Pirmojo pasaulinio karo pabaigoje, susiklosčius palankioms sąlygoms, griuvus imperijoms, pirmiausia carinei Rusijai, lietuvių tautai ant tų griuvėsių pavyko sukurti savo nepriklausomą valstybę – Lietuvos Respubliką. Šiemet sukanka 100 metų, kai Vakarų didžiosios valstybės pripažino Lietuvą kaip politinį vienetą. Šis procesas buvo ilgas ir sudėtingas: pavyzdžiui, JAV vienu metu Baltijos šalių pripažinimą siejo su jų grąžinimu į Rusijos sudėtį. Tačiau ilgainiui tokio pripažinimo ribotumas atnešė naudą pačiai Lietuvai.

VDU Lietuvių išeivijos instituto profesorius Juozas Skirius

Pirmaisiais metais Lietuvos pripažinimas vyko vangiai

Valstybės kūrimas yra sunkus procesas, kuriam įvykdyti reikalingos tam tikros sąlygos. Pirmiausia, reikia, kad būtų pakankamai išsilavinusių piliečių, kurie geba organizuoti ir valdyti. Taip pat – būtina formuoti tautinį susipratimą ir nacionalinę kultūrą, sukurti turtines vertybes, kurios taptų valstybės ekonominiu stuburu, megzti prekybinius ryšius su užsienio šalimis, aprūpinant vidaus rinką būtinais produktais, kaupti valiutos atsargas.

Be to, naujos valstybės egzistavimą būtinai privalo pripažinti kaimyninės šalys, didžiosios valstybės. Šis pripažinimas tarptautine prasme stabilizuoja naujos valstybės funkcionavimą ir sukuria pagrindą tarpusavio bendradarbiavimui. Naujosios Lietuvos jaunieji diplomatai valstybės gyvavimo pradžioje dėjo didžiules pastangas tam, kad atkreiptų užsienio šalių dėmesį į susikūrusią nedidelę Lietuvos valstybę, siekiant jų pritarimo bei pripažinimo de facto ir de jure formoje.

Pirmaisiais metais po nepriklausomybės paskelbimo, Lietuvos tarptautinis pripažinimas vyko vangiai. Dauguma didžiųjų valstybių rinkosi pripažinti mūsų šalį tik de facto (faktiškai), tačiau ne de jure (oficialiai, teisiškai). Užsienio valstybės delsė oficialiai pripažinti Lietuvą dėl neapibrėžtos situacijos šalies viduje, priešiškų santykių su Lenkija ir dėl Rusijos, paskendusios pilietiniame kare.

Švedija buvo pirmoji valstybė, kuri 1918 m. gruodį pripažino Lietuvą de facto, po jos sekė Norvegija ir Danija 1919-ųjų pradžioje. Tų pačių metų rugsėjį mūsų vyriausybę de facto pripažino D. Britanija, o 1920 m. gegužę – Prancūzija. Tačiau tarptautinis pripažinimas gerokai paspartėjo tik po to, kai 1920-ųjų liepos 12 dieną buvo pasirašyta taikos sutartis su Sovietų Rusija. Pirmoji de jure Lietuvą 1921 m. vasarį pripažino Latvija, o iki tų metų pabaigos iš viso Lietuvą de jure pripažino 11 valstybių. Bet didžiosios Europos valstybės ir JAV neskubėjo – jų pripažinimo teko palaukti iki 1922-ųjų, po ketverius metus vykdytų lietuvių diplomatinių pastangų.

Didžiausias dėmesys – Jungtinėms Amerikos Valstijoms

Tyrimai rodo, kad tuo metu Lietuvos Respublikos politinių veikėjų dėmesys daugiau krypo į JAV, nei kitas šalis. Kodėl? Pirmiausia, po Pirmojo pasaulinio karo JAV buvo ekonomiškai galingiausia valstybė pasaulyje – jos gamyba sudarė net 48 proc. viso pasaulio produkcijos. Antra, amerikiečiai savo rankose turėjo finansinę Europos kontrolę: jų skolininkėmis tapo net 20 šalių, tarp jų ir pagrindinės JAV sąjungininkės.

Trečia, JAV prezidentas Woodrow Wilsonas 1918 m. parengė „14 punktų“ programą, skirtą taikai ir pokario pasaulio sutvarkymui. Ši programa suteikė apsisprendimo viltį visoms priklausomoms ir išsivadavusioms tautoms – kitaip tariant, galimybę siekti nepriklausomybės. Visa tai padėjo JAV tapti tarptautiniu lyderiu. Ketvirta, JAV buvo įsikūrusi stambi, organizuota ir pakankamai turtinga lietuvių bendruomenė, kurią sudarė apie 500–700 tūkstančių žmonių. Lietuvos vadovai tikėjosi pasinaudoti JAV politine parama, paskolomis ir tautiečių sentimentais savo Tėvynei bei jų veikla ir kapitalu.

Lietuvių išeivijos pastangos – patriotiškos ir nesavanaudiškos

Lietuvių bendruomenės Čikagoje, Niujorke ir kituose JAV miestuose turėjo savo parapijas, kultūros įstaigas, leido keliasdešimt laikraščių, spausdino lietuviškas knygas. Lietuviai buvo susitelkę į organizacijas: susivienijimus, klubus, draugijas. Jau aiškiai ryškėjo ir jų ideologinis išsiskaidymas į katalikų, tautininkų ir socialistų sroves. Visos jos vykdė lietuvišką veiklą, kvietė savo tautiečius į įvairius renginius, jautriai išgyveno savo Tėvynės Lietuvos likimą, aktyviai pasisakė už nepriklausomos valstybės sukūrimą, Lietuvos politikus rėmė finansiškai.

Jau 1917-ųjų pradžioje JAV lietuviai – katalikų ir tautininkų organizacijos – JAV valdžiai įteikė memorandumus, pasisakydami už nepriklausomą Lietuvą ir prašydami ją pripažinti. O 1918 m. kovo 13–14 dienomis Niujorke vyko lietuvių sukviestas Visuotinis Amerikos lietuvių seimas, kuriame dalyvavo daugiau nei tūkstantis delegatų. Tikslas – suvienyti jėgas politiniam darbui. Seimas dar kartą pasisakė už Lietuvos valstybingumą, kreipėsi į JAV valdžią prašydami Lietuvą pripažinti ir remti ją būsimoje Taikos konferencijoje.

Vašingtone buvo įkurtas Amerikos lietuvių Vykdomasis komitetas, kuris privalėjo nuolat priminti Lietuvos klausimą JAV valdžiai, amerikiečių visuomenei ir užsienio šalių ambasadoms. Komitetas tapo kaip ir laikina Lietuvos atstovybe. JAV lietuviai finansiškai parėmė Lietuvos delegaciją Taikos konferencijoje Paryžiuje, siuntė ir savo atstovus talkinti delegacijai. Be to, 1919 m. komitetas surinko 1 milijoną parašų, prašant pripažinti Lietuvą, o 1921 m. gegužę 138 parašų knygas įteikė Baltuosiuose rūmuose naujam JAV prezidentui respublikonui Warrenui Hardingui.

JAV lietuviai 1920–1923 metais pirko Lietuvos išleistas obligacijas – praktiškai paskolino šaliai 1,8 mln. dolerių. Tiesa, valstybė įsipareigojo mokėti palūkanas ir po kažkiek laiko paskolą išpirkti. Tuo metu į Lietuvą su savo pinigais ir darbine patirtimi grįžo kelios dešimtys tūkstančių JAV lietuvių. Tiesiog stebina to meto išeivijos patriotinės nuostatos ir nesavanaudiškas veikimas remiant Tėvynę.

Lietuvą vis dar laikė Rusijos dalimi

Lietuvių susitikimuose su JAV atstovais 1918–1919 m. ryškėjo toks vaizdas: Lietuva tebelaikoma Rusijos valstybės dalimi. JAV prezidentas demokratas W. Wilsonas ir valstybės sekretorius Robertas Lansingas laikėsi vadinamojo „nedalomos Rusijos“ principo kaip oficialios linijos užsienio politikoje (tiesa, išimtis buvo padaryta Lenkijai ir Suomijai). Taikos konferencijoje Paryžiuje amerikiečiai rėmė antibolševikinių jėgų vadovybes, ypač Rusijos imperijos admirolo Aleksandro Kolčako atstovus.

Laiške A. Kolčakui, kurį 1919-ųjų gegužę pasirašė Antantės valstybių vadovai ir JAV prezidentai, admirolas yra faktiškai pripažįstamas būsimos demokratinės Rusijos vadovu su sąlyga, kad pakraščiams, tai yra, ne rusų tautoms, tarp jų ir lietuviams, būtų suteikta plati autonomija. Todėl oficialiuose JAV sluoksniuose į Lietuvos atstovus buvo žiūrima kaip į autonominės Lietuvos Rusijos sudėtyje atstovus.

Pripažinimas – tik kol Rusijos valdžioje bolševikai

Lietuvos reikalams JAV, prieš pačių lietuvių norus, bandė atstovauti antibolševikinių rusų jėgų ambasadorius Borisas Bachmetjevas 1917–1922 metais Vašingtone. Gyvybingas buvo ir kitas JAV politikų požiūris – už galimą Lietuvos ir Lenkijos politinę-administracinę sąjungą (uniją). Lietuvos politikai tokiems planams priešinosi. Buvo ir trečias amerikiečių požiūris – laikinas Baltijos šalių pripažinimas, kol Rusijoje prie valdžios vairo šeimininkaus bolševikų režimas.

