„Gyvatės – labai gražūs miško padarai“, – įsitikinusi Valstybinių miškų urėdijos Rokiškio regioninio padalinio medelyno specialistė Jolita Pretkutė, turinti ne visiems suprantamą laisvalaikio pomėgį – fotografuoti gyvates. Ir šie gyviai jos nuotraukose atrodo išties nuostabūs.

Laimius STRAŽNICKAS

Gyvatėmis Jolita vadina paprastąsias angis bei geltonskruosčius ir lygiažvynius žalčius. Būtent jų išėjusi į mišką su fotoaparatu ieško neįprastą pomėgį turinti mergina.

Pasak gyvačių žinovės, ruduo gyvačių gyvenime nėra poilsio metas. Neseniai angių patelės į gyvenimą išleido po keliolika jauniklių. Netrukus iš po lapų krūvų, supuvusių kelmų ar kitų drėgnų šiltų vietų ims šliaužti būriai geltonskruosčių žalčiukų, nes būtent ten patelės buvo paslėpusios savo kiaušinius. O lygiažvynių žalčių patelės jau ruošiasi gimdyti. Jos, kaip ir paprastosios angys, jauniklius veda. Tad pasibaigus vasarai gyvačių pasaulyje prasideda aktyvaus gyvenimo etapas.

Stebi visą sezoną

Su fotoaparatu po pamiškes ir miškus braidanti Jolita sako, jog įdomiausias metas tai daryti – ankstyvas pavasaris, kai gyvatės dar tik bunda iš žiemos miego, yra ne tokios vikrios, bet itin ryškių spalvų. Tuo metu gali pagauti daug įdomių kadrų – kai jos šildosi kur nors susirangiusios prieš saulę ir šitaip kaupia energiją ar iš lėto šliaužia. Tas pasigėrėjimas gyvių ramybe, pasak Jolitos, ir jai pačiai suteikia energijos, užlieja savotiška gamtos šiluma.

Ieškodama objektų savo fotografijoms, būna, kad mergina gamtoje klaidžioja ir pusdienį, jeigu tuo metu kiti darbai jos neskubina. Palankesnis metas gyvačių paieškoms – maždaug nuo vienuoliktos iki trečios valandos popiet. Tuo metu, kol saulė – pakibusi aukštai ir kaitri, gyvatės mėgsta šildytis spinduliuose, kur nėra vėjo. Todėl didžiausia tikimybė jas aptikti būtent besimėgaujančias šiluma.

„Šiuos gamtos gyvius aš stengiuosi stebėti visą sezoną, tik gaila, kad ne kiekvieną kartą pavyksta jų pamatyti. Iš dešimties išėjimų sėkmingi būna tik kokie du ar trys. Tačiau jeigu ir nepamatau gyvačių, bent gamta pasimėgauju vaikščiodama po mišką. Pastarąjį kartą su fotoaparatu buvau išėjusi aną savaitgalį. Maniau, pasirinksiu spanguolių, kartu gal pavyks ką tik gimusių žalčiukų pamatyti. Deja, spanguolių pasirinkau, tačiau žalčiukų nepasirodė. Matyt, oras jiems buvo nepalankus, nes lijo“, – pasakoja gyvačių stebėtoja.

Leistis ar ne su fotoaparatu į mišką „medžioti“ gyvačių Jolita dažnai nusprendžia įvertinusi oro sąlygas: temperatūrą, dangaus giedrumą, vėjo stiprumą. Visoms gyvatėms reikia saulės šviesos ir šilumos, nes šildydamosi kur nors atokaitoje jos kaupia energiją. „Kai ieškau angių, žinau, kad pučiant stipriam vėjui jų nepamatysi. Angys yra jautrios vėjo šnaresiui, nes įtaria, kad joms gresia potencialus pavojus. Žalčių galima išvysti ir rudenį esant įvairesniam orui. Jiems visai nebaisus ką tik nušniokštęs lietus. Tačiau dundenant perkūnijai tikrai nepamatysi nei žalčio, nei angies, nei gluodeno“, – savo įžvalgomis dalijasi Jolita ir priduria, kad visi ropliai pasižymi geromis juslėmis – jie turi puikią uoslę, gerai junta vibraciją. Jie neturi klausos, bet gali matyti. Tiesa, jų regėjimas yra ribotas. Mat kai gyvis neriasi (taip vyksta ne kartą per metus), neriasi ir akių odos dalis. Iki nėrimosi akys paprastai būna tarsi aptrauktos pilku šydu. Žalčių išnarų gyvačių fotografei pavyko aptikti ne kartą, o angių – tik sykį.

Su fotoaparatu vaikštinėti po miškus mėgstanti mergina pasakoja, kad gyvačių sezonas Lietuvoje priklauso nuo oro. Ilgai netrukus, sparčiai atvėsus orams, gyvatės ieškos urvų, rausis po kelmais, kad galėtų šiltai praleisti žiemą. O kitąmet jos nubus tada, kai skaisčiau ir šilčiau pašvies saulė. Šiais metais, kai visai nebuvo sniego ir anksti sušvito saulė, ganėtinai anksti nubudo ir gyvatės – jau kovą buvo galima jas išvysti ieškančias šiltų vietų.

