Lietuva ir Lenkija turėjo daug bendrų valdovų, bet tik vienas iš jų, XV ir XVI a. sandūroje gyvenęs Aleksandras, yra palaidotas Vilniuje. Šio Lietuvos didžiojo kunigaikščio ir Lenkijos karaliaus gyvenimas buvo trumpas, truko vos 45 metus, bet jo valdymo laikais Lietuvoje ėmė plisti renesanso ir humanizmo idėjos.

Manvydas VITKŪNAS

Aleksandro tėvai – Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis Kazimieras Jogailaitis ir jo žmona Elžbieta Habsburgaitė – turėjo net trylika vaikų, šeši iš jų buvo sūnūs. Aleksandras buvo penktasis vaikas šeimoje. Jis gimė Krokuvoje 1460 m. spalio 5 d. Visi Aleksandro broliai išgyveno iki pilnametystės ir labai daug pasiekė. Vladislovas II Jogailaitis tapo Čekijos ir Vengrijos karaliumi, Jonas I Albrechtas – Lenkijos karaliumi, Žygimantas Senasis – Lenkijos karaliumi ir Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu, Frydrichas – Krokuvos vyskupu, Gniezno arkivyskupu ir kardinolu, o Kazimieras buvo paskelbtas katalikų šventuoju. Seserys, išskyrus anksti mirusią Elžbietą, buvo ištekintos už įvairių kunigaikščių.

Pagal Vytauto pavyzdį

Mirus tėvui, nuo 1492 m. (dalies istorikų manymu, faktiškai jau nuo 1490 ar 1488 m.) Aleksandras buvo išrinktas Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu. Lietuvos Ponų Taryba norėjo savo valdovo, bet pats Aleksandras tikėjosi tapti ir Lenkijos karaliumi. Visgi iš pradžių jam nepavyko tai padaryti – padedamas motinos, vyresnis brolis Jonas I Albrechtas buvo karūnuotas Lenkijos karaliumi. Iki pat jo mirties 1501 m. abi šalys buvo valdomos atskirai, buvo nutraukta asmeninė šalių unija.

Aleksandro paskelbimo Lietuvos didžiuoju kunigaikščiu ceremonija vyko Vilniaus katedroje 1492 m. liepos 20 d. Mūsų šalies didikai paragino Aleksandrą valdyti šalį „pagal lietuviškus papročius ir pagal Vytauto pavyzdį“. Šia proga Vilniuje susirinko visų Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės (LDK) atstovų Seimas – pirmasis tikras Seimas Lietuvos istorijoje. Netrukus Aleksandras išplėtė Ponų Tarybos teises ir iš dalies padėjo stiprėti įvairių didikų grupių įtakai.

Daugelio autorių teigimu, Aleksandras buvo paskutinis Lietuvos valdovas, mokėjęs lietuvių kalbą. Jo raštuose lietuviški žodžiai nebuvo taip iškreipiami, kaip anksčiau (po Vytauto) ar vėliau valdžiusių mūsų šalies valdovų. Aleksandras daugiausia rezidavo Vilniuje, kur rūpinosi Žemutinės pilies Valdovų rūmų perstatymu (vėliau, tapęs ir Lenkijos karaliumi, pasirūpino ir naujo renesansinio korpuso Krokuvos Vavelio pilyje iškilimu). Vilniuje taip pat buvo perstatyta rotušė, įrengtas arsenalas, vaistinė.

Išvarė žydus

Valdovo Vilniaus dvaras ir didžiojo kunigaikščio raštinė buvo išpuoselėti. Aleksandras rūpinosi, kad į Lietuvą atvyktų išsimokslinusių žmonių iš kitų kraštų. Jo laikais plito renesanso ir humanizmo idėjos, bet taip pat stiprėjo lenkų kultūros įtaka Lietuvos didikams ir bajorams. Didžiojo kunigaikščio dėmesys raštinei (ji tapo ne tiek rusėniška, kiek lotyniška) bei diplomatijai, susirašinėjimui su kitų kraštų valdovais buvo išties didelis. Aleksandro nurodymu dokumentus pradėta tvarkingai kaupti, sisteminti, imta pildyti valstybės archyvą – Lietuvos Metriką, vėliau tapusią itin svarbiu LDK istorijos šaltiniu. Negana to, planingai kodifikuota ir Lietuvos teisė – jau po Aleksandro mirties, 1522 m., tai leido sudaryti Pirmąjį Lietuvos Statutą, įsigaliojusį 1529-aisiais.

