Gajus Foksas – bene vienintelis nusikaltėlis, kurio vardu pavadintoje šventėje jau keturis šimtus metų linksminasi Jungtinės Karalystės ir kitų šalių žmonės. XXI a. nevykęs sąmokslininkas pagarsėjo dar labiau – jo kaukė tapo judėjimo prieš pasaulį apraizgiusias korporacijas simboliu.

Povilas MAŽEIKA

Stiprus ir drąsus

Gajus Foksas, dar žinomas kaip Gvidas Foksas, išgarsėjo tik po mirties. Jis buvo beturtis ir niekam nežinomas – gal todėl ir ryžosi versti valdančiuosius...

Teismo tarnautojo Edvardo Fokso sūnus Gajus gimė 1570 m. Tais neramiais laikais Anglijoje niekaip nesutarė protestantai ir katalikai, o anglų karinės pajėgos vis nuosekliau spaudė trečdalį Europos užkariavusius ispanus. Gajaus vardą berniukui parinko motina Edita Bleik. Tai – angliškas italų šventojo Gvido vardo trumpinys. Kai tėvas mirė, motina su patėviu nutarė, kad Gajus mokysis Šv. Petro mokykloje, kurioje mokiniams mokytojai slapta diegė ištikimybę Romos popiežiui.

Tuomet valdžiusi Anglijos karalienė Elžbieta I su šaknimis rovė katalikybę, nes manė, kad katalikai yra ispanų siųsti šnipai (kai kada ji neklydo), todėl šimtai jų buvo siunčiami myriop. Anglijos katalikai tikėjosi, kad juos išvaduos katalikiškoji Ispanijos armada, tačiau audra prie Anglijos krantų išblaškė ispanų laivyną ir paskandino daug laivų su įgulomis.

Gajus, aukštas, stiprus ir drąsus vaikinas, įsidarbino pas vikontą, susirado merginą ir ją vedė, bet tarnu ir šeimos žmogumi būti nemokėjo. Menką turtą užrašęs žmonai ir sūnui, smailiabarzdis vyriškis su kaštoninių plaukų kupeta išvyko kariauti į Flandriją, ispanų gretose net aštuonerius metus kovėsi su protestantais olandais ir užsitarnavo jaunesniojo karininko laipsnį bei narsaus žmogaus šlovę.

Naujasis Anglijos karalius

1603 m. mirė bevaikė karalienė Elžbieta I, ir sostą paveldėjo Škotijos karalius Jokūbas I – pirmasis iš Stiuartų dinastijos. Išgirdęs šią naujieną, ambicingasis Gajus atsidūrė Madride ir pasiūlė planą, kaip nuversti naująjį karalių eretiką, kol šis neišnaikino visų katalikų. Jokūbas I iš tiesų tramdė katalikus, pavyzdžiui, prisakė katalikų kunigams nešdintis iš Anglijos, tačiau vis tiek buvo atlaidesnis nei Elžbieta I. Tačiau Gajus manė kitaip: naująjį karalių vadino pikčiausiu eretiku, besitaikančiu išvyti ar išžudyti visus iki vieno Anglijos katalikus.

Ispanija pritarė perversmui: ispanams tai buvo proga susilpninti anglus, vis labiau trukdžiusius viešpatauti jūrose. 1604 m. G. Foksas grįžo į Angliją ir užmezgė ryšius su katalikišku Londono pogrindžiu, nedidele grupe bajorų ir keliais dvasininkais, ketinusiais pakeisti valdžią. Buvo rengta keletas planų, kaip pakeisti valdžią: vieni siūlė pagrobti karalių, kiti – nuversti.

Pogrindžio lyderis turtingas bajoras Robertas Keitsbis jau anksčiau buvo planavęs nuversti naująjį karalių ir, pasinaudojus antiškotiškomis nuotaikomis, į jo vietą kaip katalikę valdovę pasodinti mažametę Jokūbo I dukterį princesę Elžbietą, mat josios motina, Danijos princesė, tikrai simpatizavo katalikams. Pirmajame sąmokslininkų susiėjime, vykusiame, kaip manoma, gegužės 20 d. smuklėje „Antis ir drakonas“, taip pat dalyvavo bajorai Tomas Persis ir Džonas Raitas.

