Manvydas VITKŪNAS

Būsimas turtuolis gimė 1839 m. liepos 8 d. Ričforde (Niujorko valstija). Tėvas Viljamas Rokfeleris su pirmąja žmona Eliza Devison susilaukė šešių vaikų, iš kurių net penki sulaukė brandaus amžiaus ar net gilios senatvės (XIX a. vaikų mirtingumas dar buvo labai didelis). Tėvas turėjo anglų ir vokiečių kraujo, mama – škotų ir airių. Viljamas Rokfeleris iš pradžių buvo medkirtys, vėliau tapo klajojančiu prekiautoju ir savamoksliu gydytoju – žolininku, kuris gamino ir pardavinėjo įvairius gydomuosius antpilus. Sutaupęs kiek daugiau nei 3 tūkst. dolerių, tėvas įsigijo žemės ir įkūrė nedidelį ūkį.

Visgi V. Rokfeleris taip ir netapo namisėda, dažnai keliavo savo smulkaus verslo reikalais, ūkį patikėdamas žmonai ir vaikams. Eliza, labai dievobaiminga moteris, karšta baptistė (šios konfesijos šalininkas buvo ir milijardieriumi tapęs jos sūnus), buvo be galo darbšti ir rūpestinga. Ji užmerkdavo akis, matydama kai kurias savo sutuoktinio keistenybes, neįprastą humoro jausmą ir dažną neištikimybę. Visą savo laiką ir energiją ji skyrė dorų, darbščių bei tvarkingų vaikų auklėjimui ir šeimos ūkio reikalams.

Smerkė vergovę

Auklėdamas vaikus Viljamas pabrėždavo, kaip svarbu atkakliai dirbti „ne tik rankomis, bet ir galva“: pigiau pirkti ir pelningai parduoti, derėtis, taupyti, elgtis apdairiai, o kartais nevengti ir rizikuoti, jeigu jauti, kad sandėris bus sėkmingas. „Tėvas dažnai derėdavosi su manimi, pirko iš manęs visokias paslaugas. Jis išmokė mane pirkti ir parduoti. Tėvas tiesiog ugdė mane tapti turtingą“, – vėliau, kai jau buvo vienas žymiausių pasaulio verslininkų, rašė Dž. Rokfeleris. Tačiau iki pirmojo milijono ir pirmojo milijardo dar buvo labai toli. Mažasis Džonas, sulaukęs septynerių, pats ėmė auginti ir pardavinėti kalakutus, padėdavo kaimynams prižiūrėti daržus, kasti bulves. Savo uždarbius fiksavo užrašų knygelėje, kurią saugojo visą gyvenimą. Vėliau, uždirbęs kiek daugiau pinigų, jis nusipirko tikrą buhalterinę knygą ir preciziškai tiksliai fiksavo joje savo pajamas ir išlaidas. Uždirbtus pinigus berniukas metė į molinę taupyklę ir būdamas trylikos suteikė pirmąją finansinę paslaugą – kaimynui fermeriui paskolino 50 dolerių už 7,5 proc. metinių palūkanų.

Mokytis pradžios mokykloje gimtajame Ričforde Džonui, nors ir guvaus proto, nebuvo labai lengva. Vėliau jis prisiminė, kad reikalavimai mokykloje išties buvo griežti, o namų darbų ruošimas atimdavo daug laiko ir jėgų.
1853 m. šeima apsigyveno Klivlande (Ohajo valstija). Kolegijoje mokęsis Džonas, baigęs specialius trijų mėnesių kursus, pradėjo dirbti buhalterio asistentu. Matematikai gabiam vaikinukui tai nebuvo sunku. Nedidelėje nekilnojamojo turto projektais ir jūriniais pervežimais užsiėmusioje įmonėje „Hewitt & Tuttle“ Dž. Rokfeleris greitai darė karjerą, tapo buhalteriu, o vėliau – ir įmonės valdytoju. Ši įmonė buvo vienintelė vieta, kurioje vyras dirbo kaip samdomas darbuotojas. Dž. Rokfeleris taip pat mokėsi verslo kursuose privačiame Čanslerio universitete Klivlande.

