Radikaliajam Talibano judėjimui įsigalėjus kone visame Afganistane, liko vos viena provincija, kurios talibai nekontroliuoja. Tai – Pandžšyras, esantis gana netoli šalies sostinės Kabulo. Čia yra gilus kalnų slėnis, kuriuo per Hindukušo kalnus galima patekti iš šiaurinės Afganistano dalies į pietinę ir atvirkščiai. Ši vieta – strategiškai svarbi. Pandžšyro gyventojai garsėja išskirtine kovos dvasia ir kovingumu. Pandžšyro slėnio prieš kelis dešimtmečius nepavyko užimti sovietams, vėliau – talibams, o dabar Talibano kovotojai vėl bando įsiveržti į šią teritoriją.

Manvydas VITKŪNAS

Pandžšyro provincija pagal plotą yra 33 iš 34 Afganistano provincijų. Ji – mažesnė už mažiausią Lietuvoje Telšių apskritį. Pandžšyre gyvena, įvairiais skaičiavimais, nuo 170 tūkst. iki 300 tūkst. žmonių, visgi atrodo, kad pirmasis skaičius – realesnis. Net 99 proc. provincijos gyventojų pagal tautybę yra tadžikai, ir šis etninis skirtumas – labai svarbus, lyginant su Talibano judėjimu, kur vyrauja puštūnai. Pandžšyro gyventojai kalba dari kalba. Ji yra gimtoji kone pusei Afganistano gyventojų.

Pandžšyro pavadinimas reiškia „penki liūtai“. Jis ne veltui prigijo šiam kraštui. Pandžšyro slėnio gyventojai nuo seno garsėja savo kovingumu. Jie gyvena svarbioje teritorijoje, kurią nuo senų laikų siekė kontroliuoti įvairios valstybės. Iki XVIII a. vidurio Pandžšyras buvo Bucharos emyrato dalis. Vėliau šias žemes prisijungė Duranių imperija (į jos sudėtį įėjo dabartinis Afganistanas, Pakistanas, dalis Indijos ir Turkmėnijos). XIX a. į Pandžšyrą taip ir nesugebėjo įžengti Afganistaną bandę užkariauti Didžiosios Britanijos kariai.

Priešinosi komunistiniam režimui

XX a. Pandžšyras neliko svarbiausių Afganistano politinių ir karinių įvykių nuošalyje. 1973 m. Afganistano kariškiai nušalino šalies valdovą Mohamedą Zahyr Šachą, tuo metu keliavusį po Europą. Afganistanas buvo paskelbtas respublika, jos ministru pirmininku bei gynybos ir užsienio reikalų ministru vėl tapo puštūnas Muchamedas Daudas. 1977 m. jis buvo išrinktas prezidentu. Šį kartą M. Daudas ryžtingai pakoregavo šalies užsienio politiką ir pradėjo tolti nuo Sovietų Sąjungos bei stengėsi labiau suartėti su kitomis musulmoniškomis ir Vakarų valstybėmis.

Sovietų inspiruota komunistinė Afganistano liaudies demokratinė partija 1978 m. balandį įvykdė karinį perversmą ir nužudė M. Daudą. Šalies lyderiu tapo puštūnų tautybės komunistas Nuras Muchamedas Tarakis. Jis kliovėsi Sovietų Sąjungos pagalba ir pradėjo komunistines reformas bei antiislamišką politiką (prieita net iki viešo Korano deginimo), tad taip sukėlė afganų visuomenės nepasitenkinimą. Šalyje kilo ginkluoti maištai. Sukilo Herato miesto įgulos kariai.

Pirmiausia jie nužudė keliasdešimt mieste buvusių sovietinių patarėjų, kuriuos buvo pakvietusi N. M. Tarakio vyriausybė. Kabulo vyriausybė kreipėsi pagalbos į Maskvą. Sovietų aviacija subombardavo Heratą, žuvo ne mažiau kaip 5 tūkst. gyventojų. Po to į miestą įžengė ir represijų ėmėsi prokomunistinė Afganistano kariuomenė. Ginkluoti susirėmimai vyko ir Kabule bei kitose Afganistano vietose. Pandžšyras tapo vienu pagrindinių pasipriešinimo prokomunistiniam N. M. Tarakio režimui centrų.

