Anglų rašytojos Agatos Kristi intriguojantys detektyviniai romanai pagal tiražą (daugiau nei 4 mlrd. egzempliorių daugiau nei šimtu kalbų) tarp britų leidinių nusileidžia tik Biblijai ir garsiojo dramaturgo bei poeto Viljamo Šekspyro kūriniams.

Manvydas VITKŪNAS

„Myliu gyvenimą. Kartais būnu siaubingai, beviltiškai nelaiminga, apimta siaubo, vis dėlto žinau, kad svarbiausia, jog esu gyva“, – sakė A. Kristi. Savo gyvenimą būsimoji rašytoja (mergautinė pavardė – Miler) pradėjo 1890 m. rugsėjo 15 d. Torki (Anglijos Devono grafystėje). Jos tėvas Frederikas Mileris buvo persikėlęs iš Jungtinių Amerikos Valstijų, o mama Klara – britė. Be Agatos, šeimoje dar augo vyresni sesė ir brolis. Tėvas rūpinosi vaikų mokymu namuose, o mama buvo nuostabi pasakotoja. Agata anksti, jau penkerių, išmoko gerai skaityti, kūrė savo įsivaizduojamus draugus, žaidė su namų augintiniais, lankė šokių pamokas, ėmė rašyti eiles. Kai Agatai buvo vos penkeri, šeima, taupydama lėšas, savo erdvų namą Anglijoje, Ašfildo mieste, išnuomojo ir laikinai persikėlė gyventi į Prancūziją. Čia Agata pramoko prancūzų kalbos.

Sulaukusi vienuolikos, mergaitė neteko tėvo – jo širdis nusilpo po kelių priepuolių, veikiausiai sukeltų šeimą užklupusių finansinių nepriteklių. Motina puolė į neviltį, depresiją, bet Agata labai padėjo mamai ištverti šį likimo smūgį.

Kodėl net 83 herojai – nunuodyti?

Agata buvo itin gabi muzikai, puikiai grojo ir dainavo, buvo vertinama dėstytojų, ir nedaug trūko, kad taptų profesionalia pianiste, tačiau dėl scenos baimės mergina nepanoro būti profesionalia atlikėja. Ji suprato, kad jos pašaukimas – literatūra, pradėjo rašyti apsakymus.

Pirmojo pasaulinio karo metais Agata dirbo medicinos seserimi Raudonojo Kryžiaus ligoninėje, vėliau – vaistininke. Medikamentų ir įvairių cheminių medžiagų išmanymas atsispindėjo ir jos kūryboje – net 83 kūrinių herojai buvo nunuodyti. Mediko darbą ji itin vertino ir teigė, kad tai yra viena naudingiausių profesijų, kokias tik galima įgyti.

1914 m. A. Miler ištekėjo už karo aviacijos pulkininko Arčibaldo Krisčio (jiedu buvo pažįstami nuo 1912-ųjų). Netrukus vyras išvyko kariauti Pirmojo pasaulinio karo fronte Prancūzijoje ir Belgijoje, tad beveik visus karo metus sutuoktiniai nesimatė. Visavertis šeimos gyvenimas prasidėjo tik 1918 m., kai Arčis (taip savo vyrą vadino Agata) gavo tarnybos vietą Jungtinės Karalystės gynybos ministerijoje ir šeima persikėlė gyventi į Londoną. 1919-aisiais sutuoktiniai susilaukė dukters Rozalindos.

Pirmasis honoraras – 25 svarai

Šis laikotarpis tapo ir rašytojos visavertės karjeros pradžia. 1920 m. pasirodė pirmasis A. Kristi kūrinys – detektyvinis romanas „Mįslingas nutikimas Stailze“. Mintis sukurti šį romaną rašytojai kilo po ugningo ginčo su seserimi Margareta, jau išbandžiusia literatės plunksną ir arogantiškai teigusia, kad Agata tikrai nesugebėtų parašyti detektyvo. Šiame romane pirmą kartą pasirodė mėgstami A. Kristi herojai – detektyvas Erkiulis Puaro ir jo pagalbininkas leitenantas (vėlesnėse knygose – kapitonas) Artūras Hastingsas. Juos (taip pat mis Marpl) aptiksime ir kitose rašytojos knygose. Beje, norėdama išleisti savo kūrinį, A. Kristi apėjo šešias leidyklas ir tik septintojoje, vadovaujamoje leidėjo Džono Leino, pagaliau buvo išgirsta ir suprasta, o jos knyga nedideliu, vos 2 tūkst. egzempliorių, tiražu priimta spausdinti. Pirmasis rašytojos honoraras tebuvo 25 svarai sterlingų...

Visgi, gyvendama su aukštas pareigas užimančiu karininku, A. Kristi neskurdo. 1922 m. ji leido sau kelionę laivu aplink pasaulį maršrutu Didžioji Britanija–Biskajos įlanka–Pietų Afrika–Australija–Naujoji Zelandija–Havajų salos–Kanada–Jungtinės Amerikos Valstijos–Didžioji Britanija. Ši kelionė paliko neišdildomų įspūdžių, bet kartu tapo paskutine didele romantiška iškyla su pirmuoju vyru. 1928-aisiais A. Kristi sutuoktinis, įsimylėjęs savo golfo partnerę, prisipažino žmonai turįs meilužę ir paprašė skyrybų. Tais pačiais metais laukė dar vienas likimo smūgis – mirė rašytojos mama. Po skandalingo vyro prisipažinimo A. Kristi kuriam laikui... dingo iš namų, palikusi dukterį tarnaičių priežiūrai. Savo sekretoriui ji paliko laišką, kuriame pranešė, kad išvyko į Šiaurės Jorkšyro grafystę.

Archeologo žmona

Rašytojos dingimas neliko nepastebėtas – tuo metu ji jau turėjo būrį gerbėjų. Po vienuolikos parų kitoje, Sario, grafystėje buvo rastas paliktas rašytojos automobilis. Jo salone gulėjo moters kailiniai. Dar po kelių dienų, 1926 m. gruodžio 14 d., rašytoja buvo aptikta prabangiame viešbutyje (čia ji buvo užsiregistravusi svetimu, savo vyro meilužės, vardu), beskaitanti pranešimą apie savo dingimą. A. Kristi taip ir nepaaiškino savo dingimo priežasties, o du ją apžiūrėję ir kalbinę gydytojai diagnozavo laikiną amneziją – atminties praradimą, esą sukeltą patirtos galvos traumos.

Po ilgo skyrybų proceso 1928 m. A. Kristi pagaliau nutraukė santuoką su pulkininku A. Krisčiu ir kartu su dukra išvyko gyventi į Ispanijai priklausančias Kanarų salas. Čia ji pabaigė aštuntąjį savo kriminalinį detektyvą – „Mėlynojo traukinio paslaptis“.

1930-aisiais kelionės po Iraką metu Ūro archeologinėje vietovėje rašytoja susipažino su 15 metų jaunesniu archeologu Maksu Malovanu. Jis tapo antruoju Agatos sutuoktiniu. Į savo santuoką su gerokai jaunesniu vyru rašytoja žvelgė su sveiko humoro doze: „Archeologas yra geriausias vyras, kurį moteris gali turėti. Kuo vyresnė žmona, tuo jam įdomesnė.“ Jiedu daug keliavo po Artimuosius Rytus, itin daug laiko (bent kelis mėnesius per metus) praleisdavo Irake bei Sirijoje, ir tai taip pat atsispindi rašytojos kūriniuose. Romanistė kartu su archeologu praleido visą likusį gyvenimą, tapo puikia senosios keramikos žinove.

Romanų siužetai, pasak pačios rašytojos, dažnai gimdavo jos galvoje sėdint ir mezgant kojines ar megztinius artimiesiems. Kilusias kūrybines idėjas ji pasižymėdavo užrašų knygoje, į kurią taip pat klijuodavo laikraščių iškarpas – straipsnius apie įvairius nusikaltimus. A. Kristi buvo tikra intrigos meistrė – daugelyje jos kūrinių tikrasis nusikaltėlis išaiškėja tik paskutinę akimirką. Dažnai antiherojumi tampa žmogus, kuris beveik visame kūrinyje buvo „gerietis“. Rašytojos kūrybos tyrinėtojai atkreipia dėmesį, kad A. Kristi nė viename iš savo kūrinių nesiėmė seksualinių nusikaltimų temos, taip pat vengė prievartos, kruvinų scenų aprašymų. Autobiografijoje rašytoja pabrėžė: „Niekas ir pamanyti negalėjo, kad ateis tokie laikai, kai detektyviniai romanai bus skaitomi dėl juose aprašomo smurto, dėl sadistinio pasitenkinimo, dėl paties žiaurumo.“ A. Kristi romanuose, nepaisant vingrių detektyvinių siužetų, visada triumfuoja gėris ir teisingumas.

Savanoriavo ligoninėje

Vienas žymiausių „orientalistinių“ A. Kristi romanų – „Žmogžudystė Rytų eksprese“ – buvo parašytas Stambulo viešbutyje „Pera Palace“. Dabar 411-ajame jo numeryje įrengtas rašytojos memorialinis muziejus. Visgi didesnę dalį laiko A. Kristi leisdavo gimtojoje Anglijoje. 1938 m. kartu su antruoju vyru ji įsigijo „Abney Hall“ dvarą Češyro grafystėje.

Antrojo pasaulinio karo metais A. Kristi tapo uošve ir senele. Jos duktė Rozalinda ištekėjo ir 1943-iaisiais rašytojai pagimdė anūką. Tuo metu A. Kristi vyras M. Malovanas tarnavo kariuomenėje, buvo išsiųstas į Egiptą, o ji pati liko Anglijoje, visokeriopai padėjo savo šalies ginkluotosioms pajėgoms, savanoriavo ligoninėje.

Didžioji Britanija liko dėkinga savo ištikimai dukrai. 1956 m. A. Kristi buvo apdovanota prestižiniu Britanijos imperijos ordino komandoro kryžiumi, o 1971-aisiais pelnė šio ordino damos komandoro titulą. Savo sėkmingiausiu kūriniu ji laikė 1939 m. parašytą knygą „Dešimt negriukų“, dėl rasinio politkorektiškumo dažniausiai spausdinamą kitu pavadinimu – „Ir tada nebeliko nė vieno“.

Nuo 1971 iki 1974 m. rašytojos sveikata sparčiai blogėjo, bet ji ir toliau kūrė. 1975-aisiais, sveikatai visai pašlijus, A. Kristi itin sėkmingos savo pjesės „Pelėkautai“ autoriaus teises perleido anūkui. Senatvėje A. Kristi sirgo Alzheimerio liga. Rašytoja paliko 60 detektyvinių romanų, 19 apsakymų rinkinių, 6 psichologinius romanus, 16 pjesių, kelionių apybraižų. Persišaldžiusi ir susirgusi plaučių uždegimu, ji mirė 1976 m. sausio 12 d. Vinterbruke (Anglijos Oksfordšyro grafystėje), sulaukusi 85-erių. Autobiografijoje, rašytoje 1965-aisiais, A. Kristi dėkojo: „Ačiū Tau, Viešpatie, už mano gerą gyvenimą ir visą tą meilę, kuri man buvo skirta.“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.