Įdomūs buvo Aleksandro santykiai su žydais, kurie Lietuvoje kūrėsi jau Vytauto laikais. Kai kurie autoriai netgi vadina jį pirmuoju Lietuvoje „judofobu“. Valdovas buvo prisiskolinęs nemažai pinigų iš žydų palūkininkų, o galiausiai 1495 m. įsakė išvaryti žydus iš LDK žemių. Tai tapo pirmąja didelio masto antižydiška kampanija Vidurio ir Rytų Europoje. Manoma, kad taip pasielgti jį galėjo paskatinti didžiulę žydų išvarymo kampaniją surengusių Ispanijos monarchų pavyzdys. Tačiau jau 1503 m. Aleksandras leido žydams grįžti į Lietuvą ir pasirūpino jų turto grąžinimu.

Totorių ir rusų pavojus

Aleksandro valdymas Lietuvos istorijoje pasižymėjo intensyviomis kovomis su Maskvos didžiąja kunigaikštyste, Krymo chanatu, Moldavijos kunigaikštyste. Moldavai puldinėjo pietvakarinius LDK pakraščius dabartinės Ukrainos teritorijoje, totoriai veržėsi giliai į LDK žemes ir galiausiai ėmė artėti prie Vilniaus, o pagrindine prieše tapo Maskva.

Baiminantis, kad totorių antpuoliai galų gale pasieks Vilnių, nuspręsta Lietuvos sostinę fortifikuoti. 1503 m. rugsėjo 6 d. Vilniaus vaivada Mikalojus Radvila su gausia svita apjojo miestą ir pažymėjo gynybinės sienos, vartų ir bokštų statybos vietas. Siena, sumūryta iš plytų, buvo išties nemenka: ilgis – apie 3,5 kilometro, vidutinis aukštis – apie 6,5 metro, storis ties pamatais – iki pusantro metro. Dabar iš šios fortifikacinės sienos teliko Aušros (Medininkų) vartai ir sienos fragmentai, kiti vartai buvo nugriauti Rusijos imperijos valdžios sprendimu pačioje XVIII a. pabaigoje.

Veržlūs totorių antpuoliai į Lietuvos žemes galiausiai buvo pristabdyti 1506 m., kai valdovo Aleksandro favorito Mykolo Glinskio vadovaujama šalies kariuomenė sutriuškino dideles totorių pajėgas šalia Klecko (dabartinės Baltarusijos teritorijoje).

Visgi pagrindinė Lietuvos priešė Aleksandro valdymo laikais buvo Maskva. 1487–1494 m. su ja vyko pasienio karas, jo metu Lietuva neteko apie dešimtadalio savo teritorijos ir prarado beveik visą Okos aukštupio regioną, prijungtą Vytauto. Vis dėlto 1494-aisiais LDK ir Maskva sudarė „amžinosios taikos“ sutartį. Ją turėjo dar labiau sustiprinti vedybos.

Žmona – iš Maskvos

1495 m. vasarį įvyko Lietuvos didžiojo kunigaikščio Aleksandro ir Maskvos didžiojo kunigaikščio Ivano III dukters Elenos vestuvės. Lietuvos ir Lenkijos požiūriu, ši dinastinė santuoka turėjo sustiprinti pozicijas Maskvos atžvilgiu ir nuslopinti pasienio karus. Tačiau Ivanas III siekė visiškai kitų tikslų – apsaugoti rytines LDK žemes nuo neva žalingos katalikybės įtakos ir įtvirtinti LDK stačiatikių pozicijas.

Sienos link, pasak rusų metraštininko, jaunamartę išlydėjo žymūs to meto Maskvos diplomatai Aleksandras ir Borisas Golochvastovai. Jaunamartės kraitis buvo įspūdingas – „20 tūkst. voverių, 800 sabalų, 2 tūkst. šermuonėlių kailių, daugybė šilkinių, aksominių, auksu siuvinėtų ir kitų audinių“. Būsimąją Lietuvos valdovo žmoną pasitiko ir jungtuvių apeigas atliko Vilniaus katalikų vyskupas Vaitiekus Taboras ir stačiatikių vyskupas Foma.

