Kai 1820 m. buvo atrastas piečiausias ir paskutinis planetos žemynas – Antarktida, įvairių pasaulio šalių keliautojų svajone tapo pasiekti šioje ledynų sukaustytoje žemėje esantį Pietų ašigalį. XX a. pradžioje prasidėjo tikros poliarinės lenktynės, kurias prieš 110 metų laimėjo Norvegijos ekspedicija, vadovaujama Roalio Amundseno.

Manvydas VITKŪNAS

Pirmasis žygis Pietų ašigalio link įvyko 1902 m., kai britų keliautojų Roberto Folkono Skoto, Ernesto Henrio Šakltono ir Edvardo Adriano Vilsono ekspedicija nuėjo gana didelį kelią, bet vis dėlto turėjo apsisukti ir grįžti dėl labai sunkių sąlygų ir maisto trūkumo. Tai tapo puikia proga išbandyti savo jėgas teritorijoje, kurioje iš esmės neįmanoma papildyti maisto atsargų (gyvūnų ir paukščių galima sutikti tik Antarktidos pakrantėse) ir tenka kliautis vien savo jėgomis.

R. Skotas po šios ekspedicijos dar labiau įsitikino, kad pasiekti tikslą veikiausiai leistų tik žmonių, paskui save velkančių roges, tvirtybė. Jam nelabai patiko mintis kinkiniuose naudoti šunis, mat jie keliautojui atrodė pernelyg ėdrūs, o gana drastiška idėja vienus šunis maitinti kitų šunų mėsa jam buvo visiškai nepriimtina.

R. Šakltonas pasirinko kitą strategiją. Jis taip pat nepasikliovė kinkomais šunimis ir nusipirko žemaūgių Mandžiūrijos (regionas šiaurinėje Kinijoje) arklių (britai juos vadino poniaisׅ) ir 1908 m. leidosi į ekspediciją Pietų ašigalio link, tvirtai užsibrėžęs pasiekti tikslą. Deja, šis būdas nepasiteisino – dėl itin atšiauraus klimato arkliai neblogai atlaikė tik pirmąją kelionės dalį, o vėliau vienas po kito nugaišo, žuvo įkritę į plyšius ledynuose arba visiškai išsekusius juos teko nušauti.

Didesnę kelionės dalį R. Šakltonas ir trys jo bendražygiai roges tempė patys. Deja, jėgų nepakako: jiems teko apsisukti, kai iki ašigalio buvo likę daugmaž 180 kilometrų. Keliautojai sėkmingai grįžo į pakrantę, ištyrinėję dalį vidinių Antarktidos rajonų. Bet polius vis dar nebuvo pasiektas. Kone paraleliai pradėta rengti dvi naujas ekspedicijas – britų, vadovaujamą R. Skoto, ir norvegų, vadovaujamą R. Amundseno.

Antarkties žinovai

Britų ekspedicijos vadovas R. Skotas (1868–1912) buvo patyręs laivyno karininkas, paskutinius dvylika savo gyvenimo metų skyręs Antarktidos tyrinėjimams. Jis ne tik vyko į jau minėtą bandomąją ekspediciją į žemyno gilumą kartu su E. H. Šakltonu ir E. A. Vilsonu, bet ir ketverius metus, 1901–1904 m., laivu „Discovery“ tyrinėjo Antarktidos pakrantes, padarė reikšmingų atradimų. Dar iki paskutinės kelionės į Antarktidą R. Skotas jau buvo pasaulyje pripažintas poliarininkas ir labai populiarus žmogus savo tėvynėje. 1908 m. jis susituokė su Ketlin Brius, o 1909 m. jiems gimė vienintelis sūnus.

Norvegų ekspedicijos lyderis R. Amundsenas (1872–1928), jūrų kapitono, laivų statytojo sūnus, studijavo mediciną, vėliau dirbo laivuose, tapo šturmanu. 1897–1899 m. dalyvavo belgų ekspedicijoje į Antarktidą. 1901–1906 m. pats vadovavo svarbioms ekspedicijoms, tyrinėjusioms Arkties vandenyną ir jo pakrantes, vadovavo Šiaurės vakarų kelio iš Atlanto į Arkties vandenyną paieškoms, nustatė Šiaurės magnetinį polių. Vyras buvo užmezgęs kelis romanus su ištekėjusiomis moterimis, bet pats šeimos taip ir nesukūrė, vaikų nesusilaukė.

R. Skotas, vadovavęs ekspedicijai, pavadintai „Terra Nova“, nusprendė naudoti kombinuotą keliavimo būdą. Pirmiausia buvo kliaunamasi žmonėmis, tačiau neatsisakyta ir kitų transportavimo būdų. Nors arkliai jau R. Šakltono ekspedicijoje užsirekomendavo nepakankamai patikimai, vėl buvo nuspręsta įsigyti Mandžiūrijos, taip pat Sibiro arklių. Deja, agentas, nusiųstas jų pirkti į Aziją, buvo nepakankamai patyręs ir nesugebėjo išrinkti pačių geriausių gyvūnų (tai paaiškėjo jau pačioje ekspedicijos pradžioje). Kita transportavimo priemonė buvo motorinės rogės. Į vidaus degimo variklių galią R. Skotas dėjo daug vilčių, išbandė roges atšiauriomis sąlygomis Norvegijoje. Visgi Antarktidoje rogės ėmė gesti, o labiausiai Arkties išbandymų neatlaikė jų transmisijos. Trečioji transportavimo priemonė buvo kinkomieji šunys.

1910 m. birželio 1 d. R. Skotas ir jo bičiuliai laivu „Terra Nova“ išplaukė iš Londono. Naujojoje Zelandijoje buvo papildytos maisto, pašaro, kuro bei kitos atsargos. Pakeliui Antarktidos link „Terra Nova“ pateko į didžiulę audrą: per ją neteko vieno šuns, dviejų arklių, dalies anglių ir skystojo kuro atsargų, dėžės spirito butelių. Tris savaites laivas buvo įstrigęs leduose, kol galiausiai pasiekė Roso salą netoli Antarktidos pakrantės. Už 650 kilometrų pakrantėje išsilaipino ir savo bazinę stovyklą įkūrė jų konkurentai norvegai.

Galiausiai, peržiemoję ir Pietų pusrutulyje sulaukę pavasario, 1911 m. lapkričio 1 d. R. Skotas ir jo bendražygiai nuo Roso salos leidosi į pietus trimis grupėmis. Viena judėjo šunų kinkiniais (joje buvo pats R. Skotas), antra – arkliais, trečia – motorinėmis rogėmis. Pastarųjų grupių užduotis buvo pagalbinė – nugabenti krovinius kuo arčiau ašigalio ir įrengti tarpines stovyklėles su maisto ir kitomis atsargomis. Galiausiai R. Skotas ir keturi bendraminčiai atsisveikino su kitais ekspedicijos dalyviais ir patraukė Pietų ašigalio link.

Maistui naudojo šunieną

R. Amundsenas į kelionę iš Norvegijos į Antarktidą leidosi laivu „Fram“. Pinigus ekspedicijai jis rinko ne tik gimtojoje šalyje, bet ir užsienyje (JAV, Argentinoje), o vis tiek stokodamas lėšų netgi įkeitė savo namą. Prieš išvykdamas į ekspediciją jis sulaukė pasiūlymo naudoti kelionėje šiaurinius elnius, bet nepaklausė, mat buvo tvirtai įsitikinęs, kad nėra patikimesnio varianto nei kinkomi šunys.

Pasiekę Antarktidą norvegai, kaip ir britai, įsirengė žiemojimo stovyklą. Joje buvo įrengta nedidelė biblioteka (80 knygų), sauna. Ekspedicijos dalyviai medžiojo ruonius, jų mėsa buvo gabenama į tarpines stovyklėles numatomame keliautojų vykimo ir grįžimo kelyje. Čia buvo sudėti sausainiai, šokoladas, kondensuotas pienas, kiti produktai. Kelionėje pirmyn, o ypač – atgal, norvegai maistui naudojo ir šunų mėsą, taip pat šuniena maitino kitus šunis (priminsime, kad R. Skotui tai atrodė nepriimtina).

1911 m. rugsėjo 8 d. R. Amundsenas su septyniais bendražygiais leidosi į kelionę. Bet paaiškėjo, kad jie labai paskubėjo: netrukus temperatūra ėmė kristi iki –56 °C, dėl šalčio slidės ir rogių pašliūžos ėmė tiesiog lipti prie sniego, šunys negalėjo pailsėti, užšalo netgi turėta degtinė. Buvo nuspręsta grįžti atgal į stovyklą.

Čia įvyko nesusipratimas, vos nepasibaigęs tragedija: geriausią šunų kinkinį turėjęs R. Amundsenas grįžo pirmas, o jo kolegos labai sunkiai rado kelią į stovyklą. Vienu kinkiniu grįžęs ekspedicijos dalyvis parvežė ir kitą draugą, kurio visi šunys pakeliui žuvo. R. Amundsenas sulaukė rimtų priekaištų. Po šio konflikto ekspedicijos vadovas labiausiai jį kritikavusiam bendražygiui uždraudė antruoju bandymu keliauti į ašigalį.

„Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti“

Spalio 20 d. buvo surengtas antrasis R. Amundseno ekspedicijos bandymas pasiekti Pietų ašigalį, šį kartą – sėkmingas. Į šią kelionę leidosi penki norvegai su ketveriomis rogėmis ir 52 šunimis. Pakeliui keliautojai statė vėliavas, piramides iš sniego, kad rastų kelią atgal. Pakeliui buvo nušauta per 20 šunų, jie užkasti sniege kaip maisto atsargos.

Galiausiai R. Amundsenas ir jo draugai pasiekė Pietų ašigalį ir iškėlė jame Norvegijos vėliavą. Tiksli ašigalio vieta buvo nustatyta turimais astronominiais ir geodeziniais prietaisais, o kad būtų išvengta galimos paklaidos, slidėmis išmaišyta ir 8–9 kilometrų atstumu nuo šios vietos esanti teritorija. R. Amundsenas čia pastatė palapinę, joje paliko šiek tiek atsargų, lentelę su data, kada pasiektas Pietų ašigalis, ir laiškus savo šalies karaliui bei R. Skotui.

Paskutiniame laiške buvo prašoma čia esantį laišką persiųsti į Norvegiją (tai būtų buvę svarbu, jei grįždami atgal norvegų keliautojai būtų žuvę), siūloma pasinaudoti palapinėje esančiomis atsargomis ir linkima laimingai grįžti. R. Amundsenas su bendražygiais pasuko į bazinę stovyklą. Jie judėjo greitai ir sėkmingai – pakeliui palikti ženklai leido orientuotis vietovėje, o paliktų maisto atsargų pakako. Pasiekę bazinę stovyklą, keliautojai netrukus sėdo į laivą „Fram“ ir pasuko namo. Telegrama, pranešanti apie keliautojų sėkmę, buvo išsiųsta iš Australijos Tasmanijos saloje esančio Hobarto uostamiesčio.

R. Skotas su trimis bendražygiais atvyko į ašigalį po mėnesio. Koks nusivylimas jų laukė! Jie rado savo konkurentų stovyklavietę, palapinę ir plazdančią Norvegijos vėliavą. Nusiminę britai pasuko atgal. Kelyje juos persekiojo ne tik liūdnos mintys, bet ir nesėkmės. Du keliautojai įkrito į prarają leduose, tiesa, išsikapstė, bet vienas jų patyrė rimtą galvos traumą. Jis ėjo toliau, tačiau ėmė prarasti sąmonę ir galiausiai mirė. Kitas poliarininkas smarkiai susižeidė kojas. Jis vis sunkiau galėjo eiti ir ne kartą prašė bičiulių palikti jį, kad tik likę ekspedicijos dalyviai galėtų sparčiau judėti ir liktų gyvi.

Galiausiai vienoje iš tarpinių stovyklų jis specialiai basas išėjo iš palapinės, kad mirtinai sušaltų ir taip leistų savo draugams keliauti toliau (jo kūnas niekada taip ir nebuvo rastas). Bet ir čia bėdos nesibaigė. Labai pablogėjo orų sąlygos (nukrito temperatūra, prasidėjo pūgos), todėl ekspedicijos dalyviai buvo ilgam įkalinti vienoje iš tarpinių stovyklų. Jie kentė nuo nušalimų, bado ir galiausiai mirė.

Tik po aštuonių mėnesių rasta beveik visai užpustyta jų palapinė. R. Skotas dienoraštyje buvo įrašęs: „Dėl Dievo, neapleiskite mūsų artimųjų.“ Keliautojai palaidoti Antarktidoje. Ant paminklo užrašyti žodžiai: „Kovoti ir ieškoti, rasti ir nepasiduoti.“

R. Amundsenas grįžo į tėvynę ir tapo Norvegijos nacionaliniu didvyriu. Vėliau jis nesėkmingai bandė laivu pasiekti Šiaurės ašigalį. 1926 m. kartu su italu keliautoju Umbertu Nobile perskrido virš Šiaurės ašigalio dirižabliu. Po dvejų metų, 1928 m. birželio 18 d., R. Amundsenas žuvo hidroplanu išskridęs ieškoti be žinios dingusio U. Nobilės (jis vėliau atsirado) ekspedicijos. Manoma, jog lėktuvas, kuriuo skrido R. Amundsenas, nukrito į Atlanto vandenyną.

Naujas žygis į Pietų ašigalį įvyko tik 1957 m. pabaigoje, kai piečiausią planetos tašką pasiekė Naujosios Zelandijos alpinistas Edmundas Hilaris (vienas iš pirmųjų dviejų į Džomolungmą įkopusių žmonių), keliaudamas specialiai pritaikytais traktoriais.

Pietų ašigalyje esanti JAV mokslinių tyrimų stotis pavadinta Amundseno-Skoto vardu.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.