Sovietai nesugebėjo užimti

1979-ųjų rugsėjį perversmo metu komunistas N. M. Tarakis buvo nužudytas, o į valdžią atėjo puštūnas Hafizula Aminas. Jis pradėjo valyti kariuomenę, ėmė nuožmiai persekioti politinius priešininkus. H. Amino režimas pasižymėjo politinių oponentų naikinimu ir nežabotu žiaurumu. Pavyzdžiui, apie 300 chazarų tautybės vyrų, apkaltintų parama prieš vyriausybinį režimą sukilusiems kovotojams, buvo gyvi užkasti į žemę ar apipilti benzinu ir sudeginti. Šalyje kilo pilietinis karas. H. Aminas ne kartą kreipėsi į Maskvą ir prašė Sovietų Sąjungos karinės paramos. Tuo pat metu jis blaškėsi, ieškodamas sąjungininkų tai Kinijoje, tai Pakistane, tai Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV).

Sovietai nepasitikėjo H. Aminu – laikė jį slaptu amerikiečių sąjungininku. Sovietų karinė vadovybė norėjo Afganistano lyderio poste matyti savo statytinį. 1979 m. gruodžio 25 d. į šalį įsiveržė sovietų kariuomenė. H. Aminą nužudė jo rūmus užėmę sovietų specialiosios paskirties dalinio kariai. Prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Afganistano karas, trukęs iki 1989-ųjų. Šio karo metu Pandžšyras tapo kiečiausiu riešutėliu okupantams.

Pandžšyro slėnis, viena svarbiausių strateginių vietų Afganistano žemėlapyje, sovietų buvo atakuojamas devynis kartus. Nė viena operacija nebuvo sėkminga, nors tam tikras teritorijas pavykdavo užimti. Sovietai išbandė kone viską: čia siuntė paprastus kariuomenės dalinius ir sovietų karinės žvalgybos specialiuosius padalinius, ir vadinamuosius musulmonų batalionus (sudarytus iš sovietinės Vidurinės Azijos gyventojų, daugiausia – tadžikų ir uzbekų). Įnirtingas kovas iki šiol primena sovietų šarvuočių, orlaivių, kitos karinės technikos likučiai, riogsantys įvairiose Pandžšyro vietovėse.

Generolas Igoris Rodionovas, kurį laiką vadovavęs SSRS kariuomenės 40-ajai armijai Afganistane, atsiminimuose rašė: „Sudėtingiausia padėtis buvo Pandžšyro slėnyje. Šis slėnis tarsi dalija Afganistaną į dvi dalis. Dušmanams vadovavo garsusis Achmedas Šachas Masudas. Tada, devintajame dešimtmetyje, jis sėkmingai atrėmė ne vieną mūsų puolimą.“ Dušmanais sovietai vadino jiems besipriešinusius afganų kovotojus. Sovietų generolo pagarbiai paminėtas A. Š. Masudas buvo tikra legenda. Tautiečiai jį vadino Pandžšyro liūtu.

Pandžšyro liūtas

A. Š. Masudas (pagal tautybę – tadžikas) gimė 1953 m. Pandžšyro slėnyje. Mokėsi koledže ir politechnikos institute Kabule. Į valdžią atėjus M. Daudui, pasitraukė į Pakistaną, įsiliejo į opozicijos veiklą išeivijoje, vėliau grįžo į Pandžšyro slėnį ir dalyvavo kraštiečių sukilime prieš M. Daudo režimą, buvo sužeistas. 1979 m. sovietams įsiveržus į Afganistaną, itin sėkmingai vadovavo kovotojams Pandžšyre ir gretimose provincijose.

Skelbiama, kad A. Š. Masudas vedė, susilaukė šešių vaikų. Iš jų dabar labiausiai žinomas – Achmedas Masudas (gimęs 1989 m.). Jis mokėsi Irane, Tadžikistane, studijavo Didžiosios Britanijos Sandhersto karališkojoje karo akademijoje, Karališkajame Londono koledže, Londono universitete. 2016 m. grįžo į Afganistaną, įsitraukė į politinę veiklą, puoselėjo savo tėvo idėją Afganistano valdymą pertvarkyti daugiakalbės Šveicarijos, kur žmonės kalba įvairiomis kalbomis, bet puikiai sugyvena vienoje valstybėje, pavyzdžiu. Jo įsitikinimu, Afganistanas turėtų tapti demokratine konfederacija.

