41 m. sausio 24 d. Romoje, sulaukęs vos 28-erių, buvo nužudytas vienas prieštaringiausiai vertinamų Romos imperatorių Kaligula. Per trumpą laiką jis spėjo palikti gana ryškų pėdsaką galingiausios senovės pasaulio valstybės gyvenime, be to, ir dabartiniai autoriai kartais ginčijasi, kas gi buvo šis imperatorius – nuožmus despotas, ištvirkėlis ar gana intelektualus valdovas, tiesiog atitikęs to meto dvasią?

Manvydas VITKŪNAS

Daugiausia apie Kaligulą (tikr. Gajus Julijus Cezaris Augustas Germanikas) žinoma iš senovės romėnų ir kitų tautų autorių – Lucijaus Anėjaus Senekos, Juozapo Flavijaus, Filono Aleksandriečio, Gajaus Svetonijaus Trankvilo, Diono Kasijaus – darbų. Beje, nė vienas iš jų neatsiliepė apie Kaligulą akivaizdžiai teigiamai. Pavyzdžiui, Svetonijus Kaligulos, kaip despoto, siaubūno, veiklai aprašyti skiria kur kas daugiau vietos nei teigiamiems imperatoriaus darbams. Tai lėmė, kad per du tūkstančius metų, praėjusius nuo imperatoriaus Kaligulos gyvenimo laikų, jo vardas taip ir neįgijo šviesesnių spalvų.

Vėlesnių laikų autoriai bandė analizuoti Kaligulos ir kitų garsių senovės Romos politinių veikėjų biografijas. Įdomus buvo XVII–XVIII a. prancūzų rašytojo ir dvasininko Fransua Fenelono darbas „Mirusiųjų dialogai“. Vienoje iš jo dalių pavaizduotas dviejų gana liūdnai pagarsėjusių Romos imperatorių – Kaligulos ir Nerono – tariamas pokalbis. Panašiu laiku pasirodė įvairių Europos kūrėjų operų, dramų, kartais – gana iškalbingais pavadinimais, tokiais kaip italų kompozitoriaus Džovanio Marijos Paljardžio opera „Kliedintis Kaligula“, kur apdainuojama imperatoriaus beprotybė. Panašios tendencijos išliko ir XIX a. bei XX a. pradžios autorių kūryboje. 1905 m. pasirodė didžiojo švedų dramaturgo Augusto Strindbergo istorinė miniatiūra „Kraugerys žvėris“. O štai garsusis prancūzų rašytojas Alberas Kamiu 1938–1944 m. parašė pjesę „Kaligula“ ir joje imperatorių parodė kaip siekiantį visiško savo asmenybės išlaisvinimo, bet galiausiai pasiekiantį visišką nihilizmą ir vidinį žlugimą. Ką jau kalbėti apie 1979 m. pasirodžiusį italų režisieriaus Tinto Braso epinį erotinį (veikiau – pornografinį) filmą „Kaligula“.

Taigi į istoriją Kaligula įėjo kaip žiaurus, godus, ištvirkęs imperatorius. Tačiau ar tik tiek jis nuveikė?

Karvedžio sūnus

Kaligula buvo garsaus karvedžio ir politiko Germaniko, laikyto galimu imperatoriaus Tiberijaus įpėdiniu, sūnus. Visgi tėvas taip ir netapo imperatoriumi – manoma, buvo nunuodytas, taip pat žuvo keli vyresni Kaligulos broliai. Jį patį, spėjama, tuomet išgelbėjo jaunas amžius, kartu ir tariamas nepavojingumas varžovams. Kaligula gimė 12 m. rugpjūčio 31 d. Ancijuje – uostamiestyje netoli Romos. Mama Agripina Vyresnioji iš viso pagimdė šešis sūnus (Kaligula buvo jauniausias iš jų) ir tris dukteris. Trys broliai mirė maži. Paauglystėje Kaligula (tuo metu vadintas Gajumi) buvo išsiųstas tėvo toli į šiaurę, dabartinio Vokietijos Kelno miesto vietoje buvusią romėnų karinę stovyklą. Berniukas labai mėgo ginklus, šarvus, daug bendravo su kariais. Manoma, kad būtent tada jam prigijo Kaligulos pravardė (lot. caligula – „kareivio batukas“), vėliau tapusi vardu.

Pasiekęs nemažai pergalių prieš germanus ir nusipelnęs triumfo Romoje, netrukus karvedys Germanikas su šeima ir kariais išvyko į Aziją. Kaligula gyveno dabartinės Turkijos, Sirijos teritorijose. 19 m. Sirijoje mirė tėvas, kremuotus Germaniko palaikus Agripina su vaikais parvežė į Romą.

Tuo metu Romos imperijoje dar nebuvo nusistovėjusi aiški sosto paveldėjimo tvarka, ir Agripinos bei Germaniko vaikai buvo įtraukti į aršią ir kruviną politinę kovą dėl to, kas ateityje pakeis imperatorių Tiberijų. Imperatorius iš daugelio pretendentų favoritu pasirinko Kaligulą. Jis buvo apgyvendintas Tiberijaus viloje vaizdingoje Kaprio saloje, gavo labai gerą išsilavinimą, užėmė įvairias svarbias pareigas. Jį globojo ir pretorijonų (karių, vykdžiusių rūmų sargybos bei kitas funkcijas ir įvairias užduotis, įskaitant politines žmogžudystes) vadas Makronas. Kai 37 m. kovą 77-erių imperatorius Tiberijus sunkiai susirgo, Makronas skubiai išsiuntė pasiuntinius į provincijas bei įvairiuose imperijos kampeliuose buvusias legionų stovyklas, kad provincijų valdytojai ir kariniai daliniai imperatoriaus mirties atveju kuo greičiau prisiektų ištikimybę Kaligulai.

Naujasis imperatorius greitai pelnė Romos senatorių, miestiečių, Italijos bei provincijų gyventojų, kariuomenės palankumą, mat iš pradžių elgėsi labai subtiliai, netgi liberaliai. Tiesa, kai kurie polinkiai į asmenybės kultą ėmė reikštis netrukus. Pavyzdžiui, jis reikalavo, kad senatoriai kasmet jam prisiektų ištikimybę, o kai mirė mylima sesuo Druzila, ją pirmąją iš Romos moterų prilygino deivei ir pastatė jos skulptūrą Veneros šventykloje.

Imperatorius siekė vis didesnės valdžios, žiauriai elgėsi su oponentais, rengė daug karo žygių (daugelis jų buvo nesėkmingi). Siekdamas tenkinti užgaidas, finansuoti statybas ir linksminti romėnus, lėšų prasimanydavo konfiskuodamas didikų turtą bei keldamas mokesčius.

Pietūs ant šakos

Amžininkai gana išsamiai aprašė Kaligulos išvaizdą ir būdą. „Jis buvo aukštaūgis, labai išbalusio veido, plonų rankų ir kojų, plačios kaktos, įdubusių akių, retų plaukų ant galvos ir itin tankių – ant kaklo ir kitose kūno vietose“, – rašė Svetonijus. Komplimentais nesižarstė ir Seneka: „Šlykštus blyškumas, išduodantis beprotybę; laukinis žvilgsnis, paslėptas po senstelėjusia kakta; netaisyklingos formos galva su šen bei ten kyšančiais plaukais.“ Amžininkų liudijimai apie atstumiančią imperatoriaus išvaizdą turėjo dar labiau pabrėžti jo neigiamą moralinį paveikslą. Visgi Kaligula buvo gana išprusęs žmogus, kai liudija nuoširdus jo mokymasis ir geri pasiekimai imperatoriaus Tiberijaus dvare. Jis gerai mokėjo ne tik gimtąją lotynų, bet ir senąją graikų kalbą, pasižymėjo kaip puikus oratorius.

Vis dėlto amžininkus kur kas labiau stebino ne imperatoriaus išvaizda, o kasdienis elgesys. Jis mėgo egzotiškus drabužius ir avalynę, dažnai persirengdavo dievu Neptūnu ar Venera, dėvėdavo perukus, nevengdavo persirengti moterimi. Apsirengęs taip, kad nebūtų atpažintas, lankė Romos viešnamius. Dievino gladiatorių kovas, žvėrių pjudymą ir vadeliotojų varžybas. Pastatė naują hipodromą, turėjo mėgstamą „žaliųjų“ komandą. Dažnai vadeliotojų varžybos Romoje vykdavo visą dieną. Kaligula labai mėgo teatro vaidinimus, aktorių kompaniją. Teatro vaidinimuose įvedė griežtą tvarką – žiūrovus, palikusius areną dar iki vaidinimo pabaigos, imta plakti rykštėmis.

Imperatoriui itin patiko prabanga, jis dažnai reikalaudavo patiekti patiekalus ant iš aukso iškaltų lapų. Ilsėdavosi pirtyse, voniose, pilnose eterinių aliejų ir gėlių žiedlapių, taip pat dailių merginų bei vaikinų. Ekstravagantiškiems pietums neretai rinkdavosi rūmų kieme augusį didžiulį plataną ir valgydavo su kompanionais sėdėdamas ant jo šakų.

Vedybos ir orgijos

Kaligulos sveikata vertė nerimauti ne tik artimiausios jo aplinkos žmones, bet ir kone visą imperiją. Apie 37 m. buvo pastebėti akivaizdūs valdovo psichikos sveikatos sutrikimai. Manoma, kad, dar nuo vaikystės kentęs epilepsijos priepuolius, galbūt persirgęs encefalitu, Kaligula susirgo šizofrenija. Dvariškiai liudijo, kad naktimis jis šaukdavosi į savo patalą mėnulį.

Pasakojama, kad imperatorius juto didžiulį seksualinį potraukį, turėjo daug sekso partnerių, nevengė orgijų. Jis buvo vedęs keturis kartus. Pirmoji žmona buvo aristokratė Junija Klaudila. Ji mirė gimdydama (tiesa, rūmuose dėl taip pat neišgyvenusio kūdikio tėvystės sklandė įvairūs gandai). Antrąja žmona tapo aristokrato Gajaus Kalpurnijaus Pizono nuotaka Livija Orestila – imperatorius ją pagrobė vestuvių metu, privertė jaunavedį oficialiai išsiskirti, bet vos po kelių dienų imperatorius su Livija taip pat išsiskyrė. Trečiąja žmona Kaligula pasirinko Loliją Pauliną. Tuo metu Lolija buvo ištekėjusi, bet Kaligula jos vyrui sumokėjo dosnią kompensaciją.

Visgi vos po metų pora išsiskyrė. Imperatorius apkaltino žmoną nevaisingumu, bet po skyrybų griežtai uždraudė jai su kuo nors turėti lytinių santykių, kad kartais (nėštumo atveju) į aikštę neiškiltų galimas jo paties nevaisingumas.

39 m. Kaligula vėl vedė, atėmęs iš kito vyro žmoną, trijų vaikų motiną. Milonija Cezonija buvo septyneriais metais vyresnė už imperatorių. Šis kartas turėjo nemeluoti – moteris buvo neabejotinai vaisinga. Pagaliau gimė duktė, imperatorius ją pavadino Julija Druzila savo velionės sesers garbei.

Negana to, Kaligula labai mėgo pasiimti į lovą tą, kurią tik užsigeisdavo, net jeigu ji buvo aukštos kilmės. Žinoma nemažai atvejų, kai puotų metu jis kilmingoms moterims, kurių vyrai buvo šalia, liepdavo eiti į jo miegamąjį, o grįžęs garsiai girdavo arba peikdavo ką tik „išbandytas“ damas. Manoma, kad taip imperatorius siekė ne tik patenkinti savo lytinę aistrą, bet ir pažeminti aukštuomenę. Amžininkai teigė, kad jis užsiėmė netgi kraujomaiša su savo seserimis. Be to, Kaligula nevengė ir homoseksualių santykių.

Savo dienas imperatorius baigė liūdnai. Sulaukusį ne vieno pasikėsinimo, galiausiai vos 28-erių jį nužudė tribūno Kasijaus Cherėjos suburtas įtakingų sąmokslininkų būrys, mat iš jo imperatorius nuolat tyčiojosi dėl itin vyriško stoto ir tuo pat metu moteriško balso. Kaligula buvo užbadytas durtuvais ir kalavijais, grįžtantis iš spektaklio, taip pat buvo užmušta jo žmona, o dukrelė žuvo galva trenkta į sieną. Valstybinės imperatoriaus laidotuvės nebuvo surengtos. Naujuoju imperatoriumi tapo Klaudijus. Netrukus jis įsakė nužudyti buvusio imperatoriaus žudiką Kasijų Cherėją.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.