Manoma, kad žmogaus protėvynė – Afrika. Rytinėje žemyno dalyje, Tanzanijoje, Olduvajaus tarpeklyje, buvo aptikti prieš 1,9 mln. metų gyvenusių hominidų pėdsakai. Tai buvo Homo habilis – sumanieji žmonės. Nuo kitų australopitekų (į žmones panašių primatų) jie skyrėsi gebėjimu pasigaminti kad ir primityvius įnagius iš akmens. Kita žmonijos vystymosi pakopa buvo stačiomis vaikštantys ir sumanesni Homo erectus – statieji žmonės. Toliau evoliucija vedė prie šiuolaikinio žmogaus tipo – Homo sapiens. Iš Afrikos šiuolaikinių žmonių protėviai pateko į Aziją ir Europą.

Manvydas VITKŪNAS

Homo erectus gyveno prieš 2–0,4 mln. metų. Jų pėdsakų archeologai randa nuo Afrikos iki Europos ir Azijos. Itin garsios radavietės – Indonezijoje, Javos saloje, taip pat Kinijoje, netoli Pekino (čionykštį radinį mokslininkai praminė sinantropu – Kinijos žmogumi).

Nustatyta, kad Homo erectus buvo nuo 1,5 iki 1,8 metro ūgio, gana smarkiai plaukuotu kūnu. Statieji žmonės visų pirma buvo rinkėjai, maitinosi uogomis, vaisiais, šaknimis, taip pat kitomis augalų dalimis, medžiojo smulkius, kartais ir stambius gyvūnus.

Kanibalizmo pėdsakai

Tyrinėjant Homo erectus gyvenamąsias vietas Ispanijos teritorijoje (dažniausiai tai buvo olos), šalimais buvo aptikta ir tuo metu Pietų Europoje gyvenusių raganosių, dramblių, elnių, beždžionių, įvairių rūšių paukščių likučių. Homo erectus pagaudavo ir stambių žuvų (manoma, plikomis rankomis ar įrengę upėse primityvias užtvaras). Badmečiu statieji žmonės nevengdavo kanibalizmo ir valgydavo savo gentainius. Jie turėjo suvokimą apie higieną, tad didelę dalį maisto atliekų išgabendavo iš urvų, kuriuose gyveno, ir sukraudavo netoliese.

Šiaurės Ispanijoje, Atapuerkos kalnų vietovėje, esančioje netoli Burgoso miesto, 1994 m. buvo aptikti senovės žmonių, pramintų Homo antecessor – žmonėmis pirmtakais, – pėdsakai. Individų ūgis siekė 1,6–1,8 metro. Homo antecessor daugiausia gyveno urvuose – juose buvo aptikta ir pačių individų, ir medžiotų gyvūnų (tarp jų – arklių, raganosių, elnių) kaulų. Šie žmonės akivaizdžiai buvo kanibalai. Tai byloja urve aptikti suvalgytos 11–12 metų mergaitės likučiai. Kodėl vaikas buvo suvalgytas – neaišku, juolab ši vietovė buvo labai paranki gyventi, apylinkėse buvo derlingi slėniai, miškai, kur būta aibės gyvūnų. Į ritualinį kanibalizmą tai taip pat nepanašu, mat apgraužti vaiko kaulai buvo sumesti į tą pačią duobę su gyvūnų likučiais. Galbūt tai buvo sučiupta kitos, konkuruojančios, bendruomenės atstovė?..

2007 m. Atapuerkos kalnų vietovėje, taip pat oloje, buvo aptikti dar vienos Homo antecessor bendruomenės pėdsakai. Žmonių čia gyventa labai ilgai – kultūrinio sluoksnio storis sudarė net 4 metrus. Įdomu, kad čia taip pat rasta suskaldytų žmonių kaulų ir iš pirmo žvilgsnio maistui nelabai tinkamų kiauninių šeimos gyvūnų kaulų.

2010-aisiais Anglijoje aptikti Homo antecessor likučiai parodė, kad būtent šie žmonės buvo seniausi Britų salų gyventojai, įsikūrę čia prieš 950 tūkst. metų.

Radinys smėlio karjere

Pažangesni buvo heidelbergiečiai – Homo heidelbergensis. Jie gyveno prieš 800–130 tūkst. metų. Rūšis susiformavo Afrikoje, iš ten pateko į Europą, taip pat plačiai paplito Azijoje. Tai gretutinė (išnykusi) žmonijos vystymosi šaka – neandertaliečių protėviai. Europoje Homo heidelbergensis pėdsakai pirmą kartą buvo aptikti Maueryje – Vokietijos miestelyje, esančiame Badeno-Viurtembergo žemėje. Smėlio karjere dirbęs darbininkas perdavė net 24 metrų gylyje aptiktą keistokos formos apatinį žandikaulį žinomam mokslininkui, antropologui Otui Šetenzakui iš garsaus Heidelbergo universiteto.

Senovės heidelbergiečių ūgis siekė apie 1,55–1,7 metro, svoris – apie 65 kilogramus. Homo heidelbergensis pėdsakų Europoje randama nuo Balkanų ir Pirėnų iki Britanijos, šie žmonės dažniausiai medžiojo elnius, arklius, taip pat rinko įvairias gamtos gėrybes. Heidelbergiečiai mokėjo iš akmens gaminti kirtiklius, peilius ir kitus įnagius. Maisto gamybai naudojo ugnį, be to, atrodo, kad gebėjo ją patys užkurti (anksčiau ugnis buvo dangaus dovana – žaibui trenkus į medį, kildavo gaisras, žmonės parsinešdavo ugnį ant liepsnojančios šakos, užkurdavo laužą ir nuolat jį saugojo).

