1981 m. gegužės 13 d. popiežius Jonas Paulius II atvyko į Šv. Petro aikštę Vatikane susitikti su tikinčiaisiais. Pagal planą jis turėjo automobiliu apsukti kelis ratus tarp tikinčiųjų eilių, iš arčiau pabendrauti su milžiniška minia. Iš pradžių viskas vyko taip, kaip buvo sumanyta. Tačiau kai atviras „Fiat“ markės papamobilis pasuko Apaštališkųjų rūmų link, 17 val. 17 min. iš minios nuaidėjo net šeši pistoleto šūviai. Pasaulio katalikų vadovas susmuko ant apsaugininkų rankų.

Manvydas VITKŪNAS

Jonas Paulius II, patyręs sunkių sužalojimų, buvo skubiai išgabentas į ligoninę, o šaudęs vyras – akimirksniu sučiuptas. Netrukus jis prisipažino esąs turkas Mechmetas Ali Ahdža. Paaiškėjo, kad tėvynėje vyras jau buvo nuteistas kalėti iki gyvos galvos, bet sugebėjo pabėgti iš kalėjimo, atsidūrė komunistinėje Bulgarijoje, o galiausiai pasiekė Romą, kur vos nenužudė popiežiaus. Išsinuomojęs butą pačiame Romos centre, netoli Vatikano, jis dvi savaites lyg plėšrusis žvėris laukė, kada galės pasikėsinti į savo grobį.

Operavo pusšeštos valandos

Vėliau medikai tvirtino, kad Jonui Pauliui II be galo pasisekė. Pirmoji devynių milimetrų kalibro kulka, kurią žudikas paleido iš pistoleto „Browning“, kliudė pontifiko ranką. Ji taip pat lengvai sužeidė du tolėliau buvusius žmones. Daugiausia žalos padarė antroji kulka – sutrupino popiežiui pirštą, perskrodė kūną kiaurai ir nukrito ant automobilio grindų. Tik per atsitiktinumą ji nekliudė stuburo ar kurios nors stambios arterijos. Tačiau ir taip kraujavimas buvo didžiulis. Jį sustabdyti pavyko ne iš karto. Į kliniką skubiai pristatytas popiežius buvo operuojamas pusšeštos valandos. Teko pašalinti dalį žarnyno.

Vos tik atsigavęs po narkozės, pontifikas į magnetofono juostą įrašė kreipimąsi. Jis, be kita ko, pabrėžė: „Aš labai užjaučiu tuos du žmones, kurie buvo sužeisti, ir meldžiuosi už mūsų brolį, kuris šovė į mane. Aš jam nuoširdžiai atleidžiu.“ Begalinis popiežiaus humaniškumas pribloškė milijonus žmonių.

Po šio incidento popiežiaus apsaugos tarnyba iš esmės peržiūrėjo savo veiklos taktiką. Buvo padidintas apsaugininkų skaičius, o papamobiliai – aprūpinti neperšaunamaisiais stiklais. Kai tik pontifikas pasveiko, jis vėl mielai susitikinėjo su tikinčiaisiais ne tik Vatikane, bet ir daugybėje kitų šalių, kuriose lankėsi.

Suimtą M. A. Ahdžą apklausė Vatikano ir Italijos policijos pareigūnai. Turkas tikino nuo pat pradžių iki pabaigos veikęs vienas ir neturėjęs bendrininkų. „Popiežius vadovauja kryžiaus žygiui prieš mano religiją – islamą“, – savo nusikaltimo motyvus aiškino M. A. Ahdža. Jis taip pat tvirtino taip protestavęs prieš karą Afganistane, nors tai buvo visiškai nelogiška: 1979 m. intervenciją į Afganistaną pradėjo Sovietų Sąjunga, o Vatikanas neturėjo su tuo nieko bendra. Galiausiai davęs skurdžius parodymus, teroristas išvis atsisakė bendradarbiauti su teisėsaugininkais. Vėliau jis vėl prakalbo ir netgi nurodė vieną turkų nusikaltėlių klano vadeivą, kuris neva inicijavo ir finansavo pasikėsinimą į popiežių. Turkas taip pat teigė, kad prie pasikėsinimo prisidėjo Bulgarijos specialiosios tarnybos, o nušovęs popiežių jis esą ketino blogiausiu atveju pasislėpti Bulgarijos ambasadoje Italijoje. Po kurio laiko visų šių parodymų M. A. Ahdža išsižadėjo.