Maišto planas

Dauguma anglų rėmė protestantus, todėl R. Keitsbis siūlė iškart po perversmo kviesti ispanų kariauną į Londoną. Tačiau ispanai, dar neatsigavę po armados žūties, atsisakė siųsti naują ekspediciją. Be to, Ispanija net ketino tartis su naujuoju Anglijos karaliumi. Sąmokslininkai sumišo, tačiau Gajus įtikino visus, kad sekasi ryžtingiesiems. Taigi buvo nuspręsta išsprogdinti karalių bei jo ministrus ir sukelti maištą. Vienas iš sąmokslininkų draugavo su karaliaus drabužinės prižiūrėtoju Džonu Vinjardu, o šis dargi rūpinosi namu prie pat Vestminsterio (Parlamento) rūmų.

Apsigyvenęs tame name, jo rūsyje G. Foksas rūmų link pradėjo kasti tunelį. Netrukus sąmokslininkams pasisekė dar labiau: jie sužinojo, kad rūmų tarnautojo našlė parduoda namus prie pat Vestminsterio. Tačiau visų pirma reikėjo sulaukti pagalbos: į Ispanijos Nyderlandus (dab. Belgiją) buvo išsiųsti pasiuntiniai, kad pakviestų kokį būrį iš ten.

Šis sumanymas buvo klaida: visur knibždėte knibždantys anglų šnipai tuoj pat pranešė karaliui, kad kažkas yra rezgama. Tiesa, G. Fokso niekas neatpažino. Liepą jis grįžo į Londoną ir našlės namo rūsyje paslėpė 36 statines (2,5 tonos) parako ir kitų sprogstamųjų medžiagų, pavogtų iš karinio sandėlio. Tiek parako tikrai būtų ištaškę į orą visus pastatus 200 m spinduliu. Todėl ši užmačia ir buvo praminta Parako sąmokslu.

Sąmokslininkai nutarė atsikratyti iš karto visų eretikų 1605 m. lapkričio 5 d., kai karalius atvyks į pirmąjį Parlamento posėdį. Sąmokslininkų buvo jau keturiolika, o uždegti dagtį lemtingą dieną turėjo būtent G. Foksas. Temzėje jo būtų laukęs laivelis, jis paspruktų į Nyderlandus, o kiti, žuvus karaliui, skatintų sukilimą Vidurio Anglijoje, kur gyveno daug katalikų.

Laiškas giminaičiui

Kai prie sąmokslininkų prisidėjęs Fransis Trešamas sužinojo, kad bus sprogdinami Vestminsterio rūmai su visais posėdžiautojais, spalio 26-ąją jis savo giminaičiui Viljamui Parkeriui, baronui Montiglui, anonimiškai parašė laišką ir perspėjo, kad šis nedalyvautų ceremonijoje, kai atvyks karalius, nes baisus sprogimas sugriaus pastatą ir pražudys žmones. Sąmokslininkai išsigando, kad juos tikrai suims, tačiau praėjo kelios dienos, ir nieko nenutiko. Todėl buvo nutarta laikytis plano: Gajus tikėjosi, kad baronas neišduos tikėjimo brolių ir niekam neprasitars apie gautą laišką.

Tačiau baronas Montiglas visų pirma buvo ištikimas karaliaus valdžiai ir tik tada – tikėjimo broliams. Apie gautą anoniminį laišką jis pranešė karaliaus (ir valdžios) saugumu besirūpinančiam valstybės sekretoriui erlui Robertui Sesiliui. Šis neišdrįso laiško parodyti karaliui, mat Jokūbas I galėjo patį erlą apkaltinti juodinant katalikus. Rizikuodamas savo galva, valstybės sekretorius nutarė sučiupti sąmokslininkus nusikaltimo vietoje.

Netikėtai užkluptas

Parlamento posėdis buvo numatytas lapkričio 5 d. 11 val. ryte, tad lapkričio 4-osios vidurnaktį rūmuose ir visose apylinkėse buvo pradėtos paieškos ir kratos. Po pusvalandžio sekretoriaus siųsti žmonės atsidūrė prie našlės namo. Sąmokslininkai jo nesaugojo, kad nesukeltų įtarimo. Tad niekas neperspėjo ir ten buvusio G. Fokso. Sargybiniai, kuriems vadovavo Parlamento narys Tomas Nivetas, pastebėjo žiburėlio atspindį name, kuriame turėjo nieko nebūti.

G. Foksą jie užtiko rūsyje, tarp parako statinių. Rankose jis laikė dagtį, laikrodį ir žibintą. Nežinia kodėl – nespėjo ar nenorėjo susisprogdinti drauge su sargyba – vyrukas neuždegė parako. Sąmokslininkas, prisistatęs Džonsonu, iš karto buvo pristatytas į karaliaus miegamąjį, kur ir atskleidė ketinimus, tvirtindamas, kad jis vienas norėjo įvykdyti šią klastą. Bendrininkų Gajus neišdavė ir kaltę suvertė Romos popiežiui, esą šis laimino karaliaus žūtį.

Sučiuptas sąmokslininkas buvo įmestas į Tauerį ir karaliaus įsakymu pradėtas tardyti. Po kankinimų ugnimi ir vandeniu G. Foksas kitą dieną pasakė savo tikrąjį vardą ir pavardę, trečią dieną išvardijo visus jam žinomus bendrininkus ir jų planus. Suluošinta ranka jis pasirašė ant apklausos lapų kaip Gvidas Foksas.

Kitą dieną prasidėjo suėmimai, ir, kaip visada, skubant buvo sučiupta ir daug nekaltų žmonių. Kol vyko tyrimas, G. Foksas kankinosi Tauerio vienutėje. Pasikėsinimo vadovas R. Keitsbis, T. Persis ir Dž. Raitas žuvo besipriešindami lapkričio 8 d., du bendrininkai (vienas iš jų – nelaimingasis pranešėjas F. Trešamas) mirė Tauerio kalėjime. Tik porai sąmokslininkų pavyko pasislėpti žemyninėje Europoje. Katalikų persekiojimas Anglijoje dar labiau sustiprėjo.

Bausmės vieta

1606 m. sausio 27 d. G. Foksą ir kitus kalinius sargyba Temze perkėlė į tą patį Vestminsterį, kurį jie ketino susprogdinti. Speciali juodai nudažyta barža juos gabeno į lordų teismą. Procesą iš slaptos ložės stebėjo karalius ir karališkoji šeima. Po teismo posėdžio, kai buvo įrodyta nusikaltimo sudėtis, vyriausiasis teisėjas pasiūlė visus kaltinamuosius nubausti žiauriausia bausme. Buvo paskelbta, kad sąmokslininkus pakars, tada, ištraukę iš kilpų, kastruos, išleis vidurius, ketvirčiuos ir tik tuomet nukirs galvas.

G. Foksas ir dar trys nuteistieji į Vestminsterio rūmų kiemą, kur stovėjo ešafotas, buvo išgabenti sausio 31-osios ryte. Kiemą užtvindė žioplių minia, o Gajus, paskutinis eilėje, stebėjo bendrininkų kančias, kol pats buvo nuvestas prie kartuvių. Silpnu balsu jis paprašė karaliaus ir Anglijos, kad jam atleistų, pabučiavo prikištą kryžių ir palypėjo laipteliais ant ešafoto. Eidamas G. Foksas tyčia ar netyčia suklupo, ir įsitempusi virvė kaipmat užveržė kaklą. Tačiau tvarka yra tvarka – jį ketvirčiavo ir kūno dalis iškabino keturiose karalystės dalyse, kad visi žinotų, kas nutinka išdavikams...

Pomirtinis gyvenimas

Taip baigėsi žemiškasis G. Fokso gyvenimas. O tada prasidėjo pomirtinis. Parlamento nariai, džiaugdamiesi, kad karalius liko gyvas (ir jie visi – taip pat), prisakė lapkričio 5-ąją kasmet džiaugsmingai švęsti kaip padėkos už tėvynės išgelbėjimą dieną. Įsigalėjo tradicija lapkričio 4-osios vakare, vadinamąją Gajaus Fokso naktį, į dangų vietoj baisaus sprogimo leisti fejerverkus. Netrukus susiformavo ir kitas privalomas šventės elementas – imta deginti šiaudinę baidyklę. Kodėl? Juk Gajaus ir jo draugų nesudegino, be to, degindavo tik raganas, kurių karalius Jokūbas I paniškai bijojo? Tai – senovės keltų ir kitų tautų paprotys.

Parako sąmokslo dieną jomenai, laisvieji lankininkai, iki šiol apeina Parlamento rūmus, kad į juos neprasiskverbtų koks naujas Foksas. Tiesa, senasis Parlamento pastatas pražuvo 1834 m. gaisre, ir Vestminsterio rūmai buvo atstatyti neogotikiniu stiliumi, nebėra ir rūsio, kuriame buvo laikytos 36 statinės parako. Tačiau išliko Gajaus žibintas – jis yra saugomas viename iš Oksfordo muziejų.

Padėkos Gajui diena

Padėkos diena ilgainiui virto tradiciniu festivaliu, o G. Foksą žmonės gerbia. Turbūt niekam negaila to veidmainio ir fanatiko karaliaus, be to, anglai visada gerbė žmones, kurie gynė savus įsitikinimus ir nebijojo dėl jų net mirti. Rašytojo Alano Muro ir dailininko Deivido Loido komiksų seriją „V – tai vendeta“, paremtą G. Fokso istorija, 2005 m. kino filmui adaptavo garsieji broliai Vačovskiai. Filmo herojai, dėvintys Gajaus kaukes, lapkričio 5 d. susprogdina Anglijos Parlamentą. Panašias kaukes ilgainiui pradėjo dėtis vaikai ir eiti į gatves kaulyti dovanėlių ar smulkių pinigėlių.

Kaukės – pašaipiai besišypsančio vyriškio su smaila barzdele atvaizdas – apibendrintas piktadario paveikslas. Kaip minėta, 2005 m. amerikiečių filmas „V – tai vendeta“ išpopuliarino šias kaukes visame pasaulyje. Jas ypač pamėgo radikalai, prieštaraujantys globalizacijai, – jau bene du dešimtmečius jie dėvi tokias kaukes savo triukšmingose demonstracijose. 2011-aisiais, kai daugybė žmonių traukė į maršą „Okupuokime Volstritą“, jie irgi dėvėjo Gajaus kaukes.

Šiais laikais Fokso kaukė – jau nebe išdavystės, o kovos su aplink tvyrančia neteisybe simbolis. Kaukes dedasi paslaptingi programišiai iš „Anonymous“ bendruomenės – įsilaužę į ministerijų, įmonių, generalinių štabų puslapius, jie palieka pašaipią Gajaus šypsenėlę ir įrašą: „Mes – anonimai. Mes – legionas. Mes neatleidžiame. Mes neužmirštame. Laukite mūsų.“ Jeigu žiūrite „Netflix“ televiziją, galbūt jau matėte puikų ispanų kriminalinį serialą „Pinigų namai“. Jame grupė avantiūristų Madride bando nudžiauti du milijardus eurų, dėvėdami Fokso kaukes...

Tad jeigu kada nors lapkričio pradžioje atsidursite Anglijoje ir pamatysite švenčiančių žmonių minias ir įspūdingus fejerverkus, žinokite, kad jie skirti legendiniam vyrukui su kauke – G. Foksui.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.