Šios trys JAV politinės tendencijos buvo tarpusavyje susijusios, ryškiau reikšdavosi tai viena, tai kita, priklausomai nuo tarptautinių sąlygų. 1921-aisiais pirmasis neoficialus Lietuvos atstovas Vašingtone, Vasario 16-osios Akto signataras Jonas Vileišis rašė, kad JAV valstybės sekretorius C. Hughesas „nesipriešina dėl mūsų nepriklausomybės pripažinimo su maža pastaba, kad toks pripažinimas yra duodamas laikinai“. Tai yra iki tol, kol Rusijoje valdžioje bus bolševikai. Jiems žlugus, Lietuvos valdžia privalės su nauja demokratine Rusijos vyriausybe ir Rusijos tautų atstovais susitarti dėl tolesnio savo likimo. Tokia buvo amerikiečių to meto politinė logika.

Bolševikai Rusijoje nežlugo, atsilaikė ir įveikė rusų baltųjų judėjimą pilietiniame kare. Šiam karui pasibaigus, 1922 m. atsistatydino Rusijos ambasadorius B. Bachmetjevas. Tą pačią dieną Prancūzija, D. Britanija, Italija ir Japonija nutarė pasirengti Lietuvos de jure pripažinimui. O JAV diplomatija, užbėgdama šioms valstybėms už akių, 1922 m. liepos 28 dieną „pilnai pripažino“ (t.y. de facto ir de jure kartu) Lietuvos, Latvijos ir Estijos vyriausybes. Antrasis Lietuvos neoficialus atstovas Valdemaras Čarneckis po pripažinimo jau tapo įteisintu Lietuvos atstovu ir laikinuoju reikalų patikėtiniu bei gavo įgaliojimus steigti Lietuvos pasiuntinybę Vašingtone.

Baltijos tautos būtų buvę grąžintos Rusijai

Pripažinimo dokumente rašoma: „JAV nuosekliai pasisakydavo už tai, kad neapibrėžta Rusijos politinė situacija nebūtų priežastimi Rusijos teritorijos skaldymui ir nusavinimui, ir šitas principas toliau turi galią šiuo metu pripažįstant Estijos, Latvijos ir Lietuvos vyriausybes“. Atkreiptinas dėmesys, kad pripažintos ne valstybės, o vyriausybės. Kodėl? Tai ir yra laikinumas, nes daroma nuolaida ateities būsimai demokratinei Rusijai (!!!). Į Rusijos sudėtį būtų grąžintos Baltijos tautos su savo vyriausybėmis, su plačia kultūrine ir administracine autonomija.

Taigi, amerikiečiai, vengdami tarptautinių įsipareigojimų Baltijos valstybėms, suranda ne tik įdomią, bet ir netradicinę pripažinimo formuluotę. Jeigu JAV spaudoje šis pripažinimo aktas buvo teigiamai sutiktas ir įvertintas, tai Lietuvoje – gana santūriai, nesigilinant į pripažinimo esmę. Lietuviška spauda rašė, kad „Amerika pripažino Lietuvą“. Šiuo atveju buvo svarbus pats faktas – pripažinimas.

Pripažinimo ribotumas – savotiškai naudingas

Galima teigti, kad tokio pripažinimo ribotumas buvo netgi savotiškai naudingas. Jeigu JAV vyriausybė būtų pripažinusi Lietuvos valstybę, kuri jau neturėjo Vilniaus krašto, o Klaipėdos dar neturėjo, tai būtų diplomatiškai sudėtingiau susigrąžinti minėtas teritorijas. Be to, JAV pirmoji iš Vakarų didžiųjų valstybių, kad ir tokiu lygiu, pripažino Lietuvą ir tai suteikė jos vyriausybei pasitikėjimą tarptautiniu mastu bei moralinio stiprumo kovojant už nacionalines savo teises.

Ilgainiui „laikinumo principas“ JAV politikoje kito naudinga Baltijos valstybėms linkme. 1933 m. lapkričio 16 d. pripažinusi bolševikinę Tarybų Sąjungą, JAV automatiškai atsisakė ribotos pozicijos Lietuvos, Latvijos ir Estijos valstybių atžvilgiu. Šios valstybės amerikiečiams tapo tokios pat kaip Lenkija, Suomija ar Danija. Kaip įrodymas gali būti oficialus JAV valstybės sekretoriaus B. S. Welleso 1940 m. liepos 23 d. pareiškimas, kuriuo nepripažįstami 1940 m. tragiški įvykiai Baltijos šalyse.

Dokumente pažymėta, kad „šiomis dienomis baigiasi kryptingas procesas, kuriuo trijų mažų Baltijos respublikų – Estijos, Latvijos ir Lietuvos – nepriklausomybė ir teritorinis neliečiamumas buvo sunaikintas vieno iš galingųjų kaimynų“, t. y. bolševikinė TSRS. Kaip matome, amerikiečiai jau kalba apie Baltijos respublikų nepriklausomybę. Tai jau kitoks jų požiūris, nei 1922 metais.