Tėvui A. Š. Masudui net po Sovietų Sąjungos pajėgų išvedimo nebuvo progos pailsėti nuo karo. Išvedus iš Afganistano sovietų kariuomenę, šalyje prasidėjo sąskaitų suvedinėjimo metas. Radikalių islamistinių pažiūrų kovotojai (visų pirma – puštūnų tautybės) po kelerių metų prisijungė prie Talibano judėjimo. Sovietų statytinio puštūno Muchamedo Nadžibulos vadovaujama vyriausybė, pasitraukus iš Afganistano sovietų kariuomenei, liko be pagrindinio karinio ramsčio. 1992 m. M. Nadžibulos režimą nuvertė ir Kabulą užėmė tadžikų modžahedų vado A. Š. Masudo ir su juo aljansą sudariusio uzbekų vado Rašido Dostumo pajėgos. Naujai sudarytoje Afganistano vyriausybėje A. Š. Masudas 1992–1996 m. buvo gynybos ministras.

1995–1996 m. realią valdžią trečdalyje Afganistano jau turėjo vis stiprėjantis Talibano judėjimas. Su talibais ėmė kovoti šalies šiaurėje sutelktos Afganistano tadžikų ir uzbekų pajėgos – jų lyderiai sudarė antitalibišką Šiaurės aljansą. Šis sutelkė 60 tūkst. karių ir gynėsi tadžikų ir uzbekų žemėse. Realus Šiaurės aljanso vadas buvo A. Š. Masudas. Pandžšyro slėnis vėl tapo neįveikiama tvirtove – talibams nepavyko jos užimti.

Sprogmenis slėpė filmavimo kameroje

2011 m. rugsėjo 9 d. (likus dviem dienoms iki rugsėjo 11-osios teroro aktų JAV) A. Š. Masudas tapo „Al Kaidos“ teroristų taikiniu. Į susitikimą su legendiniu kovotoju atvyko du žurnalistais apsimetę smogikai savižudžiai. Filmavimo kameroje jie buvo paslėpę sprogmenis. Po paros sunkiai sužeistas A. Š. Masudas mirė.
Po rugsėjo 11-osios atakų amerikiečiai ir jų sąjungininkai pradėjo operaciją prieš „Al Kaidą“ ir ją tuo metu rėmusius talibus. Pandžšyro provincija atsidūrė JAV pajėgų atsakomybės zonoje, čia buvo įkurta Provincijos atkūrimo grupė. Pandžšyro slėnio gyventojai geranoriškai bendravo su amerikiečiais, nes šie kovojo su ilgamečiais jų priešais – radikaliaisiais „Al Kaidos“ ir Talibano islamistais.

Šiais metais aktyviai puolant talibams ir JAV vadovybei nusprendus skubotai išvesti pajėgas iš Afganistano, Pandžšyro kovotojai vėl nusprendė imtis ginklų ir priešintis Talibanui. Į provinciją atsitraukė ir kovingiausi vos per dvi savaites žlugusios Afganistano vyriausybinės kariuomenės likučiai. Liepos ir rugpjūčio mėnesiais buvo suformuotas Afganistano nacionalinio pasipriešinimo frontas. Jo lyderiu tapo Pandžšyro liūtu praminto A. Š. Masudo sūnus Achmedas.

Rugsėjo pradžioje talibai į Pandžšyro slėnį nusiuntė gausias karines pajėgas, užėmė kai kurias vietoves, bet galiausiai puolimas sustojo dėl įnirtingų Nacionalinio pasipriešinimo fronto kovų. Talibai turi milžinišką karių ir technikos persvarą, bet Afganistano nacionalinio pasipriešinimo fronto pusėje – įspūdinga kovos dvasia, didelė patirtis ir gynybai puikiai tinkamos gamtinės sąlygos. Telieka viltis, kad Pandžšyro kovotojai sugebės atsilaikyti prieš talibus.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.