Manvydas VITKŪNAS

Deja, pačiai A. Frank neteko išvysti išspausdintos pirmosios ir vienintelės savo knygos, tačiau jos vardas užima itin garbingą vietą pasaulio literatų sąraše – dienoraštis išleistas daugiau nei 20 mln. egzempliorių tiražu daugiau kaip 70 kalbų.

Pabėgėliai

Dabar Anei galėjo būti 90 metų. Ji gimė 1929 m. birželio 12 d. Vokietijoje, Frankfurte prie Maino, žydų šeimoje. Tėvas Otas Frankas buvo verslininkas. Pirmojo pasaulinio karo metais kartu su broliais jis tarnavo Vokietijos kariuomenėje, buvo karininkas. 1925 m. 36-erių vyras Acheno sinagogoje susituokė su šio miesto gyventoja, verslininko dukra Edita Holander. Ji buvo vienuolika metų jaunesnė už Otą. Iki vestuvių pora draugavo metus. 1926-aisiais Frankai susilaukė pirmagimės dukters Margo, o 1929 m. gimė duktė Anė.

Frankų šeima buvo vokiečių kalbos ir kultūros puoselėtoja. Didelė dalis Frankų draugų buvo vokiečiai. Judaizmo tradicijų šeima laikėsi tik iš dalies – religingesnės buvo mama Edita ir duktė Margo, o tėvas Otas ir duktė Anė buvo kone laisvamaniai. Frankai ir daugybė kitų Vokietijos žydų patyrė šoką, kai į valdžią atėję naciai ėmėsi griežtos antisemitinės politikos. Labai rimtu pavojaus signalu O. Frankas laikė 1933 m. priimtą sprendimą pašalinti jo dukterį Margo iš vokiškos valstybinės mokyklos vien todėl, kad ji – žydė. Vyras nusprendė su šeima palikti Vokietiją.

Frankai persikėlė į Nyderlandus ir apsigyveno Amsterdame (Oto mama ir sesuo išvyko į Šveicariją, kur sėkmingai pergyveno karo metus). O. Frankas su bičiuliais žydu ir olandais pradėjo naują verslą – įsteigė pektinų gamybos įmonę. Anė lankė Marijos Montesori pedagoginės sistemos darželį, vėliau mokėsi Žydų licėjuje. Vyresnė sesuo Margo lankė olandišką mokyklą. Abi mergaitės buvo labai gabios ir puikiai mokėsi. Gana ramų šeimos gyvenimą vis temdė slogios žinios apie nacių politiką, vis didėjantį žydų persekiojimą Vokietijoje, galiausiai peraugusį į žudynes. 1939 m. Vokietijai užpuolus Lenkiją, prasidėjo Antrasis pasaulinis karas, o 1940-ųjų gegužę vokiečių pajėgos įsiveržė ir į Nyderlandus bei juos okupavo. Nuo 1938 m. nesėkmingai bandęs gauti Jungtinių Amerikos Valstijų arba Kubos vizas šeimai, O. Frankas 1941-aisiais pagaliau gavo Kubos vizą, bet tik vienas – kitiems šeimos nariams vizos nebuvo suteiktos. Jis nusprendė likti su žmona ir dukromis Amsterdame.

Naciai Nyderlanduose taip pat įvedė antisemitinius įstatymus ir palaipsniui vis labiau spaudė gausią vietos žydų bendruomenę (apie 140 tūkst. žmonių) ir apie 30 tūkst. čia apsistojusių pabėgėlių – Vokietijos žydų. Tiesa, holokaustas Nyderlanduose įsibėgėjo lėčiau negu Vidurio ar Rytų Europos šalyse. 1940 m. rudenį buvo įvesti įvairūs ribojimai žydams gyventi daugybėje rajonų, užsiimti profesine veikla (pavyzdžiui, iš darbo buvo atleisti žydų tautybės mokytojai). Žydai buvo suregistruoti, jų dokumentuose padarytos specialios žymos, o turtas aprašytas ir palaipsniui nusavinamas.

1942-ųjų vasarą naciai ir jų talkininkai (vokiečiai pasitelkė olandų policiją), iki tol tenkinęsi žydų žeminimu ir pavieniais areštais, pradėjo masinius suėmimus. Nyderlanduose buvo įkurtos 42 priverčiamojo darbo stovyklos. Be to, žydai masiškai buvo siunčiami į koncentracijos stovyklas. Į Aušvicą (Osvencimą Lenkijoje) pirmasis ešelonas iš Nyderlandų pajudėjo 1942 m. liepos 16 d., o paskutinis – 1944 m. rugsėjo 3 d. Vien šioje koncentracijos stovykloje ir jos filialuose buvo nužudyta daugiau nei 60 tūkst. žydų iš Nyderlandų. Iš viso karą išgyveno 27 tūkst. šios šalies žydų (kiek daugiau nei penktadalis).

Dveji metai slėptuvėje

1942 m. liepos 5 d. į Frankų namus atvykę pareigūnai pristatė pranešimą, kad šešiolikos sulaukusi jų duktė Margo turi vykti į Vesterborko koncentracijos stovyklą – tuometį paskirstymo centrą, iš kur Nyderlandų žydai ir čigonai buvo gabenami į Aušvicą ir kitas koncentracijos stovyklas. Otas ir Edita nusprendė nieku gyvu neatiduoti savo vaikų į nacių rankas. Jie jau kitą dieną po šaukimo paslėpė Margo 263-iajame Prinsengrachto gatvės name, netrukus ir patys su dukra Ane patyliukais pėsčiomis, lyjant smarkiam lietui (kai gatvėje buvo mažai policijos pareigūnų), persikėlė į savo naujus slaptus namus.

Slėptuvė buvo įrengta atokioje pastato, kuriame buvo Oto ir jo bičiulių įmonė „Opekta“, dalyje. Įėjimas buvo užmaskuotas lentyna su dokumentais – ji buvo atitraukiama tik visiškai įsitikinus, kad yra saugu. Dieną įmonėje dirbo darbininkai, todėl pasislėpusieji turėjo elgtis labai tyliai, negalėjo naudotis vandentiekiu, nuleisti vandens tualete. Tik vakarais ir savaitgaliais buvo galima jaustis kiek laisviau, nusiprausti. Langai buvo uždengti storomis užuolaidomis. Maisto produktais ir būtinais reikmenimis aprūpindavo ir žinias iš išorinio pasaulio pranešdavo Mip Gis ir kiti žydų gelbėtojai. Jie be galo rizikavo – už pagalbą žydams grėsė mirties bausmė.

Slėptuvėje žmonių ėmė gausėti – liepos 13 d. prie Frankų šeimos prisijungė van Pelsų šeima – Hermanas, Augustė ir jų paauglys sūnus Peteris, o lapkritį – dantistas Frydrichas Pfeferis (su juo Anei teko dalytis kambariu). Nedidelėje erdvėje dvi šeimos su paaugliais vaikais ir vienišas į šeštąją dešimtį įžengęs dantistas sudarė mažytę bendruomenę, kuri turėjo kažkaip sugyventi, bendrauti ekstremaliomis sąlygomis – neiškeliant kojos iš slėptuvės, gyvenant nuolatiniame pavojuje.

Visus šiuos dalykus, taip pat savo asmeninius išgyvenimus Anė aprašė dienoraštyje. Jis buvo rašomas laiškų išgalvotai draugei Kitei forma. Iš pradžių Anė rašė dienoraštį tik sau, bet 1944 m. pavasarį ji išgirdo per iš Anglijos transliavusį Nyderlandų radiją kvietimą šalies piliečiams fiksuoti okupacijos metu patiriamus išgyvenimus dienoraščiuose, įvairiuose dokumentuose ir kitais būdais. Anė perrašė savo dienoraštį, suteikdama jam romanui artimesnę formą, ir nuolat papildė. Jis tapo gyvu holokausto liudijimu.