Susidomėjo vaikystėje

Rokiškio rajone gimusi ir augusi Jolita Žemės ūkio akademijoje studijavo miškininkystę. Dėstytojų paraginta ji metėsi prie nuo vaikystės ją dominančios temos – herpetologijos. Šia tema rašė ir magistro darbą – „Geltonskruosčių žalčių (Natrix natrix L.) ir paprastųjų angių (Vipera berus L.) gyvenamosios aplinkos, jų populiacijų palyginimas Notigalės telmologiniame draustinyje“. „Labai džiaugiuosi, kad mano pomėgis peraugo į kur kas rimtesnius dalykus. Nebuvo lengva, teko nemažai padirbėti prie šio darbo, tačiau jį sėkmingai apgyniau. Smagu, kad ir pati galėjau daugiau sužinoti rinkdama medžiagą ir mūsų gyvates pristatyti didesnei auditorijai“, – sako Jolita.

Gyvačių gerbėja skaičiuoja, kad jau bus apie dešimt metų, kai ji intensyviai domisi gyvatėmis ir jas fotografuoja. Kaip minėta, šiais daugeliui siaubą keliančiais gyviais mergina domisi nuo pat vaikystės. „Mano vaikystė prabėgo arti miško. Labai dažnai eidavome grybauti, uogauti ir šiaip pailsėti. Miškas visada buvo artimas mano sielai. Man niekada nebuvo staigmena miške išvysti gyvatę. Aišku, miške visuomet saugodavausi, kad neužminčiau ant nuodingos angies ir ši man neįkirstų. Tačiau išvydusi besiraitančią gyvatę niekuomet necypdavau iš baimės ir nebėgdavau. Žiūrėdavau į gyvates pagarbiai. Ilgainiui tokie susidūrimai man kėlė vis didesnį smalsumą“, – apie užvaldžiusį pomėgį dėsto pašnekovė.

Jolita dabar žino, kokiose vietose didžiausia tikimybė aptikti paprastąją angį ar žaltį. „Paprastosios angys gyvena drėgnuose mišriuose miškuose, aukštapelkėse. Dažniau aptinkamos krūmais apaugusiose kirtavietėse, viržynuose, ežerų, pelkių pakraščiuose, pamiškėse. Angys yra labiau sausumos gyvūnai, jos – sėslios, tad nuo savo buveinių per daug nenutolsta. Žalčių gyvenimo būdas labiau susijęs su vandeniu, tad didesnė tikimybė jų išvysti šalia vandens telkinių. Jie puikiai plaukioja ir nardo, gali nuplaukti iš vieno ežero kranto į kitą. Be to, žalčiai mažiau baidosi žmonių kaimynystės“, – apie gyvačių gyvenimo būdą aiškina Jolita.

Mergina pasakoja, jog norėdama patyrinėti gyvates iš arčiau ji buvo į rankas paėmusi ir angį, ir žaltį. Apžiūrėjusi šių gyvių struktūrą, iškart konstatavo, kad žaltys yra tvirtas roplys, o angis – ganėtinai gležna. Tačiau tokių tyrimų Jolita dažnai nedaro. „Paprastai stengiuosi laikytis pagarbaus atstumo ir netrikdyti jų gyvenimo – pastebiu, nufotografuoju ir sukame savais keliais“, – pabrėžia ji.

Panašūs ir skirtingi

Paklausta, kuo ją žavi gyvatės, pašnekovė pirmiausia atkreipia dėmesį, kad jos turi savitą charakterį. „Angių ir žalčių charakteris skiriasi. Angis – tartum piktesnio veido gyvatė. Tačiau ir žalčių būna piktokų. Pajutę pavojų jie kartais susisuka į kamuolį, šnypščia ir gąsdina staigiais kūno judesiais. Gąsdindami jie savo žandikaulius išskečia kaip kokios kobros. Dėl to žmonės jų bijo ir negailestingai naikina. Paimti į rankas žalčiai kandžiojasi, tačiau jų įkandimai – visiškai nepavojingi. Angys savo charakteriu man panašios į savotiškas poniutes. Jos – elegantiškos, juda pakeltomis galvomis, tačiau žmonių kaimynystės vengia, skirtingai nei žalčiai – jie gali atšliaužti net ir į sodybas“, – savo pastebėjimais dalijasi gyvačių stebėtoja ir priduria, kad bene didžiausią populiaciją Lietuvoje sudaro, ko gero, geltonskruosčiai žalčiai.

Ar ieškant pozuotojų nuotraukoms reikia laikytis didelio atsargumo? „Visuomet reikia žiūrėti sau po kojomis, kad neužmintum. Laimei, man nieko bloga nebuvo nutikę. Iš netikėčiausių dalykų galėčiau paminėti juokingą atvejį, kai pasilenkusi fotografavau paprastąją angį ir staiga išgirdau susidomėjusio grybautojo balsą. Išsigandau, nes prieš tai aplinkui nemačiau jokio žmogaus. Iškart pamaniau, negi gyvatė su manimi pradėjo šnekėti?“ – prisiminusi juokiasi pašnekovė.

Ne visi žmonės gali greitai atskirti žaltį nuo nuodingos angies. Jolita sako, jog norint išsiaiškinti, kas yra kas, pirmiausia reikėtų pažiūrėti ropliui į akis. Žalčio vyzdžiai, kaip ir žmogaus, yra apskriti, o gyvatės – vertikalūs, kaip katės. Žaltį galima atpažinti ir iš ryškiai geltonų dėmių galvos srityje – savotiškų ausų. Angies galva – labiau trikampio formos, o žalčio – ovali. Iš spalvų juos atskirti būtų sunkiau, mat angies odos spalva gali varijuoti nuo juodos su pilkai rudais zigzagais iki rudos. Išilgai nugaros visada vingiuoja tamsi juosta. Angių spalvų įvairovė priklauso nuo lyties: patelėms būdingesni rudi atspalviai ir zigzaginis nugaros raštas, patinams – pilka spalva su juodu raštu. Herpetologija besidominti miškininkė aiškina, jog angių spalvų variacija greičiausiai priklauso nuo gyvenamosios aplinkos, genetikos, pagaliau įtakos gali turėti ir saulės šviesa.

Gyvačių patelės paprastai būna ir stambesnės, ir ilgesnės. Žalčio patelę ir patinėlį atskirti sunkiau nei paprastosios angies. Angies patelė turi trumpesnę uodegą nei patinėlis ir prie išangės plika akimi matomą savotišką gumuliuką. Paprastoji angis užauga iki 75 cm ilgio. Žalčiai yra ilgesni už angis – geltonskruosčiai žalčiai gali išaugti iki 1,2 m ilgio.

Angys pradeda medžioti prietemoje ir aktyviausios būna pirmomis nakties valandomis. Didžiausias skanėstas joms – pelėnai, pelės, driežai, varlės, su malonumu sudoroja aptiktus paukščių kiaušinius ar jauniklius. Angių jaunikliai paprastai minta mažesniu grobiu – vabzdžiais, kirminais. Žalčiai – dieniniai ropliai – aktyvūs būna nuo 8 iki 19 valandos, maitinasi rytais ir vakarais. Medžioja ir sausumoje, ir vandenyje, minta varlėmis, driežais, smulkiais žinduoliais, paukščių jaunikliais, smulkiomis žuvimis, jaunikliai – vabzdžiais.

Gyvatės gamtoje taip pat turi priešų. Pirmiausia tai – plėšrieji paukščiai, be to, jas nučiupti gali ir ūdros, kiaunės, šermuonėliai, šeškai, barsukai ar ežiai. Kai Lietuvoje buvo itin paplitę šernai, jie gyvates triaukšdavo kaip kokias dešreles. Dabar, kai šių rajūnų armija gerokai sumažėjo, gyvačių populiacija, priešingai, padidėjo.

Vis dar gajūs mitai

Gyvatėmis besižavinti mergina tikina, jog šiuos gyvius fotografuoja dar ir dėl to, kad visiems žmonėms padėtų suprasti, kokie jie mieli ir kad yra neatskiriama gamtos dalis. „Deja, dar ir šiandien kai kurie šlykštisi gyvatėmis, prišneka apie jas nebūtų dalykų – neva jos gali pulti, vytis ir įkąsti, esą jos niekam nereikalingos ir reikia jas negailestingai naikinti“, – apgailestaudama dėsto miškininkė.

Paklausta, kokius pokyčius gamtoje norėtų regėti, jeigu ir toliau be atvangos šils klimatas, Jolita nedvejodama teigia, kad jai būtų didelis džiaugsmas išvysti naujų rūšių gyvačių. „Pavyzdžiui, kaimyninėje Lenkijoje yra didesnė angių įvairovė, o pas mus – tik viena rūšis“, – atkreipia dėmesį pašnekovė.

O laukdama naujų rūšių atstovų pasirodymo Jolita kantriai braido po savo rajono miškus ir ieško įprastų gyvačių – paprastųjų angių ir žalčių. „Gyvačių fotografavimas man – ne tik didelis malonumas, bet ir savotiškas tyrimas. Pagal galvos žvynelių raštą angis galima atskirti taip, kaip žmones pagal pirštų atspaudus. Jos ir pakeri tuo, kad jų galvos raštas yra unikalus ir nepakartojamas. Jis išlieka net ir gyviui pakeitus odą“, – aiškina neįprastu pomėgiu garsėjanti miškininkė.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.