Kai kuriuos dirbinius heidelbergiečiai gamino iš gražių mineralų, taip pat naudojo ochrą – raudoną dažomąją medžiagą. Taigi galima įžvelgti ir tam tikrą estetinę pažangą. Spėjama, kad Homo heidelbergensis pirmieji pradėjo laidoti mirusiuosius. Viename iš urvų Ispanijoje buvo aptikti trisdešimties žmonių palaikai.

Gėlėmis užkloti palaikai

Dar viena išnykusi hominidų rūšis, kur kas geriau žinoma daugeliui besidominčiųjų seniausia žmonijos praeitimi, – neandertaliečiai (Homo neanderthalensis). Jie gyveno prieš 500–40 tūkst. metų (tiesa, galutinai kaip rūšis susiformavo tik prieš 150–130 tūkst. metų). Neandertaliečių arealas driekėsi nuo Portugalijos iki Pietų Sibiro, bet jų skaičius, preliminariais mokslininkų skaičiavimais, retai viršydavo 100 tūkst. individų, o finaliniame etape jų tebuvo apie 4 tūkst. Neandertaliečiai savo išvaizda gana smarkiai skyrėsi nuo tiesioginių mūsų protėvių – Homo sapiens, dar vadinamų kromanjoniečiais pagal Kro Manjono urvo Prancūzijoje pavadinimą.

Neandertaliečiai gana kokybiškai gamino įvairius dirbinius iš akmens, kaulų, ragų, medienos. Kai kuriuos daiktus jie pradėjo puošti įrėžtais brūkšneliais, linijomis. Neandertaliečiai medžiojo mamutus, gauruotuosius raganosius, laukinius jaučius ir kitus gyvūnus, pajūryje rinko moliuskus. Jie stengėsi gyventi urvuose, nors aptinkama ir atvirų gyvenviečių pėdsakų.

Mirusiuosius neandertaliečiai laidojo. Viename iš kapų tyrimų metu buvo rasta labai daug gėlių žiedadulkių. Tai liudija, kad palaikai prieš užkasant buvo užkloti gėlėmis. Neandertaliečiai gyveno trumpai, beveik pusė jų vargiai sulaukdavo 10–11 metų. Tačiau moksliškai įrodyta, kad kai kurie individai išgyvendavo ilgai net ir patyrę traumų, dėl kurių patys negalėdavo susirasti maisto. Tai byloja, jog buvo rūpinamasi neįgaliais bendruomenės nariais.

Neandertaliečių genocidas

Prieš 45–40 tūkst. metų neandertaliečiai gyvenamąja erdve dalijosi su tiesioginiais mūsų protėviais – Homo sapiens (protingaisiais žmonėmis). Genetikai nustatė, kad būta ir tam tikro abiejų rūšių kryžminimosi, tačiau jis nebuvo žymus. Dabartinių europiečių genetiniame rinkinyje apie 2,5 proc. genomo yra susiję su neandertaliečiais. Taigi ir mumyse jie paliko pėdsaką, nors ir labai nežymų.

Homo sapiens buvo sumanesni, geriau organizuoti, sparčiai vykdė ekspansiją į naujas teritorijas. Archeologiniai tyrimai aiškiai rodo, kad neandertaliečiai traukėsi nuo kromanjoniečių į vis atokesnes vietas, kalnus, patirdavo išgyvenimo sunkumų. Neandertaliečių ir kromanjoniečių kovas kai kurie tyrinėtojai netgi vadina neandertaliečių genocidu. Taip pat neandertaliečiams galėjo pakenkti gausėjantis apsigimimų skaičius dėl poravimosi savo bendruomenėse (nes pačios bendruomenės darėsi vis labiau atskirtos viena nuo kitos) ir ligos, kildavusios dėl kanibalizmo (panaši yra kuru liga, XX a. fiksuota tarp Naujosios Gvinėjos kanibalų).

Pirmieji Lietuvos gyventojai

Galiausiai neandertaliečiai visiškai išnyko prieš maždaug 40 tūkst. metų. Pasaulio šeimininkais tapo šiuolaikinio tipo žmonės. Viena akmens amžiaus kultūra keitė kitą, keitėsi epochos.

Lietuvos teritorijoje neandertaliečių pėdsakų nėra aptikta. Jeigu jų ir būta, viską ištrynė paskutinis apledėjimas, neatpažįstamai pakeitęs žemės paviršių. Atsitraukiant paskutiniams ledynams, Lietuvos teritorijoje pirmieji gyventojai pasirodė prieš daugmaž 12 tūkst. metų. Tai buvo vėlyvojo paleolito klajokliai, šiaurinių elnių ir kitų gyvūnų medžiotojai.

Prieš 10 tūkst. metų mūsų žemėse prasidėjo vidurinis akmens amžius – mezolitas. Tada atšilo klimatas, kraštas apaugo miškais, žmonės kūrė gyvenvietes paupiuose, paežerėse, vertėsi medžiokle, gėrybių rinkimu, žvejyba. Iš šio laikotarpio žinomi seniausi Lietuvos teritorijoje aptikti žmonių kapai. Archeologui Adomui Butrimui pavyko juos rasti Žemaitijoje, netoli Biržulio ežero (Telšių r.).

Prieš 6 tūkst. metų prasidėjo vėlyvasis akmens amžius – neolitas, kai žmonės tapo galutinai sėslūs, išmoko tobulai apdirbti akmenį, gaminti keramiką, verstis žemės ūkiu ir gyvulininkyste. Tuo laiku į mūsų žemes įžengė ir indoeuropiečiai. Pradėjo formuotis baltų pasaulis.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.