Štai viena ištrauka: „Po keturiasdešimtųjų gegužės baigėsi geri laikai: iš pradžių – karas, paskui – kapituliacija, vokiečių įsiveržimas, ir mums, žydams, prasidėjo kančių keliai. Vieną po kito imta leisti įstatymus prieš žydus, mūsų laisvė dabar smarkiai suvaržyta. Žydai turi nešioti po geltoną žvaigždę; žydai turi atiduoti dviračius; žydams draudžiama važiuoti tramvajais; žydams draudžiama važiuoti automobiliais, net ir asmeniniais; žydams galima apsipirkti tik nuo trečios iki penktos; žydams leidžiama lankytis tik pas kirpėjus žydus; po aštuntos vakaro iki šeštos ryto žydams draudžiama vaikščioti gatvėse; žydams draudžiama rodytis teatre, kine ir visose pasilinksminimo vietose; žydams draudžiama lankytis baseine, teniso aikštyne, ledo ritulio aikštėje ir visose kitose sporto aikštelėse; žydams negalima irkluoti ar kaip kitaip viešai sportuoti; po aštuntos vakaro žydams draudžiama sėdėti tiek savo, tiek bičiulių sode; žydams negalima svečiuotis pas krikščionis; žydų vaikai turi lankyti žydų mokyklas – ir kasdien vis kas nors nauja. Tai viena, tai kita uždraudžia, o gyventi vis tiek reikia.“

Dienoraštyje taip pat gausu labai asmeniškų detalių – apie santykius su tėvu, Anės tiesiog dievintu, ir mama (su ja mergaitė sutarė gana prastai), apie savo jausmus, brendimą, fiziologinius pokyčius, apie slėptuvėje gyvenusių žmonių (jie dienoraštyje buvo įvardyti pseudonimais) santykius. Paskutinis įrašas dienoraštyje buvo padarytas 1944 m. rugpjūčio 1 d.

Išgyveno tik tėvas

Slėptuvėje pavyko išgyventi 25 mėnesius, kol į ją įsiveržė policininkai ir gestapininkai. Kažkas įdavė Frankus ir jų bičiulius. Po karo ne kartą buvo atliekami tyrimai bandant nustatyti, kas įdavė naciams besislapsčiusiuosius, buvo įvardyti keli įtariamieji, bet tiesa taip ir nebuvo atskleista.

Suimtieji buvo išgabenti į kalėjimą, vėliau pervežti į Vesterborko koncentracijos stovyklą, o iš ten paskutiniu iš Nyderlandų vykusiu ešelonu išgabenti į Aušvicą. Šioje koncentracijos stovykloje vyrai ir moterys buvo atskirti. 1944 m. spalio 30 d. Anė ir Margo atsidūrė tarp moterų ir mergaičių, atrinktų dirbti amunicijos fabrike ir išgabentų į Bergeno-Belzeno koncentracijos stovyklą Vokietijoje. Čia abi seserys susirgo šiltine ir mirė 1945 m. vasarį ar kovą. Anei buvo penkiolika, o Margo galbūt spėjo sulaukti devyniolikos.

Daugelis kitų slėptuvės Amsterdame gyventojų taip pat nesulaukė karo pabaigos. Augustė van Pels mirė pervežta į Terezienštato (dab. Terezyno Čekijoje) koncentracijos stovyklą, likus mėnesiui iki karo pabaigos. Jos vyras Hermanas žuvo 1944 m. spalį Aušvice, o devyniolikmetis sūnus Peteris mirė paskutinėmis karo dienomis Mauthauzeno koncentracijos stovykloje Austrijoje. Stomatologas F. Pfeferis nuo ligų ir išsekimo iškeliavo į anapilį Aušvice 1944-ųjų gruodį. Anės ir Margo mama E. Frank mirė ten pat iš bado, likus vos dvidešimčiai dienų iki sovietų kariuomenės atėjimo ir išgyvenusių kalinių išlaisvinimo.

Vienintelis karą išgyveno tėvas O. Frankas. Iš Aušvico jis sugebėjo grįžti į Amsterdamą ir apsigyveno pas M. Gis. Vyras atkakliai ieškojo žinių apie savo artimųjų likimą, bet 1945 m. pabaigoje tapo visiškai aišku, kad iš žmonių, besislapsčiusių 263-iajame Prinsengrachto gatvės name, išgyveno jis vienas. Otas rado savyje jėgų gyventi toliau: 1953 m. jis vedė buvusią kaimynę, taip pat Aušvico kalinę, o 1947-aisiais išleido M. Gis rastus ir išsaugotus dukters dienoraščius, tiesa, kiek cenzūruotus, pašalinus intymias detales ir įrašus apie blogus santykius su mama. Po Oto mirties 1980 m. (vyras sulaukė 91-erių) pasirodė beveik visas A.Frank dienoraštis. Slėptuvė Amsterdame dabar tapo muziejumi. Jį kasmet aplanko daugiau nei milijonas žmonių.