Respublika partizanė – taip sovietmečiu neretai buvo pavadinama Baltarusija. Sovietiniai baltarusių partizanai Antrojo pasaulinio karo metais subūrė net 374 tūkst. kovotojų, ypač daug – rytinėje respublikos dalyje. Sovietmetis ir Antrasis pasaulinis karas, kova su naciais yra ir vienas kertinių Aliaksandro Lukašenkos režimo ideologinių stulpų. Kur kas mažiau žinoma, kad Baltarusijos teritorijoje, be raudonųjų sovietinių partizanų, veikė ir baltieji (lenkų Armija Krajova) bei žalieji (antisovietiniai) baltarusių partizanai.

Manvydas VITKŪNAS

Partizanavimo tradicijos baltarusių žemėse yra gajos nuo XIX a. Čia 1831 ir 1863–1864 m. vyko sukilėlių kovos su carinės Rusijos kariuomene. Ypač stiprios jos buvo vakarinėje baltarusių žemių dalyje, kur daugumą gyventojų sudaro katalikai, ir kur kas silpnesnės – centrinėje dalyje bei rytuose, kur vyrauja stačiatikiai. Dar anksčiau, 1812-aisiais, rytinėse baltarusių gyvenamose gubernijose partizanai kovojo su Napoleono Bonaparto kariuomene.

XX a. partizanai dar labiau išgarsino Baltarusiją. Baltarusių žemes pasidalijus Lenkijai ir Sovietų Rusijai, pastarajai atitekusioje dalyje dėl sovietų politikos, vykdytų represijų kilo nemenkas gyventojų nepasitenkinimas. Patys drąsiausi paėmė ginklus į rankas ir kovojo prieš sovietų valdžią. Tiesa, tokių drąsuolių rytinėje Baltarusijos dalyje buvo nedaug, apie 2 tūkst. Žymiausias buvo partizanų junginys „Lešije“, vadovaujamas Jakubo Chareuskio. Skaičiuojama, kad 1918–1941 m., iki Vokietijos ir Sovietų Sąjungos karo pradžios, pogrindžio kovotojai nukovė apie 250 sovietų saugumo struktūrų pareigūnų.

Vokiečių pusėje

1939-aisiais nacių Vokietijai ir Sovietų Sąjungai pasidalijus Lenkiją, prie Baltarusijos Sovietų Socialistinės Respublikos buvo prijungta nemaža dalis buvusių jos žemių. Vakarų baltarusiai, nuo pat 1918–1919 m. gyvenę valdomi Lenkijos, viena vertus, džiaugėsi, kad pagaliau tauta – suvienyta. Tačiau daugelis ne be baimės žvelgė į sovietų valdžios veiksmus – netrukus prasidėjo prievartinė kolektyvizacija, trėmimai, kitos represijos.

Tad nenuostabu, jog nemažai baltarusių palaikė lenkų Armiją Krajovą, mat ji, vykdydama emigracinės vyriausybės Londone direktyvas, kovojo ir su naciais, ir su sovietais. Na, o pietvakarinėje Baltarusijos dalyje ir gretimose Ukrainos teritorijose, pelkėtame Polesės regione aktyviai veikė galingas Taraso Boroveco vadovaujamas Ukrainos nacionalistų organizacijos-Ukrainos sukilėlių armijos (Orhanizacija ukrajinskych nacionalistiv-Ukrajinska povstanska armija), arba OUN-UPA, junginys.

1941 m. prasidėjus nacių ir sovietų karui, lenkų Armija Krajova ir ukrainiečių OUN-UPA tęsė savo veiklą. Taip pat Baltarusijos teritorijoje (ypač centrinėje ir rytinėje jos dalyje) sparčiai kūrėsi sovietinių partizanų daliniai. Vakarinėje Baltarusijos dalyje raudonųjų partizanų buvo kur kas mažiau, jie veikė ne taip aktyviai, buvo prasčiau organizuoti.

Vokiečiai ėmė sparčiai steigti jiems tarnavusių baltarusių karinius junginius. Reikšmingiausia tapo Belaruskaja krajovaja abarona – BKA, kur tarnavo iki 30 tūkst. karių (apie 20 proc. jų buvo mobilizuoti šauktiniai). Taip pat buvo steigiami baltarusių policijos daliniai. Kai kurie iš jų prisidėjo prie holokausto organizavimo ir vykdymo. Ir BKA kariai, ir policininkai vokiečių buvo naudojami operacijose prieš sovietinius partizanus. Kai kurios operacijos buvo labai sėkmingos.

