kurios ar net daugelis institucijų iš Filadelfijos periodiškai buvo perkeliamos į kitus miestus.

1790-aisiais buvo nuspręsta įkurti naują sostinę, ir 1791 m. ji pradėta statyti Merilando ir Virdžinijos valstijų pasienyje, už 53 km nuo Atlanto vandenyno pakrantės, prie Potomako upės, pagal prancūzų kilmės architekto Pjero L’Anfano projektą. Greitai prasidėjo architekto ir prezidento Džordžo Vašingtono nesutarimai. Pastarojo dekretu P. L’Anfanas buvo atleistas, o jo vietą užėmė Endriu Elikotas. Miesto istorinės dalies pastatai yra įvairių architektūrinių stilių, tačiau dera tarpusavyje. Vašingtone įkurti bene žinomiausi JAV pastatai – Baltieji rūmai ir Kapitolijus.

1791 m. naujasis miestas pirmojo JAV prezidento garbei buvo pavadintas Vašingtonu, o 1801-aisiais buvo suformuota Kolumbijos apygarda, neįeinanti į jokios valstijos sudėtį. Tačiau dėl šios priežasties miesto gyventojai turi mažiau teisių nei valstijose gyvenantys piliečiai. Kolumbijos apygarda neturi savo atstovo JAV Senate, o apygardos delegatas Atstovų Rūmuose neturi balso teisės.

1800 m. Vašingtone gyveno 8,1 tūkst., o dabar JAV sostinėje (be priemiesčių) gyvena 646 tūkst. žmonių. Kiek daugiau nei pusę vašingtoniečių – juodaodžiai. Beje, jų mieste visada buvo daug nuo JAV nepriklausomybės karo laikų.

Islamabadas – žalumos oazė

Islamabadas – trečioji Pakistano sostinė šios šalies istorijoje (po Karačio ir Ravalpindžio). Šalyje, kurioje vyrauja pusdykumės ir dykumos, vieta naujajai sostinei 1959 m. buvo parinkta švelniu klimatu ir žalumos gausa pasižyminčioje Himalajų priekalnių vietovėje. Miesto generalinį planą sudarė graikų architektas Konstantinas Doksiadis.

Iki praėjusio amžiaus septintojo dešimtmečio pabaigos iš Ravalpindžio į Islamabadą buvo perkelta daugelis svarbiausių valstybės institucijų, užsienio šalių pasiuntinybės. Miesto panoramoje organiškai persipynė islamo ir europietiškosios architektūros tradicijos. Šiuo metu mieste gyvena kiek daugiau nei milijonas žmonių.

Brazilija – miestas tyruose

Dar viena garsi pasaulio sostinė, išaugusi tuščioje vietoje, yra Brazilija. Ji taip pat įsikūrusi į jokios šalies valstijos teritoriją neįeinančioje federalinėje apygardoje. Tai trečioji Brazilijos sostinė (iki 1763 m. ja buvo Salvadoras, iki 1960 m. – Rio de Žaneiras). Ilgą laiką Brazilijoje labai netolygiai vystėsi pajūryje esantys regionai, kur telkėsi didžioji dalis gyventojų, ir šalies „vidiniai“ rajonai (daugelyje jų gyveno tik indėnų gentys). Siekis „įsisavinti“ šias milžiniškas vietoves lėmė naujosios sostinės vietą.

Pagal Lusijo Kostos parengtą generalinį planą pagrindinė Brazilijos miesto, pastatyto prie dirbtinių marių, dalis savo forma primena lėktuvą. „Pilotų kabinoje“ įsikūrusios svarbiausios valstybės institucijos, „fiuzeliaže“ – įvairios įstaigos ir biurai, „uodegoje“ – savivaldybės pastatai, o „sparnuose“ – gyvenamieji kvartalai.

Be to, aplink miestą auga nauji priemiesčiai. Keliolika miesto pastatų laikomi šiuolaikinės architektūros šedevrais. Daugelio jų projektų autorius – pasaulinę šlovę pelnęs architektas Oskaras Nymejeris. Brazilija plečiasi labai sparčiai – čia jau gyvena 2,5 mln. žmonių.

Jamusukras ir Abudža

Naujos sostinės iškilo ir dviejose Vakarų Afrikos valstybėse. 1983 m. Dramblio Kaulo Kranto sostinė buvo perkelta iš Abidžano uostamiesčio į šalies gilumoje esantį Jamusukro miestą. Iki tol ši vietovė buvo kaimas, tačiau ypatingas – čia gimė ilgametis šalies prezidentas Feliksas Ufujė-Buanji, valdęs šalį 1960–1993 m. Šiuo metu Jamusukre gyvena ketvirtis milijono žmonių, o žymiausiu miesto statiniu tapo viena didžiausių pasaulyje katalikų bazilikų, savo forma primenanti Šv. Petro baziliką Vatikane. Jamusukro bazilikoje per mišias telpa 18 tūkst. tikinčiųjų.

