Vargu ar XVI a. Ispanijoje buvo labiau nekenčiamas žmogus nei anglų jūrininkas Fransis Dreikas. Tiek žalos galingiausiai to meto pasaulio kolonijinei imperijai ir jūrinei valstybei, kiek šis anglų jomeno (smulkaus žemvaldžio) sūnus, per vos kelerius metus nebuvo padaręs niekas. Ispanai vadino jį piratu ir svajojo pakarti, bet anglams F. Dreikas buvo didvyris ir ne piratas, o kaperis – jūrų plėšikas, veikęs ne savavališkai, o su savo valdovės, karalienės Elžbietos I, leidimu.

Manvydas VITKŪNAS

F. Dreiko vardą galima išvysti ne vienoje mūsų planetos žemėlapio vietoje. Žinomiausias yra 820 kilometrų pločio Dreiko sąsiauris, skiriantis Pietų Ameriką nuo Antarktidos ir jungiantis Atlanto vandenyną su Ramiuoju. 1578 m. F. Dreikas su savo komanda pirmasis perplaukė šį sąsiaurį, garsėjantį išskirtiniu audringumu. Anglų kapitonas nepavadino sąsiaurio savo vardu – tai po kelių šimtų metų, XX a. pradžioje, pasiūlė britų keliautojas, Antarktidos tyrinėtojas Ernestas Henris Šakltonas. O štai kitoje pasaulio vietoje, Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) Ramiojo vandenyno pakrantėje, Kalifornijos valstijoje, yra vaizdinga Dreiko įlanka. Manoma, kad būtent joje 1579 m. išmetė inkarą F. Dreiko ekspedicijos dalyviai. Dar viena Dreiko įlanka yra Kosta Rikos pakrantėje.

Dėkingi už bulves

Nors F. Dreikas niekada nebuvo Vokietijoje, vienas iš pirmųjų paminklų garsiajam kaperiui iškilo būtent šioje šalyje, Ofenburgo mieste (Badeno-Viurtembergo žemėje) 1853 m. Skulptorius pavaizdavo jūrininką, laikantį rankoje bulvių kerą. Užrašas ant postamento skelbė: „Serui Fransiui Dreikui, išplatinusiam bulves Europoje. Milijonai pasaulio žemdirbių šlovina jo atminimą. Tai pagalba vargstantiesiems, brangi Dievo dovana, palengvinanti sunkų gyvenimą.“ 1939-aisiais, prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, paminklą F. Dreikui, priešų (anglų) tautos atstovui, naciai nugriovė.

Karo istorijoje F. Dreikas pagarsėjo ne tik kaip narsus kovotojas ir vienas iš admirolų, 1588 m. sutriuškinusių garsiąją ispanų Nenugalimąją armadą, bet ir kaip naujų kovos jūroje taktikos elementų diegėjas. Skirtingai nei daugelis jo amžininkų, F. Dreikas pirmiausia kliovėsi ne savo laivų pabūklų ugnies galia, o manevringumu. Tam reikėjo lengvesnių, greitesnių laivų ir puikių jų komandų įgūdžių: manevruoti burlaiviais toli gražu nėra paprasta! F. Dreikas taip pat išpopuliarino vadinamuosius kniupelius – du apskritus metalinius artilerijos sviedinius, sujungtus bendra ašimi. Iššauti į priešo laivą, jie suniokodavo takelažą. Taip pat F. Dreikas mėgo naudoti branderius – laivus, prikrautus degiųjų medžiagų. Jie, sulaukus tinkamo momento, būdavo padegami ir nukreipiami į priešų laivų susitelkimo vietas.

Būsimasis jūrininkas gimė 1540 m. liepos 13 d. greta Tavistoko miesto (pietvakarinėje Anglijos dalyje, Devonšyro grafystėje) jomeno, vėliau tapusio anglikonų šventiku, Edmundo Dreiko ir Merės Milvej šeimoje. Joje augo net dvylika vaikų, o Fransis buvo vyriausias iš jų. 1549-aisiais šeima persikėlė į pietrytinę Anglijos dalį, Kento grafystę. Vaikystė prabėgo netoli jūros, tad nenuostabu, jog būdamas dvylikos Fransis tapo junga prekiniame laive. Šio laivo savininkui, neturėjusiam vaikų, sumanus junga taip patiko, kad savo testamente jis nurodė Fransį laivo paveldėtoju. Būdamas vos aštuoniolikos, F. Dreikas jau buvo visateisis laivo savininkas.

Didysis grobis

1567 m. F. Dreikas kartu su savo tolimu giminaičiu Džonu Hokinsu leidosi į tolimą kelionę. Pirmiausia jie, sustodami Kanarų salose, pasiekė vakarinę Afrikos pakrantę ir dabartinių Senegalo, Gambijos, Gvinėjos ir Siera Leonės pakrantėse, padedami vietos karaliukų, gaudė čiabuvius – juos pavertė vergais ir tikėjosi pelningai parduoti Amerikoje. Prekyba vergais tuo metu, deja, buvo visiškai įprastas reiškinys. Apsirūpinę gyvuoju kroviniu, anglai perplaukė Atlantą ir pasiekė Karibų jūrą. Uostuose jie pardavė vergus ispanų kolonistams. Taip pat neapsieita be kelių rimtų susirėmimų. Prie Meksikos krantų užvirė tikras mūšis su ispanų laivais. Tik dviem britų laivams, vadovaujamiems Dž. Hokinso ir F. Dreiko, pavyko prasiveržti ir grįžti į Angliją. Kompanionai kreipėsi į oficialius Ispanijos karaliaus atstovus ir reikalavo kompensacijos už patirtus didžiulius nuostolius, bet sulaukė neigiamo atsakymo. Tada F. Dreikas ištarė savo garsiąją frazę: „Jei taip, aš pats paimsiu iš Ispanijos karaliaus viską, ką sugebėsiu.“

Tuščiai svaidytis žodžiais F. Dreikas nemėgo ir padarė tai, ką pažadėjo. Jau 1572 m. jo, anglų kaperio, ekspedicijos dalyviai pasiekė ispanų Nombre de Dioso („Dievo vardo“) miestą Panamoje, jį užėmė, apiplėšė ir sudegino, o vėliau atakavo kelis ispanų laivus greta dabartinės Kolumbijos krantų. Grįžęs į Angliją, F. Dreikas pagaliau buvo turtingas ir žinomas. Tačiau tai buvo tik jo, kaip kaperio, karjeros pradžia.

1577 m. Anglijos karalienė Elžbieta I nusprendė surengti tolimą jūrų ekspedicija, kurios oficialus tikslas buvo atrasti ir prijungti prie savo valdų naujų žemių, o neoficialus – išžvalgyti ispanų valdas ir, esant galimybei, užpulti bei apiplėšti ispanų laivus. F. Dreiko žinioje buvo keturi dideli karo ir du mažesni pagalbiniai laivai. Flagmanu tapo burlaivis „Pelikanas“. Įveikę Atlantą, anglų jūrininkai pasiekė Magelano sąsiaurį, jį perplaukė ir išvydo Ramųjį vandenyną. Tačiau tą kartą jis buvo neramus: net kelias savaites siautusi galinga audra išblaškė flotilę, o F. Dreikas su savo laivu buvo nublokštas palei pietinę Ugnies Žemės salos pakrantę atgal į Atlanto vandenyną. Paaiškėjo, kad abu vandenynus jungia ne tik Magelano sąsiauris. Taip buvo atrastas naujas, labai platus sąsiauris. Vėliau jis buvo pavadintas Dreiko vardu.

Vargais negalais vėl įplaukęs į Ramųjį vandenyną, F. Dreikas „Pelikaną“ pervadino „Auksiniu danieliumi“ ir leidosi palei vakarinę Pietų Amerikos pakrantę, pakeliui plėšdamas uostus ir puldinėdamas ispanų laivus (iki tol niekas šiuose vandenyse taip nesiautėjo). Šiaurėje jis pasiekė dabartinės Kanados pakrantes netoli Vankuverio, vėliau leidosi atgal į pietus ir ilgesniam laikui sustojo prie Kalifornijos krantų netoli dabartinio San Fransisko miesto, ten susipažino su tenykščiais indėnais. Suremontavę laivą, anglai tęsė žygį. Prie Meksikos Akapulko uosto F. Dreikui nusišypsojo netikėta didžiulė sėkmė: jis išvydo Manilos galeoną. Taip buvo vadinami dideli burlaiviai, kuriais kartą per metus iš Ispanijai priklausiusių Filipinų buvo gabenami ten išgauti spalvotieji metalai, prieskoniai ir kitos gėrybės. F. Dreikas pasinaudojo atsitiktinumu, atakavo galeoną ir jį užgrobė.

Perplaukę Ramųjį vandenyną, anglai pasiekė Molukų salas dabartinėje Indonezijoje, ten dar įsigijo Europoje labai vertintų brangių prieskonių. Įveikę Indijos vandenyną, apiplaukė pietinį Afrikos galą ir vėl įplaukė į Atlantą, o 1580 m. rugsėjo 26 d. pagaliau pasiekė gimtąją Angliją. Taip baigėsi pirmasis anglų plaukimas aplink pasaulį. Į tėvynę F. Dreikas parvežė milžinišką turtą – aukso, sidabro, prieskonių, taip pat bulvių. Ilgainiui šios daržovės labai išplito. Pargabentas turtas buvo įkainotas suma, kuri prilygo Anglijos karalystės iždo dvejų metų pajamoms. Sužavėta karalienė įšventino F. Dreiką į riterius, ir nuo tada jis buvo tituluojamas seru.

Padegė karaliui barzdą

F. Dreikas nepasitenkino tuo, ką pasiekė. Nusipirkęs didelį ūkį, vedęs (tai jis spėjo padaryti net du kartus, bet vaikų taip ir nesusilaukė), pramuštgalvis kapitonas galėjo mėgautis turtais ir ramybe, bet jį vėl traukė vėjas, burės, jūra ir nuotykiai. Surengęs dar vieną ekspediciją į ispanų valdas Karibų jūros baseine, jis atakavo uostus Haičio (Espanjolos) saloje, Floridoje ir dabartinėje Kolumbijoje. 1587 m. pavasarį F. Dreiko vadovaujama eskadra įžūliai užpuolė Kadiso uostą Pietų Ispanijoje, sukėlė mieste didžiulį gaisrą, sunaikino daugybę priešų laivų, taip pat atakavo kelis mažesnius uostus ispanams tuo metu priklausiusioje Portugalijoje. „Mes padegėme Ispanijos karaliui barzdą!“ – vėliau didžiuodamasis sakė F. Dreikas. Galiausiai karinę ekspediciją vainikavo prašmatnus trofėjus – netoli Azorų salų į anglų rankas patekęs galeonas „Šventasis Pilypas“, gabenęs iš Goa (Indijoje) didžiulį prieskonių, šilko ir įvairių egzotinių prekių krovinį. F. Dreikui asmeniškai atiteko 10 proc. grobio, pusę (kaip įprasta) pasiėmė karalienė, likęs grobis buvo padalytas kitiems žygio dalyviams.

1588 m. Ispanija pabandė pagaliau atkeršyti Anglijai. Ispanijos karalius Pilypas II pasiuntė į šiaurę Nenugalimąją armadą – 130 karo laivų, bet žygyje neteko net pusės, patyrė skaudų pralaimėjimą mūšiuose su anglų ir olandų laivais, o keliasdešimt laivų sudužo prie Britanijos krantų dėl sudėtingų oro sąlygų. Vienu iš anglų pajėgų vadų mūšyje su ispanais buvo F. Dreikas. Netrukus jis buvo paskirtas vienu iš Anglijos armada praminto labai didelio, 156 karo laivų, junginio, turėjusio užimti Lisaboną ir padėti išvaduoti iš ispanų valdžios Portugaliją, vadų. Šis žygis baigėsi anglų nesėkme, nors didelių nuostolių patyrė ir ispanai. Anglijos iždas dėl šios karinės kampanijos smarkiai nukentėjo. F. Dreikas nusprendė vėl pamėginti laimę Karibų jūroje ir 1595–1596 m. kartu su senu bičiuliu Dž. Hokinsu vadovavo karinei ekspedicijai. Šis žygis jam buvo paskutinis. Išsekęs nuo dizenterijos, didysis jūrininkas mirė 1596 m. sausio 27 d. savo laive netoli Panamos Portobelo uostamiesčio. 55-erių F. Dreiko kūnas buvo palaidotas švininiame karste ir nuleistas į jūrą.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnaluose „Ar Žinai, Kad?“ ir „Savaitė“.