1911 m. Paryžiuje buvo įvykdyta vagystė, laikoma bene skandalingiausia per visą XX a.: iš Luvro muziejaus buvo pagrobtas italų genijaus Leonardo da Vinčio paveikslas „Mona Liza“. Prancūzų spauda dėl šio nusikaltimo kaltino ir slaptas paveikslų kolekcijas kaupiančius milijonierius, ir anarchistus, ir Vokietijos kaizerį Vilhelmą II, ir dailininkus avangardistus, ir netgi savo šalies vyriausybę. Visa tiesa buvo atskleista tik po dvejų metų.

Manvydas VITKŪNAS

Nors tiksli data, kada L. da Vinčis sukūrė „Moną Lizą“, nežinoma, daugelis tyrinėtojų sutinka, kad tai veikiausiai nutiko tarp 1503 ir 1505 m. Manoma, kad paveiksle yra pavaizduota turtingo Florencijos prekybininko šilku ir kitais brangiais audiniais žmona Liza del Džokondo. Todėl šis paveikslas dažnai vadinamas ir „Džokonda“.

Jį, kaip ir daug kitų paveikslų, didysis italų Renesanso meistras kūrė su aistra ir didele meile, negailėdamas pastangų ir laiko, bet galiausiai kūrinys nebuvo perduotas užsakovui. Akivaizdu, kad L. da Vinčiui šis portretas buvo svarbus – menininkas ne kartą jį mini savo Traktate apie tapybą bei kituose darbuose. Senatvėje L. da Vinčis su dalimi savo kūrinių (tarp jų buvo ir „Mona Liza“) išvyko į Prancūziją, kur ir mirė Klo Liusė pilyje prie Luaros 1519 m.

Kabėjo Napoleono miegamajame

Po didžiojo italų šviesuolio, dailininko, išradėjo ir aibės kitų sričių žinovo mirties „Mona Liza“ atiteko jo asistentui (ir, dalies biografų manymu, meilužiui) Salajui. Šis paliko paveikslą savo seserims, gyvenusioms Milane. Nėra žinoma, kaip paveikslas vėliau iš Italijos vėl nukeliavo į Prancūziją. Šios šalies karalius Pranciškus I, valdęs XVI a. pirmojoje pusėje, nupirko „Moną Lizą“ už 4 tūkst. ekiu. Iš pradžių portretas buvo laikomas Fontenblo pilyje, vėliau – Versalio rūmuose, o po Prancūzijos revoliucijos 1793 m. atsidūrė Luvre.

Iš čia paveikslą buvo pasiėmęs Napoleonas Bonapartas. Jis nurodė šį kūrinį pakabinti jo miegamajame Tiuilri pilyje. Po kurio laiko imperatorius grąžino šedevrą į Luvro muziejų. Beje, įdomu, kad XIX a. „Mona Liza“ nebuvo didžiausia muziejaus žvaigždė. Muziejininkai tada labiausiai didžiavosi ispanų tapytojo Bartolomėjaus Estebano Muriljo paveikslu „Mergelės Marijos ėmimas į dangų“ (dabar jis yra Prado muziejuje Madride).

Taigi „Mona Liza“, dabar laikoma vienu didžiųjų Europos dailės šedevrų, buvo žinoma ir vertinama nuo seno. Visgi apie ją ilgą laiką kiek daugiau girdėjo tik Renesanso dailės tyrinėtojai, prisiekę meno gerbėjai, L. da Vinčio talento vertintojai, Luvro muziejaus lankytojai, inteligentai, bet ne plačioji visuomenė, juo labiau – įvairiose užsienio šalyse. Padėtis akimirksniu pasikeitė ir „Mona Liza“ pelnė pasaulinę šlovę 1911 m., kai buvo pagrobta.

Išsinešė nepastebėtas

1911 m. rugpjūčio 21 d. jaunas italas, dirbęs Luvro muziejuje, patyliukais išsmuko iš spintos, kurioje slėpėsi visą naktį, įžengė į salę, priėjo prie „Monos Lizos“, nukabino paveikslą nuo sienos, vėliau beveik nenaudojamoje pagalbinėje laiptinėje išėmė iš rėmo ir, įvyniojęs į striukę, paliko pastatą. Tai, kad paveikslas – pavogtas, buvo susivokta tik po paros. Reikalas tas, kad tądien muziejuje buvo nelankymo diena, personalas tvarkė eksponatus, sales.

