Būdamas septynerių, Friderikas Šopenas jau buvo visaverčio muzikos kūrinio, kurio partitūra išspausdinta, autorius, o po metų pirmą kartą koncertavo viešai ir netrukus spaudos buvo pramintas mažuoju Varšuvos Mocartu. F. Šopeną labai anksti aplankė pripažinimas, šlovė, taip pat labai anksti pasiglemžė mirtis.

Manvydas VITKŪNAS

Želiazova Volia buvo vienas iš tūkstančių dvarų Lenkijoje. Jo savininkai grafai Skarbekai, kaip ir daugelis kitų jų luomo žmonių, nusprendė savo vaikams pasamdyti namų mokytoją. Juo tapo prieš kelerius metus iš Prancūzijos atvykęs Nikola Šopenas. Jis vedė lenkę, tolimą ir neturtingą grafų giminaitę Teklą Justyną Kšyžanovską. Juodu labiausiai suartino bendras pomėgis muzikai: Nikola puikiai grojo fleita ir smuiku, o Tekla gražiai dainavo ir skambino fortepijonu. Jaunavedžiai gavo butą dvaro tarnų name – oficinoje. Pora susilaukė dukters Liudvikos ir sūnaus Frideriko. Netrukus šeima persikėlė į Varšuvą, kur gimė dar dvi dukros – Izabela ir Emilija. Norėdamas išmaitinti gausią šeimą, tėvas labai daug ir sunkiai dirbo, dėstė prancūzų kalbą vienu metu net keturiose mokyklose. N. Šopenas mirė 1844 m., sulaukęs 73-ejų, o jo žmona pergyveno ir sutuoktinį, ir sūnų Frideriką. Tekla Justyna mirė 1861 m., sulaukusi 79-erių.

Mažasis genijus

Vos penkerių Frideriką tėvai intensyviai ėmėsi mokyti muzikos. Paaiškėjo, kad berniukas turi puikią klausą ir labai greitai mokosi. Teko samdyti labiau patyrusį pedagogą, čekų kilmės kompozitorių ir pianistą Voitechą Živną. Po šešerių metų, kai berniukui buvo dvylika, jis ištarė: „Daugiau nieko aš negaliu išmokyti Frideriko – jis jau pranoko mane“, ir atsisakė jį mokyti.

Mažasis genijus labai anksti pats ėmė kurti muziką. 1817 m. buvo išspausdinta septynmečio F. Šopeno parašyto Polonezo g-moll partitūra. Po metų jis jau viešai grojo koncertuose. Viename iš jų dalyvavo pats Rusijos imperijos vietininkas Lenkijoje, caro brolis, didysis kunigaikštis Konstantinas Romanovas. Friderikui puikiai pagrojus savo paties sukurtą karinį maršą, didysis kunigaikštis paprašė kūrinį pakartoti. Netrukus maršą jau grojo kariniai orkestrai.

Laikraščiuose pasipylė straipsniai apie mažąjį genijų, kuris, neturėdamas nė dešimties metų, pats ne tik nuostabiai groja, bet ir kuria. F. Šopenas tapo tikra žvaigžde, jį kvietė į priėmimus. 1818 m. vasario 24 d. jis grojo įvairių kompozitorių ir savo paties kūrinius autoriniame labdaros koncerte Radvilų rūmuose Varšuvoje (dabar čia yra Lenkijos Respublikos prezidentūra). Tais pačiais metais grojo Rusijos imperatorienei Marijai Fiodorovnai, o 1825-aisiais – Varšuvoje apsilankiusiam imperatoriui Aleksandrui I. Šis padovanojo Friderikui didelį žiedą su deimantu. Vėliau, jau gyvendamas Paryžiuje, F. Šopenas gavo iš Sankt Peterburgo laišką su kvietimu tapti Rusijos valdovo rūmų kompozitoriumi, bet šį pasiūlymą atmetė, o žiedą pardavė.

F. Šopenas mokėsi ne tik muzikos – jam reikėjo ir deramo bendrojo išsilavinimo, tad jį įgijo Varšuvos licėjuje (čia prancūzų kalbos mokytoju dirbo Frideriko tėvas). Paaiškėjo, kad jaunuolis ne tik turi neabejotiną muzikinį talentą, bet ir yra gabus literatas, aktorius, piešėjas.

Paliko tėvynę

1826–1829 m. F. Šopenas studijavo Varšuvos konservatorijoje. Atostogų metu jis (dažniausiai su mama ir seserimis) daug keliavo po Lenkiją, lankėsi įvairiuose dvaruose, miesteliuose ir kaimuose, mielai klausėsi liaudies muzikos, užsirašydavo kai kurias melodijas. Vėliau jo kūryboje atsirado išties daug tradicinės lenkų muzikos motyvų.

1829–1831 m. tapo Friderikui didžiulės sėkmės, pirmosios meilės ir lemtingų sprendimų laiku. Jis baigė konservatoriją, trumpam išvyko į neoficialia Europos muzikos sostine laikytą Austrijos sostinę Vieną, ten taip pat sulaukė puikių savo kūrybos ir talento vertinimų. 1830-ųjų kovą F. Šopenas surengė pirmąjį komercinį koncertą Varšuvos didžiajame teatre, o jau tų pačių metų spalį ten pat pakvietė klausytojus į atsisveikinimo koncertą. Jame dainavo ir kompozitoriaus pirmoji didžioji meilė ir mūza Konstancija Gladkovska. F. Šopenas nusprendė ilgesniam laikui išvykti, pasitobulinti, pagyventi ir padirbėti kitose šalyse.

Lapkričio 5 d. jis paliko Lenkiją, ir jau visai netrukus, jam būnant užsienyje, atsivijo žinia, kad Lenkijoje ir Lietuvoje prasidėjo didžiulis antirusiškas sukilimas. Tačiau vyras, gavęs tėvo laišką su raginimu nieku gyvu neskubėti grįžti namo, tęsė kelionę į Prancūziją. Vėliau jis visą gyvenimą gailėjosi, kad nepasuko atgal, neprisijungė prie sukilimo, kuriame kovėsi ir žuvo daugybė jo tautiečių, bičiulių, bendramokslių. Jau Paryžiuje Friderikas sužinojo, kad sukilėliai pralaimėjo, krito Varšuva, o jos Pragos priemiestyje rusų kariuomenė surengė siaubingas paskutinių sukilėlių bei civilių gyventojų skerdynes. Pyktis, apmaudas, įsiūtis išsiliejo natomis Revoliuciniame etiude ir kituose kūriniuose.

Atšaukė vestuves

Paryžiuje F. Šopenas planavo sustoti tik trumpam, bet praleido čia ne vienus gyvenimo metus. Jau pirmieji jo koncertai sulaukė didžiulės sėkmės ir muzikos virtuozas akimirksniu tapo publikos numylėtiniu. Taip pat kompozitorius susidraugavo su kitais žymiais muzikais, tarp jų – vokiečiais Feliksu Mendelsonu ir Robertu Šumanu, italu Vinčencu Beliniu, prancūzu Hektoru Berliozu, vengru Ferencu Listu ir kt. Tačiau daugiausia laiko jis praleisdavo lenkų politinių emigrantų, gausiai įsikūrusių Prancūzijoje, draugijoje, bendravo su poetu Adomu Mickevičiumi. Pinigų F. Šopenas užsidirbdavo ne tik koncertuodamas, bet ir dėstytojaudamas. Viena po kitos buvo spausdinamos jo kūrinių partitūros.

1836 m. F. Šopenas susižadėjo su grafaite, dailininke Marija Vodzinska. Jai paskyrė valsą ir kelis kitus kūrinius. Sužadėtinės mama iš pradžių labai žavėjosi Frideriku, kreipdavosi į jį „mano vaikeli“, globojo, bet galiausiai persigalvojo ir privertė atšaukti tuoktuves, nes Friderikui pasireiškė pirmieji džiovos simptomai. „Jis pernelyg ligotas, kad taptų Marijos vyru. Aš nenoriu, kad mano dukra anksti taptų našle“, – pareiškė grafienė, taip ir netapusi garsiojo kompozitoriaus uošve. Nepaisant šio sprendimo, tolesnis už Frideriko taip ir neištekėjusios Marijos gyvenimas buvo nelengvas. Ji tapo grafo Juzefo Skarbeko (Frideriko krikštatėvio sūnaus) žmona, bet po septynerių nesėkmingos santuokos metų išsiskyrė. Vienintelis jos vaikelis mirė trejų metukų.

„Jūs esate mylimas!“

1837-aisiais grodamas viename iš Paryžiaus salonų, Friderikas iš ryškios, tamsiaplaukės moters degančiomis akimis gavo raštelį – „Jūs esate mylimas!“ Taip meilę šešeriais metais jaunesniam kompozitoriui prisipažino žymi prancūzų rašytoja ir feministė Žorž Sand (tai buvo jos vyriškas pseudonimas, tikrasis vardas ir pavardė – Amandina Orora Liusilė Diupen). Tai buvo Paryžiuje puikiai žinoma moteris – gabi literatė, laužiusi nusistovėjusias visuomenės elgesio normas, viešumoje dažnai vilkėjusi vyriškus drabužius, rūkiusi pypkę, nevengusi skandalingų viešų kalbų, skatinusi moterų emancipaciją. Iki Frideriko ji buvo ištekėjusi ir išsiskyrusi, draugavo su ne vienu vyru (tarp jų – kompozitoriumi F. Listu), turėjo du vaikus. Kai kurie rašytojos biografai spėja, kad Ž. Sand buvo biseksuali, turėjo ir artimų partnerių moterų. Iš pradžių Friderikas sutriko, netgi paklausė vieno bičiulio: „Kas gi ši baisi moteris ir ar ji – apskritai moteris?“ Tačiau jau netrukus jis rado paguodą motiniškos ir rūpestingos Žorž glėbyje.

Kiek keistokas, bet gana tvirtas kompozitoriaus ir rašytojos ryšys truko net dešimtmetį. Friderikas kūrė muziką, Žorž rašė romanus, ir jiedu įkvėpdavo vienas kitą. Būtent gyvendamas su Ž. Sand, F. Šopenas parašė didelę dalį savo nuostabaus kūrybinio palikimo – preliudų, etiudų, valsų, polonezų, sonatų...

Iš pradžių Friderikas ir Žorž slėpė nuo publikos savo romaną, tačiau galiausiai apsigyveno kartu. Žiemas jie leisdavo Paryžiuje, o vasaras – provincijos dvarelyje Noane, Žorž paveldėtame iš močiutės. 1838–1839 m. pora su abiem vaikais gyveno Maljorkos saloje, kur iš pradžių išsinuomojo vilą, o vėliau persikėlė į prieš kelerius metus apleistą labai vaizdingą vienuolyną su ūksmingu sodu. Vieno pasivaikščiojimo metu Friderikas pateko į labai smarkų lietų, smarkiai peršalo, atgulė į ligos patalą. Jo sveikata smarkiai šlijo. Nuotaiką dar labiau gadino prastėjantys santykiai šeimoje – Žorž sūnus Morisas ir dukra Solanž nemėgo mamos draugo ir norėjo jo atsikratyti. Žorž taip pat pavargo nuolat rūpintis liguistu Frideriku. Galiausiai pora ėmė gyventi atskirai. Solanž siuntė Friderikui laiškus, kuriuose aprašydavo tikrus ir tariamus savo mamos romanus, ir dar labiau gilino prarają tarp Frideriko ir Žorž. Mergina pasiekė savo – kai likus metams iki Frideriko mirties Žorž sutiko jį Paryžiuje ir pabandė atnaujinti santykius, kompozitorius su buvusia mylimąja atsisakė net pasikalbėti.

Parvežė širdį

Bandydamas užsimiršti, apmaldyti išsiskyrimo skausmą, Friderikas 1848 m. vasario 16 d. surengė paskutinį koncertą Paryžiuje ir su savo mokine Džeine Stirling išvyko į Didžiąją Britaniją. Koncertavo Londone, aplankė Škotiją. Čionykštis klimatas galutinai pakirto ir taip nusilpusią kompozitoriaus sveikatą. Atšaukęs net kelis suplanuotus koncertus, Friderikas lapkritį grįžo į Paryžių. Dirbti jis jau nebegalėjo. Sunkios ligos patale beveik metus kompozitorių slaugė sesuo Liudvika.

1849 m. spalio 17 d., dvi valandos po vidurnakčio, F. Šopeno širdis nustojo plakti. Į paskutinę kelionę Paryžiuje jį lydėjo tūkstančiai žmonių. Laidotuvių metu buvo grojami kompozitoriaus kūriniai, tarp jų – iki šiol puikiai žinomas Gedulingas maršas. Vykdant velionio valią, paskutinis atliktas kūrinys buvo Volfgango Amadėjaus Mocarto „Requiem“.

Paryžiaus Per Lašezo kapinėse amžinojo atilsio atgulė kompozitoriaus kūnas, o jo širdį sesuo sandariame inde, užlietą konjaku (kitais duomenimis, spiritu), slapta sugebėjo atvežti į Rusijos valdomą Lenkiją.

Daugiau įdomių istorijų galite rasti žurnaluose „Savaitė“ ir „Ar Žinai, Kad“. Juos galite gauti neišeidami iš namų – prenumeruodami.