1857 m. Džonas kartu su iš Anglijos neseniai atvykusiu partneriu Morisu B. Klarku įkūrė prekybos šienu, grūdais ir mėsa įmonę „Clark & Rockefeller“. Į verslą jis investavo savo asmenines santaupas, taip pat pasiskolino pinigų iš tėvo. Įmonė ypač suklestėjo 1861 m., kai JAV prasidėjo pilietinis karas tarp šiaurinių ir pietinių valstijų. Džono ir jo partnerių įmonė tiekė maistą, pašarus ir kitas prekes šiauriečių pajėgoms. Dž. Rokfeleris įtikino vieno banko savininką šiuo šaliai nelengvu metu suteikti įmonei didelę paskolą, kuri padėjo dar labiau įsukti verslą. Verslininkas buvo abolicionizmo šalininkas, ragino kuo skubiau visoje šalyje panaikinti vergovę, rėmė prezidentą Abraomą Linkolną ir Respublikonų partiją.

Naftos verslas

1864 m. Dž. Rokfeleris vedė griežtoje puritoniškoje aplinkoje užaugusią mokytoją Laurą Celestiją Spelman (1839–1915). Apie šią griežtą, taupią, kiek sausoko būdo ir aštraus proto moterį, su kuria nugyveno daugiau nei 60 metų, verslininkas sakė: „Jeigu ne jos patarimai, aš taip ir būčiau likęs skurdžius.“ Pora susilaukė penkių vaikų, iš kurių brandos sulaukė keturi.

XIX a. pasaulyje labai sparčiai augo pramonė, plito naujos technologijos. Apšvietimui imta naudoti žibalines lempas, kurioms reikėjo skysto kuro, išgaunamo iš naftos. Dž. Rokfeleris pajuto, kad ši sritis yra labai perspektyvi. Verslininkas daug bendravo su chemiku Samueliu Endriusu, kuris buvo geras naftos perdirbimo specialistas. Jiedu pradėjo bendradarbiauti, o netrukus verslo partnerių ratas išsiplėtė prisidėjus žinomam verslininkui Henriui Morisonui Flagleriui ir Dž. Rokfelerio broliui Viljamui Rokfeleriui jaunesniajam.

1867 m. buvo įkurta nauja įmonė – „Rockefeller, Andrews & Flagler“, kuri pasistatė naftos perdirbimo gamyklą, o 1870 m. peraugo į naftos įmonę „Standard Oil“. Jos steigėjai į verslą žvelgė kompleksiškai ir ėmė galvoti, kaip optimizuoti naftos gavybos bei jos produktų gamybos ir pervežimo procesus. Įmonė investavo į naftos verslovėms steigti tinkamų sklypų žvalgybą ir įsigijimą, naftos perdirbimo įmonių statybą, geležinkelių panaudojimą žaliavai bei produktams vežti. Būtent transportavimo išlaidų optimizavimas buvo viena svarbiausių Dž. Rokfelerio ir jo partnerių sėkmės priežasčių. Verslininkai ėmė labai sėkmingai naudotis aršia konkurencija tarp skirtingų geležinkelių ir vandens transporto kompanijų, o paskui sugebėjo pasiekti, kad „Standard Oil“ nafta bei jos produktai būtų gabenami vidutiniškai ketvirtadaliu pigiau nei konkuruojančių įmonių.

Galiausiai Dž. Rokfeleris nusprendė, kad svarbiausi jų verslo segmentai turi būti būtent žaliavos transportavimas, naftos produktų perdirbimas ir realizavimas, mažiau dėmesio skiriant pačiai naftos gavybai. Užsitikrinus dominavimą vežimo ir perdirbimo srityje, buvo galima pradėti diktuoti savo sąlygas daugybei gavybos bendrovių. „Standard Oil“ ėmė prisijungti mažesnes konkurentes, labai sparčiai augo ir vienu metu buvo stambiausia verslo įmonė pasaulyje. Tiesa, ne visos verslo schemos buvo gražios ir sąžiningos.

Pavyzdžiui, Dž. Rokfeleris buvo kaltinamas, kad slapta per kitus asmenis tapo geležinkelių vežimo bendrovės „Union Tank Car“ savininku. Ši bendrovė vežant naudojo uždaras cisternas (skirtingai nei kitos bendrovės, gabenančios naftą atvirose talpyklose, dėl to labai krisdavo naftos kokybė) ir nuomojo jas įvairioms naftos gavybos bendrovėms. Ir štai vieną dieną pagal slaptą Dž. Rokfelerio planą su konkurentais buvo nutrauktos cisternų nuomos sutartys. Patirdamos didžiulių nuostolių, dalis įmonių galiausiai pardavė savo naftos perdirbimo įmones „Standard Oil“. Dar bjauresnė istorija susijusi su šio koncerno veikla prieš konkurentus, kurie tiesė alternatyvų naftos gamybinį kelią – vamzdyną. Teigiama, kad galimai su „Standard Oil“ netiesiogiai susijusios nusikalstamos grupuotės brutaliai puldinėjo naftotiekio statytojus, trukdė vykdyti darbus.

„Standard Oil“ tapo monopolininku – apie 1880 m. koncernui priklausančiose įmonėse buvo perdirbama iki 95 proc. šalyje išgaunamos naftos. „Standard Oil“ kuriam laikui tapo didžiausia verslo bendrove pasaulyje, o Dž. Rokfeleris – pirmuoju „doleriniu“ milijardieriumi. Jo rankose buvo apie 2 proc. visos JAV ekonomikos.

Kongreso smūgis

Ilgainiui monopolinė „Standard Oil“ padėtis ėmė erzinti ne tik konkurentus, bet ir šalies politikus bei eilinius piliečius. 1890 m. JAV Kongresas priėmė iki šiol galiojantį vadinamąjį Šermano aktą, kurio pagrindinis rengėjas buvo Kongreso narys Džonas Šermanas. Tai buvo pirmasis antimonopolinis įstatymas JAV istorijoje. Nors oficialiai niekur nebuvo nurodyta, kad svarbiausias šio teisės akto taikinys yra „Standard Oil“ ir Dž. Rokfeleris asmeniškai, visi tai puikiai suprato. Sutrukdyti priimti tą Šermano aktą nepadėjo ir stipri lobistinė milijardieriaus veikla. Galiausiai „Standard Oil“ buvo padalyta į septynias naujas įmones. Dalis jų yra žinomos verslo milžinės ir dabar (pavyzdžiui, „Exxon“ arba „Chewron“).

Bėgant metams, Dž. Rokfelerio verslo imperiją papildė laivybos, geležinkelių, statybos, metalurgijos įmonės, bankai ir net apelsinų plantacijos. Milijardierius gyveno gana uždarai ir nesistengė puikuotis savo turtais. Jis apsistodavo savo vilose, kurių turėjo bent kelias: šalia Niujorko, šalia Klivlando, taip pat Ormond Biče (Floridos valstija). Pusę savo turto Dž. Rokfeleris paaukojo labdarai. Jo lėšomis įsteigtas Čikagos universitetas, Rokfelerio universitetas Niujorke, Filipinų centrinis universitetas, vienas žymiausių labdaros fondų – Rokfelerio fondas bei daugybė kitų švietimo, kultūros medicinos, globos ir labdaros įstaigų. Verslininkas rėmė mokslinius tyrimus ir ekspedicijas (pavyzdžiui, finansavo ekspediciją, tyrinėjančią vakarinę Antarktidos dalį). Jo vardu pavadintas asteroidas, plokščiakalnis Antarktidoje ir kiti objektai.

1937 m. gegužės 23 d. sulaukęs 97-erių, pirmasis „dolerinis“ milijardierius Dž. Rokfeleris mirė nuo infarkto Ormond Biče, Floridoje. Jis svajojo sulaukti šimto metų, bet iškeliavo amžinybėn 97-erių. Svarbiausiu Dž. Rokfelerio finansinės imperijos paveldėtoju tapo jo sūnus Džonas Deivisonas Rokfeleris jaunesnysis (1874–1960), vėliau – vaikaičiai ir provaikaičiai.

Daugiau įdomių straipsnių rasite žurnale „Ar Žinai, Kad?“