Vėlų 1940 m. birželio 14-osios vakarą Lietuva gavo Sovietų Sąjungos ultimatumą – reikalauta mūsų šalyje sudaryti naują, Kremliui priimtiną, Vyriausybę ir įsileisti gausų sovietų kariuomenės kontingentą. Negana to, SSRS užsienio reikalų komisaras Viačeslavas Molotovas Lietuvos užsienio reikalų ministrui Juozui Urbšiui žodžiu pareiškė, jog, nepaisydama Lietuvos Vyriausybės sprendimo, sovietų kariuomenė vis tiek įsiverš į mūsų šalį. Prasidėjo Lietuvos okupacija. Pirmąja jos auka tapo Lietuvos pasienio policijos pareigūnas Aleksandras Barauskas.

Manvydas VITKŪNAS

Mūsų šalies kariuomenė, Pasienio policija, šauliai buvo pasirengę ginklais ginti šalį, bet Lietuvos politinė vadovybė nurodė nesipriešinti. Birželio 15-osios ryte mažiausiai 150 tūkst. Sovietų Sąjungos karių perėjo Lietuvos sieną. Netrukus okupantai užėmė svarbiausius šalies miestus, strateginius objektus. Birželio 17 d. buvo sudaryta marionetinė Liaudies vyriausybė, vadovaujama Justo Paleckio.

Įsiveržė raudonarmiečiai

1940 m. birželį prie Lietuvos rytinės ir pietinės sienų buvo sutelktos didžiulės Raudonosios armijos pajėgos. Lietuvos kariams ir pareigūnams vadovybė buvo nurodžiusi vengti bet kokių incidentų su sovietais, bet tai nepadėjo. Sovietų Sąjunga, nusprendusi bet kokia kaina okupuoti Lietuvą ir kitas Baltijos šalis, surengė kruviną išpuolį Lietuvos teritorijoje dar prieš pradėdama okupaciją, taip pat dar nesibaigus SSRS Lietuvai paskelbto ultimatumo laikui.

Birželio 16 d. Pasienio policijos Alytaus baro 4-ojo rajono viršininkas Kostas Skinkis raporte Pasienio policijos Alytaus baro viršininkui Petrui Vaisiūnui rašė (kalba nežymiai taisyta): „Birželio 15 d. 5 val. pas mane atvyko 2-osios Ūtos sargybos policininkas Drazdauskas Pranas ir pranešė, kad apie 4 val. rusai nužudė vyr. policininką Barauską Aleksą. Apie įvykį pranešęs pasienio baro viršininkui, 5 val. 40 min. nuvykau į įvykio vietą. Vykdamas į įvykio vietą, Noškūnų kaime sutikau vežimą su vyr. policininko Barausko lavonu, nes jis sužeistas kurį laiką buvo su gyvybės žymėmis, bet vežamas pas gydytoją kelyje mirė. Atvykęs į Ūtos kaimą patyriau, kad apie 3 val. 40 min. rusų kareiviai apšaudė Ūtos sargybos būstą iš šautuvų ir kulkosvaidžių. Šaudymas tęsėsi apie 20 minučių. Po to rusų kareiviai, kurių buvo apie 20 žmonių, prislinkę metė granatą, kuri sprogo prie būsto langų. Po to šeši rusų kareiviai įsiveržė į sargybos būstą, išvedė vien baltiniais apsirengusį sargybos viršininką vyr. policininką Barauską į kiemą ir čia pat, prie prieangio, vienas rusų kareivis kirto jam kardu kelis kartus per galvą. Barauskui sugriuvus, kitas rusų karys iššovė dar į galvą.

Po to visi rusų kareiviai pasitraukė už valstybės sienos į savo pusę. Du sargybos būsto langai nuo granatos sprogimo išdaužyti. Vieno lango stiklas turi peršovimo žymę. Sienoje taipogi yra kulkų žymių. Gale namo rasta nesprogusi rusų tipo granata. Policininkas Berulis, išgirdęs šaudymą, bėgo į sargybos būstą. Jam išbėgus į aikštelę, rusų kareiviai į jį pradėjo šaudyti, ir jis buvo priverstas pasitraukti. Mūsų sargybos policininkai į rusų kareivius nešaudė ir jokio pasipriešinimo neparodė. Po keliolikos minučių, rusų kareiviams pasitraukus į mišką, toliau į savo teritoriją, mirtinai sužeistas vyr. policininkas Barauskas buvo paimtas ir vežamas suteikti pagalbą, kelyje mirė.“ Toliau nurodomi įvykio liudininkai, tarp jų – ir nužudyto Lietuvos pareigūno žmona. Kaip vėliau paaiškėjo, šį kruviną išpuolį surengė apie dvidešimt Raudonosios armijos 185-osios šaulių divizijos karių.

Rašto išmoko kariuomenėje

Tarpukariu Lietuva neteko daugiau nei dvidešimties pasieniečių. Daugelis jų žuvo vykdydami tarnybines pareigas, persekiodami kontrabandininkus, kitus nusikaltėlius, taip pat prie neutraliosios zonos, vėliau – Lenkijos okupuoto Vilniaus krašto demarkacijos linijos. A. Barauskui buvo lemta tapti paskutiniu tarpukario Lietuvoje žuvusiu pasieniečiu ir pirmąja sovietų okupantų auka.

A. Barausko gyvenimo kelias prasidėjo 1899 m. liepos 15 d. Butrimonių kaime (netoli Krekenavos, Panevėžio r.) mažažemio ūkininko šeimoje. Štai ką atsargos karininkas ir istorikas Algis Balaišis kolektyvinėje monografijoje „Valstybės sienos apsaugos istorija“ rašė apie A. Barausko vaikystę ir jaunystę, remdamasis velionio pasieniečio žmonos Onos atsiminimais, užrašytais 1999-aisiais: „Gimė mažažemio ūkininko šeimoje. Tėvas anksti mirė, o motina liko su šešiais mažamečiais vaikais pametinukais: Ignu, Aleksandru, Antanu, Vince, Veronika ir Barbora.

Aleksandrui teko patirti daug vargo. Neteko jam lankyti mokyklos. Pašauktas į būtinąją karo tarnybą, kaip uolus, drausmingas ir tvarkingas karys, buvo paskirtas į Drausmės bataliono 2 kuopą, vėliau – į mokomąją kuopą. Ten daug ir atkakliai mokėsi, išmoko skaityti ir rašyti. Tarnybą kariuomenėje baigė turėdamas viršilos laipsnį. Išleistas į atsargą, kurį laiką ūkininkavo savo ūkelyje, vėliau gavo darbą Alytaus nepilnamečių nusikaltėlių drausmės ir auklėjimo įstaigoje. Ten tarnaudamas įgijo daug pedagogikos žinių ir jaunimo auklėjimo praktikos, kuri vėliau, tarnaujant Pasienio policijos sargybos viršininku, padėjo palaikyti autoritetą tarp pavaldinių bei užtikrinti reikiamą drausmę. Tarnaudamas Pasienio policijos Alytaus baro 4-ajame rajone, gyveno Perlojos miestelyje. Ten susipažino su vietine mergina Onute Bučinskaite, gimusia 1914 m., ir su ja sukūrė šeimą. Perlojoje Barauskų šeimoje gimė dvi dukrelės: Onutė – 1933 m. ir Danutė – 1935 m.“ Artimieji liudijo, kad A. Barauskas buvo labai rūpestingas ir geras vyras bei tėvas.

Vardas – įamžintas

1929-aisiais A. Barauskas pradėjo tarnybą Pasienio policijoje, pakilo tarnybos laiptais, gavo atsakingas pareigas, taip pat aktyviai dalyvavo visuomeninėje veikloje, priklausė Lietuvos šaulių sąjungai. Pareigūnas vadovybės buvo vertinamas ir atestuojamas teigiamai, pabrėžiant jo politinį patikimumą, dorumą, griežtumą, gebėjimą saugoti tarnybines paslaptis, itin atsakingą požiūrį į alkoholį. Šaudymo varžybose A. Barauskas pasižymėjo taiklumu. Jis mokėjo telkti pavaldinius (12 sargybos pasieniečių, įskaitant jį patį) į komandą. Pavyzdžiui, Kalėdas visi laisvi nuo tarnybos sargybos vyrai kartu su žmonomis ir vaikais švęsdavo Barauskų namuose. Aleksandras buvo kompanijos siela, gerai grojo armonika, vaidino pasieniečių dramos būrelyje.

1939 m. rudenį Lietuvai atgavus dalį Vilniaus krašto, Pasienio policijos daliniai buvo perdislokuoti, ir A. Barauskas su savo sargybos vyrais gavo saugoti valstybės sienos ruožą ties Ūtos kaimu. Deramai įsikurti naujoje vietoje pasieniečiai dar nebuvo spėję, tad A. Barauskas su šeima išsinuomojo pusę šiaudais dengtos pirkios. Viename jos gale buvo sargybos būstinė ir Barauskų prieglobstis, o kitame pirkios gale su šeima gyveno sodybos šeimininkas. Kaip vėliau prisiminė A. Barausko duktė Onutė, tą lemtingą naktį tėvas iš anksto numatytu laiku apėjo savo sargybos saugomą ruožą.

„Trumpa birželio naktis buvo gana šviesi. Paskirtuose bareluose patruliuojantys pasienio sargybiniai ir slapukas buvo savo vietose. Nieko įtartino ar neįprasto jie nebuvo pastebėję. Prie neseniai demarkuotos valstybės sienos su Sovietų Sąjunga sargybinių patruliavimo takai, kaip ir prie demarkacijos linijos, dar nebuvo išminti, todėl naktį nelabai pastebimi. Reikėjo eiti atsargiai, nekelti triukšmo, stengtis neužkliūti už medžių šakų, akmenų. Nors ir pasitikėjo savo sargybos vyrais, tačiau ėjo kaip visada sustodamas, įsiklausydamas. Jokių įtartinų garsų nebuvo girdėti. Kaip visada po naktinio patikrinimo, stengdamasis nepažadinti šeimos, prieš įeidamas į gyvenamąjį kambarį, nusiavė batus, pasidėjo kepurę, nusijuosė diržą su sunkiu pistoleto dėklu – visą tai paliko sargybos būstinėje. Pats susiruošė ilsėtis, gal net svajojo apie artėjančias atostogas. Dukrelės Onutė ir Danutė jau seniai buvo susikrovusios visą savo turtą, kurį turėjo pasiimti išvykdamos atostogauti.“

Deja, jau 3 val. 40 min. pasipylė šūviai. Žmonai ir dukroms A. Barauskas liepė pasislėpti sodybos šeimininko namo pusėje buvusiame rūsyje. Netrukus žmona grįžo į pirkią, bandė gelbėti sovietų karių į kiemą tempiamą vyrą, bet po smūgio šautuvo buože į galvą netekusi sąmonės sukniubo. Sovietai, netikėtai užpuolę to visiškai nesitikėjusį A. Barauską, nutraukė šio keturiasdešimtmečio Lietuvos pareigūno gyvenimo kelią... A. Barauskas buvo palaidotas Perlojos (Varėnos r.) kapinėse.

2005 m. A. Barauskas buvo apdovanotas Vyčio Kryžiaus ordino Didžiuoju kryžiumi. Jo vardu yra pavadinta viena iš sieną su Baltarusija saugančių Valstybės sienos apsaugos tarnybos (VSAT) užkardų, įsikūrusi Varėnos rajono Dubičių kaime, taip pat viena iš Pasieniečių mokyklos Medininkuose (Vilniaus r.) auditorijų bei moderniausias Baltijos jūroje patruliuojantis VSAT laivas. Yra įsteigtas ir VSAT atminimo medalis „Aleksandras Barauskas 1899–1940“. Kasmet pasieniečiai, kariai, šauliai ir kiti šio krašto žmonės Ūtos kaime pagerbia šviesų A. Barausko atminimą.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.