Pavyzdžiui, Lepelio ir Polocko regione vokiečių ir jiems tarnavusių baltarusių daliniai sugebėjo sunaikinti apie 80 proc. čia veikusių sovietinių partizanų. Be to, daugybėje krašto kaimų veikė savigynos būriai, kurių tikslas buvo ginti vokiečius ir nuo nacių, ir nuo sovietų bei lenkų partizanų. Sovietų raudonieji partizanai BKA ir baltarusių policijos dalinius vienareikšmiškai laikė priešais, kolaborantais ir siekė sunaikinti.

Siekis – nepriklausoma Baltarusija

1944 m. birželį vis intensyviau Trečiojo reicho pajėgas į vakarus stumianti Raudonoji armija pradėjo didelio masto puolamąją operaciją „Bagrationas“ ir užėmė Baltarusijos teritoriją. Vokiečių pusėje kovoję tautiniai daliniai dalyvavo mūšiuose su sovietais, kai kurie iš jų kartu su vokiečiais pasitraukė į Lenkiją. Dalis buvusių BKA karių ir policininkų, taip pat antisovietiškai nusiteikusių asmenų, mobilizacijos į sovietų kariuomenę vengusių jaunų vyrų susibūrė į Baltarusijos krašto kariuomenę.

Mobilizacijos vengę asmenys sudarė didelę dalį būsimųjų partizanų. Tai, kaip vakarinės Baltarusijos dalies gyventojai „degė noru įsilieti į Raudonosios armijos gretas“, liudija dokumentai. Vieno iš sovietų karinių komisarų raporte rašoma: „Šių [1944] metų liepos 15 d. lydint 159 mobilizuojamuosius iš Salų miestelio į Vileikos miestą, mobilizuojamieji pradėjo bėgti į mišką. Panaudojus ginklus, konvojus nušovė 18 ir sužeidė 20 žmonių. Į Vileikos miestą pristatyti tik trys asmenys.“

Be ginkluotos, vyko ir neginkluota rezistencija. Viena iš jos organizacijų buvo pogrindinė Baltarusijos nepriklausomybės partija. Šios organizacijos įstatuose buvo aiškiai parašyta, kad jos tikslas – „likviduoti Baltarusijoje komunistinės diktatūros sistemą ir pasiekti visišką baltarusių valstybės nepriklausomybę“. 1944 m. ši partija rekomendavo ginkluotiems baltarusių tautiniams būriams (vadinamiesiems žaliesiems partizanams), artėjant sovietų kariuomenei, stoti į kovą tik tada, kai pirmi puola raudonarmiečiai ar yra puolamas gretimas būrys, ar represuojamas su partizanais susijęs kaimas.

„Juodosios katės“

1944-ųjų rugpjūtį į ginkluotą kovą su sovietais stojo mažiausiai 3 tūkst. baltarusių (be tų, kurie kariavo lenkų Armijos Krajovos ir ukrainiečių OUN-UPA gretose). Partizanų vyriausiuoju vadu tapo Michalas Vituška – aktyvus Baltarusijos nepriklausomybės partijos narys. Jo vadovaujami partizanai buvo praminti „juodosiomis katėmis“.

M. Vituška gimė 1907 m. Nesvyžiuje, tarpukariu priklaususiame Lenkijai. 1941 m. jis prisidėjo prie Baltarusijos Centrinės Rados (vyriausybės), aktyviai būrė ginkluotus baltarusių dalinius, talkinusius vokiečiams ir veikusius ne tik Baltarusijoje, bet ir vakarinėse Rusijos srityse. 1944-aisiais sovietų kariuomenei užėmus Baltarusiją, įsitraukė į partizaninę kovą, tapo „juodųjų kačių“ vadu. 1945 m. rugsėjį vadovavo Nalibokų girioje vykusiam partizanų vadų suvažiavimui. Partizanų junginiai buvo suskirstyti į Šiaurinę, Centrinę ir Pietinę apygardas.

Koks buvo M. Vituškos likimas, nėra visiškai aišku. Vienais duomenimis, jis su savo būriu prisidėjo prie Armijos Krajovos ir buvo nukautas kautynėse su Raudonąja armija. Kitais duomenimis, tąsyk žuvo M. Vituškos bendrapavardis, o jis pats kovėsi su sovietais dar ilgai, kovai blėstant, per Lenkiją sugebėjo patekti į Vakarus, kur taip ir nebuvo susektas sovietų žvalgybos agentų.

„Juodosios katės“ pagrindine savo užduotimi laikė kovą su sovietų saugumo struktūrų – NKVD ir MGB – pareigūnais, taip pat į represinių struktūrų rankas patekusių žmonių vadavimą iš areštinių ir kalėjimų. Yra žinomas ne vienas atvejis, kai partizanai užpuolė miestelius ir netgi miestus ir išvadavo saugumo struktūrų būstinėse sovietų laikytus politinius kalinius. Pavyzdžiui, 1948 m. užėmę M. Vituškos gimtąjį Nesvyžių, partizanai ne tik išvadavo kalinius, bet ir sunaikino NKVD būstinę, paėmė ten laikytus ginklus, iš parduotuvių rekvizavo maistą, kitas prekes ir sėkmingai pasitraukė į miškus. Kiti jų trumpam užimti miestai buvo Naugardukas ir Kobrynas.

Partizanai taip pat visomis išgalėmis stengėsi trukdyti rengti akivaizdžiai fiktyvius rinkimus į įvairius sovietų valdžios organus. Ne kartą buvo atakuotos ir karinės automobilių kolonos. Šiaurinėje Baltarusijos dalyje tokią akciją surengę Piotro Gajevičiaus vadovaujami partizanai sulaukė žiauraus atsako – po antpuolio sovietų pajėgos surengė didelio masto antipartizaninę operaciją ir nukovė 28 iš 32 būrio partizanų, kitus keturis suėmė.

Prieš partizanus sovietų saugumo struktūros naudojo (kaip ir Lietuvoje) agentus smogikus. Nuo jų rankos 1948 m. žuvo Centrinės apygardos vadas Nikolajus Chvezka.

Laukė pagalbos iš Vakarų

Dauguma baltarusių partizanų, kovojusių su sovietais, būrių veikė vakarinėje Baltarusijos dalyje, iki 1939 m. priklausiusioje Lenkijai. Pavyzdžiui, iki 1948-ųjų Lydos apylinkėse aktyviai kovojo apie 20 partizanų, vadovaujamų Michalo Duryso ir Jano Bukatkos. Jie nukovė keliasdešimt sovietų aktyvistų, saugumo darbuotojų ir milicininkų.

Laikui bėgant, baltarusių kovotojams darėsi vis akivaizdžiau, kad laimėti karo su sovietų valdžia nepavyks. Iš pradžių nemažai vilčių buvo dedama į tai, kad vakarinė Baltarusijos dalis vėl bus prijungta prie Lenkijos, vėliau tikėtasi Sovietų Sąjungos karo su Vakarais.

1950 m. sovietų Baltarusijos valdžia raportavo į Maskvą, kad nuo 1944-ųjų respublikoje buvo likviduota daugiau kaip 800 ginkluotų pogrindžio grupių (667 iš jų – lenkų, 97 – baltarusių, kitos – ukrainiečių ir kt.), nukauti 3 035 „banditai“, suimti 17 872 asmenys. Saugumo ir milicijos organai neteko 924 pareigūnų.
BKA nariai intensyviausiai kovojo nuo 1944 iki 1948 m., nors pavieniai partizanai ginklų nesudėjo ir ilgiau – iki 1955-ųjų. Paskutinis žaliasis partizanas Jaugenas Žycharas žuvo su ginklu rankose 1955 m. Beginkliai partizanai Polesės pelkėse slapstėsi dar daug metų.

Be abejo, baltarusių kova su sovietais savo mastu nė iš tolo neprilygo lietuvių ar ukrainiečių kovai su okupantais, bet tai yra įdomus ir mažai žinomas mūsų kaimyninės šalies istorijos puslapis. Geriau jį pažinti trukdo tai, kad Baltarusijos KGB archyvai iki šiol yra užverti istorikams.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.