„Negalėjau priprasti prie tos minties, jog galvota, norinti mokintis moterė turi užleisti kelią vyrams į mokslą, nors tie mažiausiai noro turi tas mokslas įgyti... Ir tas įsitikinimas privertė mane atsidėjus sekti taip vadinamojo moterų klausimo evoliuciją...“ – rašė žinoma visuomenininkė, rašytoja ir publicistė Gabrielė Petkevičaitė-Bitė. Dažnai ji vadinama viena pirmųjų feminisčių mūsų šalyje. Nors pati nesukūrė šeimos, G. Petkevičaitė-Bitė net keliems vaikams atstojo motiną.

Manvydas VITKŪNAS

Dėl vaikystėje patirtos sunkios ligos ir taip mažo ūgio G. Petkevičaitė turėjo kuprelę. Mažytė moterytė, atrodo, pati turėjo siekti kitų žmonių pagalbos, bet ji išties buvo didelė savo užmojais, tikslais, gebėjimu atjausti kitus ir jais pasirūpinti. Jaunystėje paklususi tėvo valiai ir atsisakiusi ambicijų siekti aukštojo mokslo bei paraginta dirbti žmonėms, ji neužsisklendė tarp savo namų sienų, stengėsi pažinti pasaulį, imtis kuo daugiau veiklų, bendradarbiauti su įvairiais žmonėmis, semtis iš jų patirties ir dalytis savąja. Pažiūrų naujumu G. Petkevičaitė stebino ne vieną savo kartos atstovą.

Tėvas rėmė sukilėlius

Būsimoji rašytoja gimė nedideliame Puziniškio dvare netoli Smilgių (dab. Panevėžio r.) 1861 m. kovo 30 d. (pagal Grigaliaus kalendorių), bet dažniau nurodoma jos gimimo data pagal tuomet galiojusį Julijaus kalendorių – kovo 18 d. Jos šeima buvo bajoriška, bet viena močiutė – kilusi iš paprastų valstiečių. Tėvas Jonas Leonas Petkevičius buvo veiklus visuomenininkas, niekada nešykštėjęs dėmesio paprastų žmonių godoms. Jis baigė medicinos studijas Kijevo universitete ir vertėsi privačia gydytojo praktika. Per 1863–1864 m. sukilimą slapta rėmė sukilėlius, juos gydė ir slėpė. Mama Malvina Ona Chodakauskaitė-Petkevičienė buvo rūpestinga ir gera žmona, užaugino šešis vaikus (du sūnus ir keturias dukteris), padėdavo vyrui slaugyti ligonius. Vaikus Petkevičiai auklėjo dorais ir teisingais žmonėmis, mokė pagarbos aplinkiniams, nepaisant jų socialinio sluoksnio. Net su tarnais ar paprastais valstiečiais tėvai elgėsi labai pagarbiai ir savo pavyzdžiu mokė atžalas.

1865 m. J. L. Petkevičius buvo paskirtas Joniškėlio (dab. Pasvalio r.) ligoninės vedėju. Čia persikėlė ir šeima. Gabrielę mokė poetas, publicistas, pirmojo lietuviško kalendoriaus leidėjas Laurynas Ivinskis ir kiti privatūs mokytojai. Būtent iš L. Ivinskio mergaitė sėmėsi Lietuvos istorijos ir kitų žinių. Savo vaikų išsilavinimui Petkevičiai skyrė labai daug dėmesio. Kai Gabrielei tebuvo devyneri, šeimą sukrėtė didžiulis smūgis – užsikrėtusi šiltine, mirė mama. Vyriausiai dukrai teko padėti tėvui ir rūpintis seserimi Judita ir keturiais broliukais. Vėliau, jau užaugusi, ji pasiėmė auginti tris anksti mirusio brolio Vladislovo vaikus, taip pat kaip savo vaiką užaugino Antaną Kasperavičių – iš itin vargingos šeimos kilusį, labai ligotą našlaitį. Antanas tapo agronomu, mokytoju.

Mokslus mergaitė tęsė Mintaujoje (dab. Jelgava Latvijoje): kelerius metus mokėsi griežta disciplina garsėjusioje privačioje vokiškoje Dorotėjos mergaičių mokykloje, vėliau – Aukštesniojoje Šv. Trejybės mergaičių mokykloje, išlaikė egzaminus ir gavo teisę dirbti namų mokytoja. Mintaujoje ėmė ryškėti sveikatos problemos, smarkiai iškrypo nugarkaulis.

Universitetas liko svajonėse

Mokantis Mintaujoje, atsiskleidė ypatingi Gabrielės gabumai matematikai, ir mergina norėjo studijuoti matematiką universitete, bet tėvas nesutiko. Jis pasiūlė dukrai likti namuose, padėti dirbti ligoninėje, vaistinėje, rūpintis sodiečiais. Gabrielė baigė bitininkų kursus Deltuvoje, turėjo net pusšimtį bičių šeimų. Už medų gautus pinigus daugiausia skyrė labdarai, šelpė vaikus iš neturtingų šeimų.

G. Petkevičaitės tėvo namai Joniškėlyje, o vėliau Puziniškyje buvo tos vietos, kuriose suliepsnojo švietimo židiniai. 1889 m. knygnešys Jurgis Bielinis pradėjo Petkevičiams gabenti draudžiamą spaudą lietuvių kalba. Netrukus Gabrielė pati ėmė rašyti į „Varpą“ ir kitus leidinius. „Ūkininke“ ji pasirašinėjo Bitės slapyvardžiu, ilgainiui tapusiu jos pavardės dalimi. Jauna moteris ir pati slėpė, platino lietuvišką spaudą, daug jėgų skyrė daraktorės darbui, mokė ir vaikus, ir suaugusiuosius, ypač daug dėmesio skyrė mergaičių ugdymui (tais laikais moterų išsilavinimui teikta itin mažai dėmesio). 1893 m. kartu su bendraminte bajoraite Jadvyga Juškyte ji įsteigė „Žiburėlio“ draugiją neturtingiems moksleiviams, kultūros žmonėms rengti. Ši draugija (branduolį sudarė pasiturinčios ir tautiškai susipratusios moterys) savo laiku pagelbėjo Jonui Biliūnui, Žemaitei, Kiprui Petrauskui, Ernestui Galvanauskui, Jonui Šliūpui ir daugybei kitų.

1898-aisiais „Žiburėlio“ stipendininkas, būsimasis garsus Lietuvos gydytojas oftalmologas, visuomenininkas Petras Avižonis pakvietė į Joniškėlį vieną iškiliausių Lietuvos tautinio atgimimo šauklių, daugelio inteligentų būrėją ir įkvėpėją, nenuilstantį visuomenės veikėją Povilą Višinskį. Iš esmės jo dėka į lietuvių literatūrą atėjo Žemaitė, Lazdynų Pelėda, Šatrijos Ragana ir daugelis kitų rašytojų. 1899 m. G. Petkevičaitė-Bitė Palangoje kartu su P. Višinskiu režisavo pirmąjį lietuvišką spektaklį „Amerika pirtyje“ ir jame vaidino.

Su Žemaite – Dvi Moteri

1901 m. tėvas paliko Joniškėlį ir grįžo į raudonplytį Puziniškio dvarą. Kartu grįžo ir Gabrielė. Likusius kelerius metus iki lietuviškos spaudos draudimo panaikinimo šis dvaras buvo svarbus draudžiamos literatūros platinimo centras. Į dvarą rinkdavosi dešimtys žmonių, neabejingų lietuviškam švietimui, spaudai, kovai dėl didesnių teisių. Čia, gavę atitinkamos informacijos, ne kartą buvo užsukę rusų žandarai.

Petkevičių namuose ekonome dirbo Žemaitė. Su ja Gabrielę supažindino P. Višinskis. Juodvi kartu triūsdavo ir vaistinėje, kur užsukdavo daugybė žmonių. Vyresnė Žemaitė ir jaunesnė Bitė sukūrė literatūrinį duetą bendru slapyvardžiu – Dvi Moteri. Ypač populiarios buvo jų parašytos pjesės ir komedijos „Velnias spąstuose“, „Litvomanai“, „Parduotoji laimė“, „Kaip kas išmano, taip save gano“. Gyvendama Puziniškyje, G. Petkevičaitė-Bitė parašė daugelį savo apsakymų, 1905 m. sugulusių į rinktinę „Krislai“.

Gabrielė visada buvo neabejinga moterų godoms. Ją nuoširdžiai skaudino, kad mokslo pasiekti dažniausiai pavyksta tik vyrams, o moterų paskirtį gyvenime dažnai bandoma apriboti tik namų ūkiu bei vaikų auginimu ir kad išsiveržti iš šio patriarchalinių tradicijų ir nuostatų rato yra labai sunku. 1907 m. ji pirmininkavo pirmajam Lietuvos moterų suvažiavimui. Beje, pagal nusistovėjusią tvarką moterų sambūrio pirmininku turėjo tapti kunigas, bet G. Petkevičaitė-Bitė peržengė šią raudoną liniją. 1908-aisiais ji dalyvavo Rusijos moterų suvažiavime, tais pačiais metais tapo viena iš Lietuvių moterų sąjungos, o 1922 m. – Lietuvos moterų sąjungos steigėjų. 1920-aisiais dalyvavo Ženevoje vykusiame tarptautiniame moterų kongrese.

1909–1913 m. G. Petkevičaitė-Bitė dirbo laikraščių „Vilniaus žinios“ ir „Lietuvos žinios“ redakcijose. Rašytojos, kaip ir daugelio to meto Lietuvos gyventojų, atmintyje itin ryškiai įsirėžė Pirmojo pasaulinio karo įvykiai. Šio karo pradžioje ji išlaikė felčerio kvalifikacinį egzaminą. Karo metais grįžo iš Vilniaus į gimtąjį Puziniškį ir gydė apylinkių gyventojus, įsteigė švietimo kursus suaugusiesiems. Kelerių Didžiojo karo (taip jį vadino amžininkai) metų įspūdžiai vėliau sugulė į bene solidžiausią jos knygą „Karo meto dienoraštis“.

Kandidatavo į Prezidentus

Lietuvai atkuriant nepriklausomybę, rašytoja persikėlė į Panevėžį, 1919 m. pradėjo dirbti valstybinėje gimnazijoje. Čia iki 1924 m. dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas, visuotinės literatūros istoriją, Lietuvos ir pasaulio istoriją, rengė moksleiviams įsimintinas ekskursijas po Lietuvą, parengė išsamų visuotinės literatūros vadovėlį.

Rašytojai nebuvo svetima ir politinė veikla. 1920 m. G. Petkevičaitė-Bitė buvo išrinkta į Steigiamąjį Seimą Panevėžio rinkimų apygardoje, priklausė Lietuvos socialistų liaudininkų demokratų partijos frakcijai. Jai teko garbė kaip vyriausiai Seimo narei pirmininkauti pirmajam posėdžiui. Iš tiesų vyresnis buvo parlamentaras Simonas Rozenbaumas, bet jis nemokėjo lietuvių kalbos.

Kurį laiką padirbėjusi Seime, G. Petkevičaitė-Bitė grįžo į Panevėžį, dar kelerius metus pamokytojavo ir galiausiai visiškai atsidėjo literatūrinei veiklai. Tarpukariu gimė romanas „Ad astra“, atsiminimų knyga „Iš mūsų vargų ir kovų“, įvairių apsakymų, publicistinių straipsnių ir kitų kūrinių. Rašytoja niekada nepamiršdavo kovos dėl moterų teisių, telkė bendramintes, daug susirašinėjo, kėlė visuomenei opius klausimus. 1926 m. buvo kandidatė į Lietuvos Respublikos Prezidento postą (taip pat kandidatavo Felicija Bortkevičienė, Antanas Smetona ir rinkimus laimėjęs Kazys Grinius). Jei būtų laimėjusi G. Petkevičaitė ar F. Bortkevičienė, Lietuva būtų tapusi pirmąja valstybe, kuriai būtų vadovavusi moteris. 1937-aisiais rašytoja dalyvavo antrajame Lietuvos moterų suvažiavime.

G. Petkevičaitė-Bitė mirė Panevėžyje 1943 m. birželio 14 d. Daugelis jos žodžių – labai aktualūs ir mūsų dienomis. Šiandien, kai vyksta kova dėl tradicinių vertybių išsaugojimo arba niveliacijos, dėl tautiškumo arba kosmopolitizmo, dėl istorinės atminties, negalime pamiršti šio teiginio: „Atimk iš tautos istoriją, jos asmenybes suniekink, ir tauta išsigims.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.