Darbuotojai matė, kad „Monos Lizos“ nėra savo vietoje, bet manė, jog kolegos nukabino paveikslą, norėdami jį nuvalyti ar nufotografuoti. Tik kitą dieną buvo susigriebta, kad kūrinio nėra ne tik ekspozicijos salėje, bet ir visame muziejuje. Buvo uždaryti visi išėjimai iš didžiulio muziejaus, apžiūrėtos salės, saugyklos, darbuotojų kabinetai, pagalbinės patalpos. Deja...

Policija kreipėsi pagalbos į visuomenę. Pareigūnai Paryžiuje išklijavo pusseptinto tūkstančio paveikslo fotokopijų. Retas Prancūzijos laikraštis ar žurnalas nepasidalijo šia informacija ir iliustracijomis. Dažnas straipsnis vadinosi „Kas pagrobė „Moną Lizą?“. Netrukus naujieną pasigavo ir užsienio žiniasklaida.

Tuo metu populiariausias prancūziškas leidinys „L’Illustration“ rašė, kad L. da Vinčis buvo įsimylėjęs šį savo kūrinį, taip pat jam pozavusią moterį ir dėl šios meilės turėjo rimtų nemalonumų su jos vyru. Leidinio redakcija pažadėjo finansuoti paveikslo reprodukcijos sukūrimą, kad, kol bus rastas originalas, Luvro salės sienoje nežiojėtų tuštuma. Laikraštis „Le Petit Parisien“ visą mėnesį paveikslo nuotrauką spausdino pirmajame puslapyje.

Dėl šio triukšmo dešimtys milijonų žmonių, niekada negirdėjusių apie „Moną Lizą“, tuomet apie ją sužinojo. Atėjo didžiosios paveikslo šlovės metas. Milžiniško dėmesio sulaukė ne tik pagrobimo faktas, bet ir pats portretas. Ir išmanantys meną, ir kone visai apie tai nenusimanantys žmonės ugningai aptarinėjo šio kūrinio unikalumą, tobulumą, užburiančią Džokondos šypseną...

Slėpė drabužių spintoje

Ko tik neįtarinėjo žiniasklaida ir policijos pareigūnai! Tarp įtariamųjų pirmiausia atsidūrė muziejaus darbuotojai, įskaitant direktorių. Beje, muziejaus vadovas likus visai nedaug laiko iki „Monos Lizos“ pagrobimo interviu metu teigė, kad pavogti paveikslą iš Luvro – taip pat sudėtinga, kaip nugvelbti Paryžiaus Dievo Motinos katedros varpus.

Buvo keliamos versijos, esą paveikslas išgabentas į Šveicariją ir paslėptas kurio nors banko saugykloje arba išgabentas už Atlanto ir atsidūrė, vienais duomenimis, Jungtinėse Amerikos Valstijose, kitais – Argentinoje.

Svarstyta, kad tai gali būti pagrobimas kokio nors milijonieriaus užsakymu. Įtarimų šešėlis taip pat krito ant dailininko ir meno kūrinių kolekcininko Pablo Pikaso (šis neseniai buvo įžūliai pareiškęs, kad visuomenei turi būti svarbus tik šiuolaikinis menas, o senoji tapyba – niekam nereikalinga).

Tarp teisėsaugos pareigūnų apkaustų žmonių buvo ir garsus prancūzų poetas, literatūros ir meno kritikas Gijomas Apolineras. Deja, visos pastangos surasti paveikslą buvo bevaisės.

Tuo metu „Mona Liza“ buvo Paryžiuje, Luvro muziejaus darbuotojo italo Vinčenco Perudžos bute. Išsinešęs gana nedidelį, 76,8 × 53 cm, ant tuopos lentos tapytą portretą iš Luvro, vyras iš pradžių jį laikė drabužių spintoje, vėliau – virtuvėje, dar vėliau paslėpė židinyje (beje, ant židinio tuščiagarbiškai buvo pastatyta tuo metu taip intensyviai ieškoto paveikslo nuotrauka).

Paskutinė slėptuvė buvo lagamine su dviguba sienele. Įdomu, ką tuos metus galvojo pagrobėjas apie šį jo rankose atsidūrusį paveikslą? Ar „Mona Liza“ jam atrodė didinga (ne matmenimis, o menine verte)? Gal ji kėlė vyrui šiltus jausmus, o gal buvo itin paslaptinga ir netgi demoniška?

Vagis – patriotas?

1913-ųjų gruodį V. Perudža išgabeno paveikslą į Italiją, Florencijos miestą. Prieš tai jis išgalvota Leonardo Vinčenco pavarde kreipėsi į žinomą meno kūrinių pirklį Alfredą Džerį. Pagrobėjas tikėjosi, kad jis nupirks paveikslą ir padės atsikratyti grobio. Reikalas tas, kad, kilus visuotiniam triukšmui, parduoti „Moną Lizą“ kokiam nors savo turtų neslepiančiam ir tik legaliai įsigytus kūrinius kaupiančiam kolekcininkui tapo neįmanoma.

V. Perudža, kaip pats vėliau teigė teismo metu, nenorėjo pasipelnyti, tiesiog siekė pargabenti paveikslą į jo tėvynę Italiją, o jau ten turėjo spręstis tolesnis kūrinio likimas. Susitikimo dėl paveikslo pardavimo vieta tapo Florencijos „Albergo Tripoli-Italia“ viešbutis (dabar jis vadinasi „La Gioconda“).

Susitikime dalyvavo ir garsiosios Uficių galerijos direktorius. Atvykęs V. Perudža ištraukė „Moną Lizą“ iš slėptuvės lagamine. Kiti susitikimo dalyviai atidžiai apžiūrėjo paveikslą. Visi mažyčiai per kelis šimtmečius atsiradę trūkiai, kiti išoriniai požymiai liudijo, kad paveikslas yra tikras. A. Džeris nedelsdamas iškvietė policiją.

Apklausiamas V. Perudža neneigė, kad pavogė kūrinį, bet tikino tai padaręs dėl kilnaus patriotinio tikslo – pargabenti šedevrą iš Prancūzijos į tikrąją tėvynę. „Mūsų tautai turi būti grąžinta tai, kas iš jos neteisėtai buvo atimta“, – teigė italas. Vagis sulaukė nedviprasmiškų Italijos žiniasklaidos simpatijų.

Teismas vyko Florencijoje, ir V. Perudža atsipirko kone simboline bausme – vienais metais nelaisvės. Paveikslas buvo dar pusmetį eksponuojamas Italijos muziejuose, o 1914 m. grąžintas į Prancūziją. „Monos Lizos“ sugrįžimas tapo dar viena grandiozine tema žiniasklaidai. Šis kūrinys galutinai tapo svarbiausiu senosios dailės simboliu plačiosios visuomenės sąmonėje.

Dabar šį L. da Vinčio paveikslą Luvre kasmet aplanko milijonai žmonių. Tik gaila, kad, stovėję ilgose eilėse, verždamiesi pamatyti būtent „Moną Lizą“, lankytojai dažnai mažiau dėmesio skiria kitiems ne mažiau puikiems senųjų meistrų darbams.

Vandalų atakos

Vėlesniais laikais į „Moną Lizą“ buvo pasikėsinta ne kartą. 1956 m. buvo pažeista apatinė paveikslo dalis, kai vienas lankytojas apliejo ją rūgštimi. Tais pačiais metais kitas vandalas, jaunas turistas iš Bolivijos, sviedė į paveikslą akmenį ir pažeidė dažų sluoksnį ties Džokondos delnu. Po šių išpuolių kūrinys buvo uždengtas neperšaunamuoju apsauginiu stiklu ir taip apsaugotas nuo galimų pažeidimų.

1974-aisiais, kai „Mona Liza“ buvo eksponuojama Japonijos sostinėje Tokijuje, viena moteris, pasipiktinusi muziejaus administracijos elgesiu vežimėliais judančių neįgaliųjų atžvilgiu (jiems buvo uždrausta atvykti į parodą, kad nedidintų spūsčių), pabandė apipurkšti paveikslą raudonais dažais. O 2009 m. Rusijos pilietė, nusivylusi, kad negavo Prancūzijos pilietybės, paleido į „Moną Lizą“ keraminį puodelį. Abiem atvejais šedevrą apsaugojo tvirtas stiklas.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.