Jei tikėtume rusų šaltiniais, „Aleksandras nevertė Elenos priimti katalikų tikėjimą ir leido išpažinti tėvų tikėjimą“. Elena tapo stačiatikių globėja Lietuvos valstybėje. Kartu su ja į Vilnių atvyko gausus būrys stačiatikių rusų – jie sukosi valdovo aplinkoje ir vykdė žvalgybinę veiklą Maskvos naudai. Iš Aleksandro Elena gavo valdyti ne vieną dvarą. Gautą pelną ji skyrė Vilniuje ir kitose Lietuvos vietose esančioms stačiatikių cerkvėms bei vienuolynams. Tačiau tai tebuvo smulkmena.

Maskva negrąžino Lietuvai tų žemių, į kurias teisėtas pretenzijas reiškė Aleksandras, todėl didysis kunigaikštis galiausiai apribojo savo žmonos žemių valdas. Taip pat katalikų dvasininkams (ir ypač aktyviai veikusiems bernardinų vienuoliams) nepavyko gauti Elenos pritarimo sudaryti tuomet LDK brendusią katalikų ir stačiatikių uniją, kuri būtų pavaldi Romos popiežiui. Elena vis atsakydavo, kad neturi teisės pritarti šiam sumanymui be savo tėvo Maskvos didžiojo kunigaikščio leidimo. Popiežius Aleksandras VI labai pyko, vis ragino Lietuvos valdovą Aleksandrą išsižadėti rusės žmonos, bet šis nesutiko. Atrodo, kad Lietuvos didysis kunigaikštis buvo smarkiai prisirišęs prie savo Elenos. To meto kronikininkai tikina, kad Aleksandras norėjo, kad jo žmona taptų katalike, tačiau nevertė jos žengti šio ryžtingo žingsnio. Anyta Elžbieta Habsburgaitė nepripažino stačiatikės marčios ir primygtinai ją vertė priimti katalikybę. Tuo pat metu vyko Lietuvos valdovo komunikacija (raštu ar žodžiu) su Maskva. Manoma, kad būtent Elenos teikiamos žinios ir jos tėvo parama paskatino nemažą dalį rytinių LDK žemių bajorų stoti į Maskvos pusę.

Palaidotas Vilniuje

1500 m. Lietuvos didysis etmonas Konstantinas Ostrogiškis patyrė didelį pralaimėjimą rusams Vedrošos mūšyje ir pats pakliuvo į nelaisvę. Tai tapo smūgiu, privertusiu Lietuvos valdovą ir šalies valdantįjį elitą prasitrinti akis ir suvokti, jog, nepaisant Aleksandro vedybų su Elena, Maskva Vilniui nėra jokia sąjungininkė ar draugė. Prasidėjo įnirtingas susirėmimas dėl Smolensko ir kitų rytinių LDK žemių. Pralaimėjimai laukė vienas po kito. 1503 m. paliaubų sutartimi Lietuva neteko didelės dalies rytinių žemių – Briansko, Toropeco, Gomelio, Severianų Naugardo, Černigovo ir kt.

1501-aisiais Lietuva sudarė sutartis su Maskvos priešais – Aukso orda ir Livonijos ordinu. Livonijos ordinas atitraukė dalį pajėgų Pskovo fronte, o Aukso orda, deja, netrukus pralaimėjo kovą su tuomečiu Maskvos sąjungininku – Krymo chanatu (vėliau jis dar ilgai kėlė grėsmę pietinėms Lietuvos žemėms).
Lemtingaisiais 1501 m., mirus broliui Jonui I Albrechtui, Aleksandras tapo ir Lenkijos karaliumi. Ta proga Melnike buvo pasirašyta Lenkijos ir Lietuvos sutartis ir įsipareigota sujungti abiejų šalių iždus bei kariuomenes. Šiai sutarčiai nepritarė Breste susirinkę Lietuvos didikai.

Lietuvos valdovo sveikata tolydžio blogėjo. 1505-aisiais dar gana jaunas Aleksandras buvo paralyžiuotas. Testamentu jis paliko LDK sostą savo broliui Žygimantui, pramintam Senuoju. Po metų mūsų valdovas mirė. Aleksandras yra vienintelis Lietuvos ir Lenkijos valdovas, palaidotas Vilniuje.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.