1991-aisiais nauja sostinė atsirado ir Nigerijoje. Iš Lagoso vyriausybės institucijos persikėlė į centrinėje šalies dalyje iškilusią Abudžą. Miestas pagal japonų architekto Kendzo Tangės projektą buvo pastatytas musulmonų ir krikščionių gyvenamų Nigerijos dalių paribyje. Mieste gyvena 1,4 mln. žmonių.

Stichijos pagimdytas Belmopanas

Nedidelės Centrinės Amerikos valstybės Belizo sostinė Belmopanas žemėlapyje atsirado tik 1967 m. Iki 1981-ųjų Belizas buvo Didžiosios Britanijos kolonija – Britų Hondūras. Poreikis pastatyti naują miestą džiunglėse kilo 1961 m., kai itin galingas uraganas siaubingai nuniokojo Karibų jūros pakrantėje esantį didžiausią šalies miestą Belizą.

Didžiosios Britanijos vyriausybė skyrė paramą, ir saugioje vietoje, 82 km nuo jūros, iškilo naujas miestas. Jis įkurtas dviejų upių – Belizo ir Mopano – santakoje. Iš čia ir kilo miesto pavadinimas.
Belmopanas – mažas miestas, jame tegyvena 13 tūkst. žmonių. Antra vertus, ir pats Belizas yra maža šalis – joje gyvena tik 332 tūkst. gyventojų.

Astana – naujasis šalies veidas

Kazachstano sostinė Astana neišaugo tuščioje vietoje. 1995 m. prezidento Nursultano Nazarbajevo nurodymu nuspręsta sostinę iš Almatos perkelti į Akmolos miestą, kuris sovietmečiu buvo vadinamas Celinogradu. Šį sprendimą lėmė kelios priežastys. Almata yra didžiulės šalies pakraštyje, geografiškai nepatogioje vietoje, o Astana – kur kas arčiau šalies centro.

Ne mažiau svarbūs buvo ir plačiau neviešinti politiniai bei demografiniai argumentai – šioje šalies dalyje daugiausia gyveno rusų, o įkūrus naują sostinę šimtai tūkstančių kazachų persikėlė į šį regioną. Astanos „kazachizacija“ – akivaizdi: 1989 m. rusai Celinograde sudarė 54 proc. gyventojų, o dabar Astanoje – tik 17 proc.

Taigi šalia senojo miesto kvartalų pagal japonų architekto Kisio Kurokavos projektą iškilo visiškai naujas naftos ir kitų išteklių turtingo Kazachstano miestas, tviskantis dangoraižiais, įspūdingais pastatais ir paminklais. Astanoje gyvena 828 tūkst. žmonių. Kazachų kalbos žodis „astana“ reiškia „sostinė“.

Neipidas: magiškasis skaičius 11

Naujoji Mianmaro (Birmos) sostinė Neipidas šį garbingą statusą perėmė iš senosios šalies sostinės Rangūno (Jangono) 2005 m. lapkričio 11 d. Šalį valdančiai karinei chuntai naujosios sostinės vietą ir perkėlimo laiką parinko astrologai. Vienuolikto mėnesio vienuoliktą dieną vienuolika kariuomenės batalionų su 1 100 sunkvežimių pradėjo kelti vienuolika ministerijų į naująją sostinę. Manoma, kad ir pati sostinės perkraustymo idėja kilo astrologams. Neipidas – labai sparčiai augantis miestas, kuriame gyvena jau 925 tūkst. žmonių.

Naujų sostinių projektų būta ir daugiau. 1948 m. naująja Filipinų sostine tapo Keson Sitis, įkurtas netoli senosios sostinės Manilos. Naujas miestas buvo pastatytas todėl, kad Manila buvo labai gausiai apgyvendinta ir nepatogi. Tačiau (likimo ironija) Manila taip smarkiai plėtėsi, kad iki 1976-ųjų pasiekė Keson Sitį. Šis tapo Manilos dalimi, o Manilai buvo grąžintas sostinės statusas.

Šiuo metu statomos dvi naujos sostinės. Pietų Sudano vyriausybės įstaigos 2017 m. turėtų persikelti iš Džubos į Ramselį, o Malaizijoje, 20 km nuo dabartinės sostinės Kvala Lumpūro, kyla naujoji sostinė Putradžaja, kur jau įsikūrė šalies vyriausybė.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė“