1431 m. sausio 3 d. Burgundijos hercogas už 10 tūkst. frankų pardavė į nelaisvę paimtą garsiąją kovotoją dėl Prancūzijos laisvės Žaną d’Ark Anglijos karaliaus sąjungininkui vyskupui Pjerui Košonui. Prancūzijos nacionalinė didvyrė, pajėgų, kovojusių su anglais, vadė, Orleano išvaduotoja Žana d’Ark į burgundų nelaisvę pateko dėl išdavystės. Pikčiausia anglų priešė buvo pervežta į Ruano miestą ir teisiama Bažnyčios teismo kaip eretikė.

Manvydas VITKŪNAS

Žana dʼArk tapo viena ryškiausių Šimtamečio karo, prasidėjusio 1337 m., asmenybių. Šis karas, labai nualinęs Prancūziją, kilo dėl Anglijos karaliaus Eduardo III ir po jo šalį valdžiusių monarchų pretenzijų į Prancūzijos valdovo sostą. Iki 1415 m. kovos vyko permainingai. Prancūzai patyrė daug pralaimėjimų, bet visgi išsaugojo didelės šalies dalies kontrolę.

1415-aisiais prancūzų padėtis labai pablogėjo. Anglijoje baigėsi vidaus suirutė, ir karalius Henrikas V surengė naują karinę kampaniją žemyne. Prancūziją tuo metu valdė iš esmės neveiksnus karalius Karolis VI, pramintas Pamišėliu. Vyko arši politinių grupuočių kova. 1415 m. spalio 25 d. Prancūzijos pajėgos patyrė triuškinamą pralaimėjimą Azenkūro kautynėse. Kitąmet Burgundijos hercogas Jonas Bebaimis sudarė sąjungą su anglais, užvaldė Paryžių ir pradėjo valdyti dalį Prancūzijos kartu su Karolio VI Pamišėlio žmona Izabele Bavariete. Dofinas (sosto įpėdinis) Karolis (būsimasis karalius Karolis VII) kone per stebuklą sugebėjo pasprukti iš Paryžiaus į anglų ir burgundų dar neužimtą šalies teritoriją. 1420 m. buvo pasirašyta Trua sutartis – pagal ją dofinas Karolis buvo paskelbtas netekusiu teisių į Prancūzijos sostą, o po Karolio VI Pamišėlio mirties sostas turėjo atitekti Anglijos karaliui Henrikui V. Tai buvo mirties nuosprendis Prancūzijos nepriklausomybei.

Tačiau 1422 m. Henrikas V netikėtai mirė, ir abiejų karalysčių valdovu tapo jo devynių mėnesių sūnus Henrikas VI. Už jį laikinai valdė regentas Bedfordo hercogas Džonas Lankasteris. Anglams teliko sujungti šiaurinėje Prancūzijos dalyje kontroliuojamas žemes su kita savo valda – Akvitanija (Prancūzijos pietvakariuose). Visgi kietas riešutėlis jų kelyje pasirodė esąs Orleano miestas. 1428-aisiais anglai pradėjo jo apsiaustį. Tačiau šį strategiškai svarbų miestą išgelbėjo karo nualintos Prancūzijos padangėje netikėtai sušvitusi nauja žvaigždė – jauna mergina Žana dʼArk.

Patyrė regėjimų

Manoma, kad Žana dʼArk gimė 1412 m., nors kartais nurodomos ir kitos datos – 1408 ar 1409 m. Jos tėviškė – Domremi bažnytkaimis Lotaringijos ir Šampanės regionų paribyje. Žanos tėvai buvo gana pasiturintys valstiečiai: valdė apie 20 hektarų žemės, turėjo didelę avių bandą ir prekiavo vilna. Tėvas Žakas buvo seniūnas. Mama Izabelė – kilusi iš pasiturinčios šeimos, vienas jos brolis tapo klestinčiu amatininku, kitas – kunigu. Žako ir Izabelės šeimoje augo penki vaikai. Manoma, kad Žana buvo priešpaskutinė arba jauniausia iš jų. Du iš trijų brolių (vyriausias mirė jaunas) vėliau lydėjo Žaną visuose jos žygiuose, o sesuo Katrina mirė gimdydama. Šeima gyveno tvirtame mūriniame name (jis, ne kartą perstatytas, išliko iki mūsų dienų). Nuo XV a. čia iki šiol stovi gražus mūrinis židinys, prie kurio šildydavosi ir Žana, vaikystėje vadinta Žaneta. Ji labai daug laiko praleisdavo verpdama, ausdama ir siūdama drabužius, dirbdama ūkio darbus. Parapinės mokyklos Žana nelankė – tai buvo berniukų privilegija. Mergaitės buvo ruošiamos tapti motinomis ir namų šeimininkėmis.

Žana buvo karštai tikinti, dažnai ėjo išpažinties. Kaimynų vaikai kartais netgi pašiepdavo ją dėl perdėto religingumo. Trylikos metų ji patyrė pirmąjį regėjimą – esą girdėjo archangelo Mykolo ir šventosios Kotrynos Aleksandrietės balsus. Po kurio laiko regėjimas pasikartojo, ir Žanai buvo pasakyta, kad jai lemta atlikti išskirtinę misiją, pralaužti Orleano blokadą, atvesti dofiną Karolį į sostą ir išvaryti iš Prancūzijos anglus. Sulaukusi šešiolikos, Žana nuvyko pas gretimo Vokulero miesto kapitoną (karinės įgulos vadą) Roberą de Bodrikūrą ir papasakojo apie savo regėjimus bei paprašė padėti jai susitikti su dofinu, bet grįžo namo išjuokta ir nieko nepešusi. Po metų atkakli mergina grįžo pas kapitoną, ir šį kartą, priblokštas labai įtaigaus prašymo, R. de Bodrikūras sutiko skirti karius, kurie palydėtų Žaną iki dofino laikinosios rezidencijos – Šinono pilies. Kartu su mergina išvyko ir du jos žodžiais patikėję riteriai. Kelionė buvo pavojinga, mat jos metu teko vykti ir per priešiškų burgundų kontroliuojamas žemes, bet po vienuolikos dienų, 1429 m. kovo pradžioje, Žana ir jos palydovai pasiekė Šinoną.

Išvadavo Orleaną

Dofinas Karolis sutiko priimti Žaną. Jis nusprendė išbandyti merginą – ar Žana atpažins jį, ar ne. Dofinas pasodino į sostą kitą žmogų, o pats buvo menėje tarp dvariškių. Tačiau Žana šį išbandymą atlaikė ir atpažino dofiną. Nepaisydamas savo patarėjų ir dvasininkų, laikiusių merginą apsišaukėle ar net ragana, protestų, Karolis su Žana ilgai bendravo akis į akį. Mergina Dievo vardu įtikino Karolį, kad jis yra teisėtas valdovas ir tikrai turi teisę paveldėti sostą bei būti karūnuotas (dėl to Prancūzijoje buvo nemažai abejojančiųjų) ir kad ji yra siųsta Dievo, kad išplėštų iš anglų apgulties Orleaną bei išvarytų anglus iš Prancūzijos. Tačiau įpėdinis vis dar abejojo, ar Žana yra tikra Dievo pasiuntinė ir nekalta mergelė. Jis įsakė dvaro matronoms patikrinti merginos skaistybę.

Šios atliko procedūrą ir paskelbė, kad Žana – nekalta. Tada tarnautojai buvo pasiųsti į Žanos tėviškę surinkti apie ją žinių, bet nieko, išskyrus pačius geriausius kraštiečių (įskaitant dvasininkus) atsiliepimus, neišgirdo. Galiausiai dofinas apsisprendė ir parūpino merginai vyriškus drabužius (tai išimties tvarka leido dvasininkų komisija), kalaviją, šarvus, vėliavą bei perdavė jos žinion savo kariuomenę. Žanos dʼArk padėjėjais tapo žymiausi prancūzų karvedžiai, iš pradžių nenoriai paklusę jos valiai. Daugelį prancūzų karių apėmė įkvėpimas – jie patikėjo, kad iš tiesų Dievas jiems siunčia ženklą ir vedami Jo pasiuntinės jie pagaliau ims skinti pergales. Jau Šinone dvariškiai ir kariai negalėjo atsistebėti Žanos ryžtu, užsidegimu, taip pat mokėjimu puikiai jodinėti ir naudotis kalaviju (to iš valstiečių dukros išties buvo sunku tikėtis).

1429 m. balandžio 29 d. Žanos dʼArk vadovaujama Prancūzijos kariuomenė pradėjo Orleano išlaisvinimo operaciją, o gegužės 8-ąją anglai nutraukė apsiaustį. Tai, kas nepavyko nė vienam prancūzų karvedžiui, Žana pasiekė per labai trumpą laiką ir triumfuodama savo karių priešakyje įžengė į Orleaną. Nuo tada ji dažniausiai buvo vadinama Orleano mergele. Ji tęsė savo žygius ir vieną po kitos vadavo Luaros slėnio pilis ir miestus. Liepos 18 d. anglai buvo sutriuškinti Patė mūšyje. Pergalingai grįžusi į Šinoną, Žana įkalbėjo dofiną vykti į Reimsą – tradicinę Prancūzijos monarchų karūnavimo vietą. Čia, Reimso katedroje, dalyvaujant Žanai dʼArk, dofinas tapo Prancūzijos karaliumi Karoliu VII. Tai kartu su Orleano mergelės vadovaujamos kariuomenės pergalėmis Prancūzijoje sukėlė seniai regėtą tautinį pakilimą.

Klastingasis vyskupas

Reikėjo tęsti kovą su anglais ir jų šalininkais, ir Žana vėl veržėsi kovoti, bet karalius buvo labai neryžtingas. Vargais negalais, praradęs daug laiko ir kartu suteikęs progą priešams pasiruošti, rudenį jis leido pradėti žygį ir vaduoti iš anglų rankų Paryžių. Tačiau šis šturmas nepavyko, o Žana buvo sužeista arbaleto strėle.

1430-ųjų pavasarį Žana dʼArk su kariais skubėjo į pagalbą burgundų apsiaustam Kompjeno miestui. Gegužės 24 d. čia įvyko išdavystė: Žanai veržiantis į miestą, buvo uždaryti jo vartai ir pakeltas tiltas. Žana dʼArk pakliuvo į burgundų nelaisvę ir netrukus už solidžią sumą buvo parduota savo pikčiausių priešų anglų sąjungininkui vyskupui P. Košonui. Mergina, kuriai tada tebuvo 19 metų, buvo atvežta į Ruano miestą, apkaltinta erezija, santykiais su šėtonu, vyriškų apdarų dėvėjimu ir kitais nusikaltimais. Teisme Žana laikėsi puikiai, nepalūžo, drąsiai ir taikliai atrėmė visus kaltinimus erezija, „sanguliavimu su velniu“. Teisėjai griebėsi kitos taktikos ir primetė kaltinimus, kuriems patvirtinti nereikėjo Žanos prisipažinimo: kaltino vilkėjus vyriškus drabužius, pamynus Bažnyčios autoritetą, o balsai, kuriuos ji girdėjo, esą buvo šėtono pramanas. Galiausiai merginą, laikytą anglų kalėjime baisiomis sąlygomis, nuvedė prie egzekucijai parengto laužo. Tada P. Košonas pasiūlė sandorį. Jis perskaitė raštą, kuriame buvo nurodyta, kad Žana išsižada visų erezijų ir pasižada būti klusni Bažnyčiai. Orleano mergelė nemokėjo rašyti, todėl turėjo pažymėti raštą kryželiu. Tačiau paskutinę akimirką jai buvo pakištas kitas raštas.

Klastingasis vyskupas apgavo merginą ir grąžino ją į tą patį kalėjimą. Čia anglų kariai nuplėšė nuo merginos drabužius, o šalimais numetė vyriškus. Po kelių dienų tribunolas pranešė, kad Žana dʼArk sulaužė duotą pažadą ir grįžo prie ankstesnių paklydimų (vėl vilki vyriškus drabužius), ir paskelbė jai mirties nuosprendį. Po kelis mėnesius trukusių kančių kalėjime Žana, stebint didelei miniai žmonių, buvo sudeginta ant laužo Ruano miesto aikštėje 1431 m. gegužės 30 d. Ant laužo, pririšta prie stulpo, ji sušuko P. Košonui: „Vyskupe! Aš mirštu per jus! Aš kviečiu jus į Dievo teismą!“ Apimta liepsnos liežuvių, mergina kelis kartus suriko: „Jėzau! Jėzau!“ Žmonės aikštėje verkė. Žanos dʼArk pelenai buvo suberti į Senos upę.

Šimtametis karas dar kurį laiką tęsėsi, bet anglams sėkmė nustojo šypsotis. 1435 m. susitaikė Prancūzija ir Burgundija. Po metų buvo išvaduotas Paryžius, o 1449-aisiais prancūzai pradėjo puolimą Normandijoje. 1453 m. Šimtametis karas, trukęs 116 metų, baigėsi. O vos po dvejų metų, 1455-aisiais, popiežius Kalikstas III sudarė tyrimo komisiją ir ji, apklaususi 115 liudininkų, konstatavo, kad Žanos d’Ark nuteisimas ir sudeginimas buvo neteisėti. 1909 m. popiežius Pijus X paskelbė Žaną d’Ark palaimintąja, o 1920-aisiais popiežius Benediktas XV ją kanonizavo.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.