„Pilkasis vilkas“

Jau greitai pasaulio žiniasklaida pateikė daug įdomios informacijos apie šį vyrą. M. A. Ahdža gimė 1958 m. sausio 9 d. nedideliame Chekimchano mieste, esančiame rytinėje Turkijos dalyje. Mokėsi prastai, garsėjo kaip gatvių chuliganas ir smulkus nusikaltėlis, buvo ne kartą sulaikytas policijos už smulkias vagystes ir plėšimus. Ūgtelėjęs su bendražygių gauja vertėsi kontrabanda per Turkijos ir Bulgarijos sieną. Įdomu, kad M. A. Ahdža tikino jaunystėje kelis mėnesius praleidęs Sirijoje veikusioje neva komunistinės Bulgarijos karinės žvalgybos remtoje karinėje stovykloje, rengusioje Palestinos išsivadavimo organizacijos kovotojus kovai su Izraeliu. Patys šios organizacijos atstovai tai neigė, ir iki šiol neaišku, ar tai buvo tiesa, ar paties M. A. Ahdžos bandymas dar ryškiau nuspalvinti savo biografiją.

Tikrai yra žinoma, kad M. A. Ahdža įsiliejo į grupuotės „Pilkieji vilkai“ gretas. „Pilkieji vilkai“ – ultranacionalistinė turkų tautos viršenybę, pantiurkizmą deklaruojanti organizacija, siekianti tolimoje ateityje sukurti Turkijos vadovaujamą visų tiurkų sąjungą iki pat Centrinės Azijos. Savo priešais ši organizacija laiko Turkiją neva varžančias užsienio valstybes ir jų veikėjus, vidaus oponentus (kairiuosius (ypač komunistus), liberalus, tautines ir konfesines mažumas – kurdus, armėnus, arabus ir t. t.). „Pilkieji vilkai“ Turkijoje per kelis dešimtmečius surengė ne vieną kruviną išpuolį, ypač prieš kairiųjų ir liberaliųjų jaunimo organizacijų aktyvistus, prisidėjo prie 1980 m. vykusio karinio perversmo. Nedidelės „Pilkųjų vilkų“ grupės dalyvavo kovose užsienyje (pirmajame Kalnų Karabacho kare, karuose Čečėnijoje ir Sirijoje). Su radikaliaisiais islamistais šios organizacijos atstovų santykiai – blogi: didžiausia vertybe jie laiko ne islamą, o tautiškumą.

Tarp tokių bendraminčių ir tokios ideologijos apsuptyje buvęs M. A. Ahdža iš visų praeities asmenybių labiausiai žavėjosi Adolfu Hitleriu, nors oficialiai „Pilkųjų vilkų“ organizacija nacionalsocializmą ir fašizmą laiko tokiu pat blogiu, kaip ir komunizmą.

Prisidėjo specialiosios tarnybos?

1979 m. pradžioje M. A. Ahdža gavo išskirtinę „kovinę užduotį“. Tų metų vasario 1 d. Stambule buvo nušautas stambaus ir įtakingo kairiosios ir liberaliosios krypčių leidinio „Milliyet“ vyriausiasis redaktorius, aktyvus visuomenininkas, intelektualas, žmogaus teisių gynėjas, kovotojas su teroru, tautinių mažumų padėties gerinimo ir Turkijos santykių su Graikija normalizavimo šalinininkas Abdis Ipekčis.

Policija pasinaudojo savo informatoriaus „Pilkųjų vilkų“ gretose pagalba, ir žurnalisto žudikas M. A. Ahdža buvo labai greitai sučiuptas. Teismas jį nuteisė kalėti iki gyvos galvos, bet vos po pusmečio nusikaltėlis sugebėjo iš kalėjimo (nors iš pirmo žvilgsnio atrodė, kad jis buvo gerai saugomas) pabėgti. Neatmetama, kad jam padėjo kiti „pilkieji vilkai“, jiems simpatizavę laisvės atėmimo įstaigos darbuotojai, o gal ir Turkijos specialiųjų tarnybų pareigūnai. Kad ir kaip ten būtų, M. A. Ahdža paspruko ne tik iš kalėjimo, bet ir iš šalies – netrukus jis buvo Bulgarijoje, kur jo globos ėmėsi tenykštė saugumo tarnyba, susijusi su KGB. Tai leidžia nemažai daliai šios istorijos tyrinėtojų spėti, kad ir prie pasikėsinimo į popiežių nagus galėjo būti prikišusios komunistinių Rytų Europos šalių specialiosios tarnybos.

