„Stiprūs raumenys, stipri galva ar stiprios strėnos?“ – svarstė lenkų istorikas Jakubas Vojasas, rašydamas apie XVIII a. pradžios Lenkijos, Lietuvos ir Saksonijos valdovą Augustą II Saksą, labiau žinomą Augusto II Stipriojo vardu. Apie vokiškos Vetinų dinastijos atstovą pasakojama, esą jis ir pasagas lankstė, ir metalines lėkštes perlenkdavo, o paskui perplėšdavo, ir plikomis rankomis jautį galėjo parversti, ir patranką ant peties užsimetęs pernešti. Tačiau dar labiau jo jėga pasireikšdavo lovoje: Augustas II turėjo ne tik žmoną, bet ir keliolika oficialių bei galybę neoficialių meilužių.

Manvydas VITKŪNAS

Augustas nuo mažumės buvo auginamas kaip būsimas monarchas. Jis buvo Saksonijos (nuo XIII a. iki XIX a. pradžios egzistavusios vienos iš vokiečių valstybių) valdovo Jono Jurgio III (dėl savo potraukio karybai praminto Saksonijos Marsu) ir Anos Sofijos Danės (Danijos ir Norvegijos karaliaus Frederiko III dukters) sūnus. Augustas tikėjosi tapti Saksonijos valdovu, bet likimas, politinis aktyvumas ir asmeninė energija leido jam įsitvirtinti ne tik tėvynėje, bet ir kur kas didesnės valstybės – Lenkiją ir Lietuvą vienijusios Abiejų Tautų Respublikos – soste.

Neteko nykščio

Būsimasis Saksonijos kurfiurstas (vokiečių kunigaikštis, turėjęs teisę rinkti Vokietijos karalių, kuris vėliau dažniausiai būdavo karūnuojamas Šventosios Romos imperijos imperatoriumi), Lenkijos ir Lietuvos didysis kunigaikštis Augustas II gimė 1670 m. gegužės 12 d. Saksonijos sostinėje Drezdene. Jaunas Augustas daug keliavo po įvairias vokiečių valstybes, lankėsi Italijoje, Prancūzijoje, Ispanijoje, Portugalijoje, dalyvavo karo veiksmuose Vakarų Europoje, kai visa grupė Europos šalių, sudariusių Augsburgo lygą, pradėjo karinę kampaniją prieš Prancūziją. Vieno mūšio metu Augustas netgi buvo sužalotas – neteko dalies kairės rankos nykščio. Visgi, skirtingai nei daug į karybą panirusių monarchiškųjų šeimų atžalų, jis nebuvo asketiškas ar bent jau linkęs į karišką kuklumą. Atvirkščiai – gyveno pabrėžtinai prabangiai, buvo labai išlaidus.

1694 m. 24-erių Augustas perėmė sostą iš savo velionio brolio Jono Jurgio IV. Šis valdė vos trejus metus ir netikėtai mirė, užsikrėtęs raupais. Naujasis Saksonijos valdovas Augustas II, kaip ir jo tėvas, buvo aktyvus politikas ir karvedys, 1695–1696 m. vadovavo jungtinėms Šventosios Romos imperijos pajėgoms kovose su turkais Vengrijos teritorijoje.

Papirko Krokuvos seniūną

1696-aisiais Vilianuvo rūmuose greta Varšuvos mirė Lenkijos karalius ir Lietuvos didysis kunigaikštis, visoje Europoje pagarsėjęs karvedys Jonas III Sobieskis. Abiejų Tautų Respublikai reikėjo naujo valdovo. Kandidatų netrūko, bet realiausias tapo kaimyninės Saksonijos kurfiurstas Augustas II, apdairiai skubos tvarka viešnagės Vienoje metu priėmęs katalikų tikėjimą (iki tol buvo liuteronas). Katalikybė buvo viena esminių sąlygų siekiant Lenkijos ir Lietuvos valdovo sosto. Kitas stiprus kandidatas buvo Prancūzijos atstovas Fransua Lui de Burbonas de Konti.

Lenkijos ir Lietuvos atstovai turėjo išrinkti valdovą, bet šie rinkimai tapo kone istoriniu detektyvu su farso elementais. Augustas II užsitikrino stiprių užsienio šalių (Prūsijos, Rusijos, Austrijos) bei gimtosios Saksonijos paramą, taip pat dalies įtakingų Lenkijos ir Lietuvos didikų bei bajorų palaikymą. Visgi prancūzų siūlomo kandidato rėmėjų bent jau iš pradžių pasirodė esant daugiau. 1697 m. birželio 27 d. itin audringai vykusiame Elekciniame seime Augustą II rėmusi mažuma savavališkai paskelbė jį naujuoju valdovu.

Saksonijos kurfiurstas veikė greitai ir energingai. Jis pasikliovė Rusijos valdovo Petro I finansine parama, taip pat nemenkomis lėšomis, pasiskolintomis iš dviejų Vokietijos žydų bankininkų – Isacharo Berendo Lėmano ir Samsono Vertheimerio. Augustas II su šalininkais nuskubėjo į Krokuvą, kur Vavelio katedroje tradiciškai buvo karūnuojami Lenkijos valdovai. Pakeliui vis daugiau bajorų perėjo į sakso ir jo šalininkų pusę. Krokuvos seniūnas, Prancūzijos atstovo šalininkas Francišekas Veliopolskis, pasitikęs gausią svitą prie miesto vartų, nesutiko įleisti Augusto II ir jo palydos į Krokuvą, bet gausios ir prašmatnios dovanos seniūnui ir jo žmonai netrukus išsprendė šią problemą.

Nėra durų raktų? Bus išgriauta siena!

Įžengus į Krokuvą, kilo dar vienas rūpestis – karališkosios insignijos (karūna, skeptras, karališkasis obuolys ir kt.), būtinos karūnacijai, buvo saugomos Vavelio lobyne. Lobyno durys buvo užrakintos aštuoniomis spynomis, ir kiekvienos jų raktą turėjo vis kitas aukštas Lenkijos ar Lietuvos pareigūnas (tarp jų – Vilniaus ir Trakų vaivados). Tik visiems jiems susirinkus, iškilmingos ceremonijos metu durys galėjo būti atidarytos ir insignijos – paimtos. Durų laužti, gink Dieve, nebuvo galima: tai būtų buvę palaikyta tikra šventvagyste ir nedovanotinu minėtus raktus turinčių įtakingų pareigūnų pažeminimu. Tada Augustas II su šalininkais priėmė tiesiog saliamonišką sprendimą – jie paliko duris sveikas, bet išgriovė patalpos sieną ir paėmė insignijas.

Krokuvoje Augustas II pasirašė svarbų dokumentą – „Pacta conventa“. Tai buvo valdovo padėtį Abiejų Tautų Respublikoje ir valdovo santykius su bajorija nustatęs dokumentas. Jį pasirašė visi valdovai nuo 1573 iki 1764 m. Liko dar viena kliūtis – kas gi karūnuos naująjį valdovą, mat Lenkijos primas kardinolas Michalas Stefanas Radzejovskis atsisakė tai padaryti. Tada pavyko įkalbėti Kujavijos (vieno iš Lenkijos regionų) vyskupą Stanislavą Kazimežą Dambskį, ir Augustas II buvo karūnuotas Vavelio katedroje.

Pasiekti sėkmę Saksonijos valdovui padėjo ryžtingi veiksmai, greitas įžengimas į Lenkijos teritoriją, įtakingi rėmėjai iš užsienio ir nesibodėjimas kylančias problemas spręsti pinigais (galiausiai pavyko papirkti ir patraukti į savo pusę daugelį prancūzo F. L. de Burbono de Konti šalininkų). Petras I itin aktyviai rėmė Augustą II ne tik politiškai bei finansiškai. Prie Lietuvos sienos buvo sutelktas Rusijos kariuomenės korpusas, pasirengęs, esant reikalui, pradėti karinę invaziją. F. L. de Burbonas de Konti tik 1697-ųjų rugsėjį su nedidele laivų eskadra įplaukė į Gdansko (Dancigo) uostą, įsitvirtino Olyvoje (mieste šalia Gdansko), bet netrukus čia pasirodė Augustui II ištikimos pajėgos ir privertė prancūzą ir jo palydą grįžti į laivus bei pakelti bures.

Karas ir maras

Įsitvirtinęs Abiejų Tautų Respublikos valdovo soste, Augustas II sumaniai naudojosi didikų grupuočių nesantaika (pavyzdžiui, Lietuvoje nuožmiai kovojo įtakingieji Sapiegos ir jų priešininkai – daug kraujo buvo pralieta 1700 m. kautynėse prie Valkininkų). Abiejų Tautų Respublika įsivėlė į Šiaurės karą. Sudaręs su Rusijos caru Petru I antišvedišką sutartį, Augustas II bandė atsiimti lietuvių ir lenkų anksčiau kontroliuotas žemes Livonijoje.

1701 m. Biržuose Augustas II ir Petras I sudarė naują sutartį prieš Švediją ir ketino pasidalyti jos valdas teritorijoje nuo dabartinės Latvijos bei Estijos iki Karelijos. Viešėdami Biržuose, abu monarchai daug valgė, gėrė ir netgi surengė šaudymo varžybas. Jas, kaip teigiama, laimėjo Augustas II. Jis svajojo, įtvirtinęs savo valdžią Livonijoje, galiausiai labai sustiprinti pozicijas ir Lenkijoje bei Lietuvoje, pabandyti eiti absoliutizmo keliu, sutelkti savo rankose tokią pat stiprią valdžią kaip Saksonijoje. Visgi viskas klostėsi ne pagal planą: švedai, vadovaujami karaliaus Karolio XII, sumušė Augusto II kariuomenę ir užėmė Vilnių.

Nuo 1704 iki 1709 m. Augustas II buvo nušalintas nuo sosto, o Abiejų Tautų Respubliką valdė Stanislovas Leščinskis. Vėliau su Petro I pagalba Augustas II grįžo į valdžią. Jo valdymo metais Abiejų Tautų Respublika toliau silpo, tarptautinis jos svoris menko tiesiog akyse, o pačios šalies viduje augo kaimyninių valstybių įtaka. Nepaisant akivaizdžių karinių grėsmių, Lenkijos kariuomenė buvo sumažinta iki 18 tūkst., o Lietuvos – iki vos 6 tūkst. karių. Dėl karų, badmečių ir maro epidemijos išmirė trečdalis gyventojų, ūkis smuko.

Visas gyvenimas – nuodėmė

Visame šiame fone labai ekstravagantiškai atrodė paties valdovo asmeninis gyvenimas. Saksonijos kurfiurstas buvo vedęs Kristiną Eberhardiną Hohencolern. Ši pagimdė jam vienintelį vaiką – sūnų Augustą (jis po tėvo mirties tapo Saksonijos, Lenkijos ir Lietuvos valdovu Augustu III). Vyrui perėmus katalikybę ir tapus Abiejų Tautų Respublikos valdovu, moteris nesutiko atsisakyti liuteronybės, niekada neatvyko į Lenkiją ir nebuvo karūnuota kaip Lenkijos ir Lietuvos valdovė. Daug metų ji gyveno atskirai nuo vyro įvairiose Saksonijos pilyse.

Augusto II tai visiškai neliūdino – jis turėjo keliolika oficialių favoričių ir dešimtis ar net šimtus paprastų meilužių. Vien Ana Konstancija fon Brokdorf, arba grafienė Kozel, oficialiais duomenimis, pagimdė jam keturis vaikus (vienas iš jų gimė negyvas). Augustas II garsėjo ir nevaldomu sekso potraukiu. Kai kurie autoriai rašo, kad Europos reproduktoriumi pravardžiuotas monarchas galėjo būti daugiau nei 300 vaikų tėvas...

Palaidas gyvenimas ir gausus alkoholio vartojimas pakirto Augusto II sveikatą. Jam išsivystė cukrinis diabetas, buvo amputuota koja. Pasakojama, kad 1733 m. vasario 1-osios naktį, gulėdamas mirties patale Varšuvoje, Augustas II kentė baisius skausmus, garsiai keikė Lenkiją ir tuos, kurie jį į ją atvedė. Teigiama, kad paskutiniai jo žodžiai buvo gana dramatiški: „Visas mano gyvenimas buvo viena nenutrūkstama nuodėmė. Viešpatie, pasigailėk manęs!“

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę.