Prieš 60 metų, 1961 m. liepos 2 d., nusišovė amerikiečių rašytojas, Nobelio premijos laureatas Ernestas Hemingvėjus. Milijonus jo kūrybos gerbėjų visame pasaulyje tai itin sukrėtė. Mirtis atspindėjo visą šio literatūros klasiko gyvenimo esmę – nuolatines paieškas, klystkelius, nusivylimą, nuopuolius ir pakilimus. E. Hemingvėjus teigė: „Žmogus sutvertas nepralaimėti. Žmogų galima sunaikinti, bet nugalėti jo neįmanoma.“ Tačiau jam priklauso ir ši citata: „Žmogaus gyvenimas be tragedijos negali būti gražus.“

Manvydas VITKŪNAS

Būsimasis rašytojas gimė 1899 m. liepos 21 d. turtingame Čikagos Ouk Parko priemiestyje gydytojo Klarenso Edmondso Hemingvėjaus ir muzikės Greisės Hol šeimoje. Iki šešerių metų pirmasis poros berniukas kažkodėl buvo rengiamas kaip mergaitė (tiesa, tai nebuvo išimtis to meto šeimose), o plaukus mama pirmąsyk apkirpo, kai Ernestui jau buvo šešeri. Motina sūnų vadino lėlyte. Kai kurios ankstyvosios vaikystės patirtys (ypač vėlyvas plaukų kirpimas) vėliau atsispindėjo rašytojo kūryboje.

Mamai berniukas jautė prieštaringus jausmus, suaugęs netgi prasitarė, kad kartais jos nekęsdavo. Visgi vėliau kai kurie artimieji tikino, kad iš tiesų Ernestas mylėjo mamą, o jo kalbos neatspindėjo išties šiltų motinos ir sūnaus jausmų. Tėvas, aukštas, plačiapetis vyras, auklėjo vaikus puritoniška dvasia. Šeimoje buvo draudžiama gerti alkoholį, rūkyti, lošti azartinius žaidimus ir netgi šokti. Ernestą dėl nepaklusnumo jis ne kartą išplakė odiniu diržu. Savo tėvų santykių paletę rašytojas įtaigiai pavaizdavo apysakoje „Gydytojas ir jo žmona“.

Gyvenimo mokytojas – boksas

Tėvai tikėjosi, kad Ernestas užaugęs taps gydytoju ar biologu. Vaikas greitai išmoko pažinti augalus ir gyvūnus, daug žvejojo, tačiau daugiausia laiko praleisdavo skaitydamas Čarlzo Darvino veikalus ir istorines knygas. Būdamas dvylikos, Ernestas gavo iš senelio dovanų šautuvą ir tapo aistringu medžiotoju. Anūkas ir senelis buvo labai artimi. Daug senelio pasakojimų vėliau taip pat rado vietą rašytojo kūryboje.

Šeima, be namo puikiame Čikagos priemiestyje, turėjo sodybą ant ežero kranto Mičigano valstijoje, netoli Petoskio miesto. Lankydamasis čia, E. Hemingvėjus dar aistringiau pamėgo žvejybą, iš tėvo išmoko išgyvenimo gamtoje gudrybių – susiręsti laikiną būstą, svaidyti ietį, taikliai šaudyti iš lanko. Jis bendravo su vaikais iš gretimo indėnų kaimelio. Kaip vėliau prisipažino rašytojas, tai pažadino aistrą neieškoti didelio komforto, dažnai leistis į nuotykių kupinas keliones, patirti naujų įspūdžių.

Tėvai vertė Ernestą giedoti bažnyčios chore ir groti violončele (tuo ypač rūpinosi mama, pati rengusi koncertus), tačiau vaikinui labiau rūpėjo futbolas, lengvoji atletika, vandensvydis ir boksas. E. Hemingvėjus rašė: „Boksas išmokė mane niekada, net ir parblokštam, nelikti gulėti ant žemės, vėl ir vėl kilti ir būti pasirengus atakuoti, tarsi būtum jautis.“

Mokykloje Ernestas debiutavo kaip gabus filologas, literatas, o tapęs abiturientu labai nuliūdino tėvus, atsisakęs stoti į universitetą. Jis pasirinko žurnalisto darbą, išvyko į Kanzas Sitį (Misūrio valstijoje) ir rengė reportažus, daugiausia – apie sporto ir kriminalinius įvykius, nelaimingus atsitikimus, dažnai lankėsi kalėjimuose, policijos areštinėse, ligoninėse. Į įvykius ir žmones E. Hemingvėjus žvelgė ne su reporterio paviršutiniškumu, o su rašytojo atidumu, stengėsi suprasti vieno ar kito įsimintino poelgio priežastis. Vėliau daug kas iš šios žurnalistinės patirties sugulė į jo literatūros kūrinius.

Sužadėtinė ištekėjo už kito

Pirmojo pasaulinio karo metais rašytojas bandė kaip savanoris patekti į kariuomenę, bet nebuvo priimtas dėl kairės akies traumos. Visgi jis tapo Raudonojo Kryžiaus savanoriu ir tarnavo Europoje, Italijos fronte buvo sanitarinio automobilio vairuotoju. Gelbėdamas italų karį (už tai pelnė Italijos apdovanojimą), buvo sužeistas Austrijos-Vengrijos kariuomenės minosvaidžio sviedinio skeveldrų ir vos liko gyvas (operacijos metu iš kūno buvo pašalintos 26 skeveldros). Apie karą jis rašė taip: „Kareivio narsa kare – mokėjimas kuo labiau apriboti savo vaizduotę, mąstyti apie pavojų tik tuomet, kai pavojus yra iš tikro. Ne anksčiau ir ne vėliau.“

Gydydamasis ligoninėje Milane, E. Hemingvėjus sutiko pirmąją savo meilę – vokiečių kilmės amerikietę, medicinos seserį Agnesę fon Kurovski. Ji buvo septyneriais metais vyresnė. Jiedu susitarė susituokti, vos tik abu grįš į Jungtines Amerikos Valstijas (JAV). Tačiau santuoka taip ir neįvyko: Agnesė parašė Ernestui laišką ir pranešė, kad ištekėjo už italų karininko. Vienas iš rašytojo biografų teigia, kad ši patirtis, itin sukrėtusi E. Hemingvėjų, paliko neišdildomą pėdsaką jo gyvenime. Rašytojas buvo vedęs keturiskart, bet tris žmonas paliko baimindamasis, kad moterys nepaliktų jo, o ketvirtoji tapo našle po E. Hemingvėjaus savižudybės.

Tėvas nusišovė

Po karo Ernestas gyveno JAV, Kanadoje. Kaip jis pats teigė, tėvams buvo sunku paaiškinti, ką reiškia matyti karą, sužeistus ir mirštančius žmones, skeveldrų sutrupintą savo koją ir nesuprasti kita kalba kalbančių gydytojų, ar pavyks ją išgelbėti, ar teks nupjauti. Tūkstančio dolerių išmokos, gautos už kovinius sužalojimus, jam užteko pragyventi kone metus. Taip pat E. Hemingvėjus dirbo laisvai samdomu žurnalistu. Čikagoje jis susipažino su būsimąja pirmąja savo žmona Hadle Ričardson.

1922 m. jaunavedžiai ketino vykti į povestuvinę kelionę ir aplankyti Romą, bet bičiulis rašytojas įtikino, kad jaunai porai geriau rinktis kelionę į Paryžių. Europoje pora užtruko gana ilgai. Palankus valiutų kursas leido čia gyventi pigiau nei Amerikoje. Ernestas sėmėsi naujų patirčių ir įspūdžių, lankėsi Ispanijoje, stebėjo koridą (vėliau ši kelionė tapo romano „Fiesta“ pagrindu). Išvykęs į Turkiją, kur vyko nuožmus turkų ir graikų karas, jis parengė 88 reportažus iš kovų zonos. Ernestas ir Hadlė susilaukė sūnaus ir išsiskyrė 1927 m.

Tais pačiais metais, vos spėjęs išsiskirti su pirmąja žmona, rašytojas susituokė su žurnaliste Paulina Pfeifer. Pora susilaukė dviejų sūnų. Tuo metu rašytojo karjera vis labiau įsibėgėjo – pasirodė romanas „Fiesta“, apysakų rinkiniai, o 1929-aisiais išleistas romanas „Atsisveikinimas su ginklais“, kur pasakojama apie amerikiečių savanorio ir britų medicinos sesers meilę Pirmojo pasaulinio karo įvykių fone, pelnė rašytojui pasaulinę šlovę. Beveik tuo pat laiku įvyko šeimos drama: neatlaikęs finansinių įsipareigojimų naštos, nusišovė Ernesto tėvas. Laiškas, kuriame sūnus ragino tėvą nesisieloti dėl skolų, optimistiškiau žvelgti į ateitį, tėvų namus pasiekė jau po savižudybės. „Aš turbūt nueisiu tuo pačiu keliu“, – rašė laiške E. Hemingvėjus vienam iš savo bičiulių. Šie žodžiai pasirodė esantys pranašiški.

Vėl veržėsi į karą

1930 m. E. Hemingvėjus apsigyveno Floridoje, pačiuose valstijos pietuose, tropinėje Karibų jūros saloje esančioje Ki Vesto gyvenvietėje. Jachta iš Floridos jis keliavo į Kubą, Bahamų salas, daug rašė. Vasaras leisdavo, jo paties teigimu, „gražiausioje iš visų vakarinių valstijų – Vajominge“, kur medžiojo elnius, briedžius ir grizlius.

Savo kelionių po vakarines JAV valstijas metu Ernestas pateko į automobilio avariją, susilaužė ranką ir beveik metus negalėjo rašyti. 1933-iaisiais baigęs apsakymų rinkinį „Nugalėtojas nieko negauna“, gautą honorarą jis investavo į kelionę po Afriką, aplankė Tanganiką (dabartinę Tanzaniją), bendravo su vietos gyventojais, medžiojo (nušovė tris liūtus, stambų buivolą ir 37 antilopes bei kitų gyvūnų). Ši kelionė įkvėpė knygas „Žaliosios Afrikos kalvos“ ir „Kilimandžaro sniegynai“.

Vėliau rašytojas buvo pasinėręs į patį Ispanijos pilietinio karo sūkurį. Jis rėmė komunistuojančius respublikonus. Fransisko Franko šalininkų apgultame ir bombarduojamame Madride E. Hemingvėjus parašė vienintelę savo pjesę – „Penktoji kolona“. Ispanijoje jis susipažino su rašytoja ir žurnaliste Marta Gelhorn. Ji tapo trečiąja jo žmona. Kovų Barselonos regione metu E. Hemingvėjus susitiko su „Mažojo princo“ autoriumi, prancūzų rašytoju Antuanu de Sent Egziuperi. Ispanijos pilietinio karo vaizdai ir apmąstymai apie šį įvykį sugulė į knygą „Kam skambina varpai“.

Antrojo pasaulinio karo metais rašytojas savo kateriu patruliavo Karibų jūros vandenyse, ieškojo nacių povandeninių laivų ir šnipų. Vėliau jis buvo karo korespondentu Europoje, dalyvavo bombarduojant Vokietiją (kartu su karo lakūnais leisdavosi į mirtinai pavojingus skrydžius), Prancūzijoje įsitraukė į partizaninį karą prieš nacius, taip pat kovėsi dėl Paryžiaus, Elzaso, Belgijos išlaisvinimo.

Pakriko sveikata

1949 m. E. Hemingvėjus apsigyveno Kuboje, kur parašė bene garsiausią kūrinį – „Senis ir jūra“, nutiesusį kelią link Nobelio literatūros premijos, įteiktos 1954-aisiais. Nors tais pačiais metais gavo ordiną iš Kubos diktatoriaus Fulchensijaus Batistos, jau 1959 m. savo kairuoliškų pažiūrų niekada neslėpęs rašytojas džiaugsmingai sutiko jo nuvertimą. Ir vėlgi, nepaisydamas komunistų atėjimo į valdžią Kuboje, grįžo į JAV.

Ketvirtąja E. Hemingvėjaus žmona tapo rašytoja ir žurnalistė Merė Velš. Palaipsniui ėmė krikti jo fizinė ir psichinė sveikata. Iš bendraujančio, kupino energijos vyro jis tapo uždaru, tyliu žmogumi. Padėtį tik pablogino diagnozuotos ligos – cukrinis diabetas ir gili depresija. Prie problemų prisidėjo ir tai, kad rašytojas daug gėrė. E. Hemingvėjų apėmė paranoja, esą jį nuolat seka JAV specialiosios tarnybos. Jis net paprastus praeivius palaikydavo Centrinės žvalgybos valdybos agentais. Kaip vėliau paaiškėjo, rašytojas iš tiesų buvo sekamas, bet ne taip intensyviai, kaip įsivaizdavo.

Paskutiniais gyvenimo metais E. Hemingvėjus sunkiai sirgo, buvo gydomas elektrošoko seansais, nustojo rašyti. Jis kaltino psichiatrus atėmus iš jo galimybę kurti. O persekiojimo manija niekur nesitraukė – kartą paskambinęs iš psichiatrijos klinikos savo draugui, rašytojas pasiskundė, esą klausymosi įrenginių yra įrengta jo palatoje ir netgi ligoninės koridoriuose.

1961 m. liepos 2-ąją, praėjus kelioms dienoms po išvykimo iš psichiatrijos ligoninės, E. Hemingvėjus nusišovė savo namuose, nepalikęs atsisveikinimo laiško. Jam buvo 61 metai.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.