Tad nenuostabu, kad kai po pasikėsinimo į popiežių prasidėjo M. A. Ahdžos teismas Italijoje, sovietų KGB ar kitų komunistinių šalių specialiųjų tarnybų dalyvavimas sąmoksle buvo keliamas kaip viena iš pagrindinių versijų. Be abejo, lenko Karolio Voitylos tapimas popiežiumi Jonu Pauliumi II, jo parama tikintiesiems, kovotojams už religijos laisvę, disidentams komunistinėse šalyse negalėjo neerzinti Kremliaus, KGB ir šios tarnybos vadovo Jurijaus Andropovo. Tačiau bandyti nušauti popiežių! Neigiamas rezonansas visame pasaulyje Maskvai būtų labai žalingas. Tad klausimas, ar prie šio pasikėsinimo prikišo nagus komunistinių šalių specialiosios tarnybos, iki šiol lieka atviras.

Padėtį apsunkino ir pats M. A. Ahdža, duodamas parodymus, o vėliau ir šiaip nuolat teigęs tai viena, tai kita. Beje, Italijos tyrėjai nustatė, kad teroristas visgi veikė ne vienas. Peržiūrėjus daugybę nuotraukų pavyko identifikuoti dar kelis turkų ultradešiniuosius ekstremistus, pasikėsinimo metu buvusius aikštėje Vatikane. Vienas iš jų buvo sulaikytas, bet jo sąsajų su M. A. Ahdžos veiksmais nepavyko įrodyti.

Prašė Lenkijos pilietybės

Italijos teismas nuteisė M. A. Ahdžą kalėti iki gyvos galvos. 1983 m. kalėjimo kameroje savo žudiką aplankė popiežius Jonas Paulius II. Žurnalistai galėjo stebėti, fotografuoti šį dvidešimt minučių trukusį susitikimą, tačiau negalėjo girdėti, apie ką buvo kalbama. Pokalbio pabaigoje vyrai paspaudė rankas. Vėliau popiežius žurnalistams pasakė, kad su į jį šaudžiusiu vyru jis kalbėjo kaip su broliu, kuriam atleido ir kuriuo pasitiki.

Po kurio laiko popiežiaus prašymu Italijos prezidentas suteikė M. A. Ahdžai malonę, ir 2000 m. vyras buvo perduotas Turkijai. Čia jis vėl sėdo į kalėjimą ir atliko bausmę už žurnalisto A. Ipekčio nužudymą. Kalinimas iki gyvos galvos buvo pakeistas 36 metų nelaisvės. Prokurorai ir teismas M. A. Ahdžai taip pat priminė plėšimus, automobilių vagystes ir kitus Turkijoje įvykdytus nusikaltimus. Visgi netrukus kalinimo bausmė buvo sutrumpinta iki vos 7 metų.

M. A. Ahdža ne kartą rašė laiškus popiežiui Jonui Pauliui II, ypač kai šis senatvėje sunkiai sirgo. 2005 m. pontifikui mirus, jis davė žurnalistams interviu ir reiškė didžiulę užuojautą. Vyras skelbė įvairius, dažnai gana keistus, prašymus – tai leisti jam priimti katalikybę, tai suteikti Lenkijos (šalies, kurioje gimė Jonas Paulius II) pilietybę. „Aš norėčiau Lenkijoje nugyventi likusį gyvenimą“, – teigė žurnalistams vienas paslaptingiausių visų laikų teroristų. 2010 m. pradžioje Turkijos prezidentas suteikė M. A. Ahdžai malonę už pavyzdingą elgesį kalėjime ir remdamasis visuotinės amnestijos įstatymu.

M. A. Ahdža parašė dvi knygas apie savo gyvenimą ir veiklą. Vienoje knygoje jis aiškino užduotį pasikėsinti į popiežių gavęs iš Irano, kur buvo specialiai tam rengiamas. Tačiau šio vyro teiginių patikimumu jau mažai kas tiki, nes hipotezių, pasakojimų ir melagysčių buvo pernelyg daug.

2014 m. gruodį M. A. Ahdžai buvo leista atvykti į Vatikaną ir aplankyti Jono Pauliaus II kapą. Jis taip pat išreiškė norą susitikti su popiežiumi Pranciškumi, bet sulaukė neigiamo atsakymo.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.