Jos vangumas ir nesukalbamumas, neretai užgoždavęs talentą ir trukdęs darbuotis filmavimo aikštelėse, kino režisieriams buvo iki skausmo pažįstamas. Ryškūs buvo ir Monro gaubę skandalai, dėl kurių ji garsėjo ne mažiau nei dėl savo gracijos ir grožio. Keletą kartų ištekėjusi už labai turtingų ir žymių JAV veikėjų, nuolat įsiveldavusi į romanus su kitais vyrais (tarp jų ir pačiu šalies prezidentu) bei moterimis, kovojusi su priklausomybe nuo narkotinių medžiagų, ji niekaip nepriminė padorios aukštuomenės damos. Kas nutiko, kad visą pasaulį apkerėjusi moteris nusprendė atimti sau gyvybę būdama vos 36 metų amžiaus?

Merilina Monro, kurios tikrasis vardas buvo Norma Džina Mortenson (Norma Jeane Mortenson), užaugo Los Andžele. Mergina nežinojo net tikrojo savo tėvo vardo, o jos motina Gledis Beiker (Gladys Baker) dukros gimimui buvo visiškai nepasirengusi. Nors pirmuosius savo vaikystės metus Monro praleido Alberto (Albert) ir Idos Bolenderių (Ida Bolender) šeimoje Hotorno mieste, tačiau kurį laiką čia pat gyveno ir pati Gledis.

Vis dėlto, kai dėl darbo motinai teko persikelti gyventi į Los Andželą, santykiai su dukra apsiribojo tik šeštadieniniais susitikimais. Ši situacija pasikeitė 1933 metais, kai mažoji Monro buvo septynerių metų. Tuo metu Gledis jau galėjo išlaikyti dukrą savuose namuose, todėl jos abi persikėlė į Holivudą. Visgi ši laimė truko labai neilgai: jau 1934 metais motiną apėmė psichozė ir ji pateko į ligoninę. Viena likusi Monro net aštuonerius metus keliavo iš vienos globėjų šeimos į kitą. Pirmuosius 16 mėnesių tai buvo Atkinsonų (Atkinsons) šeima, kurioje, pasak Monro, ji patyrė seksualinę prievartą.

Vėliau mergaitė apsistojo pas savo motinos draugę Greisę Maki Godard (Grace McKee Goddard), kuri prieš dešimtąjį Monro gimtadienį ją perdavė į vaikų namus. Vis dėlto Greisė mergaitę lankė ir ja rūpinosi, todėl vaikų namų darbuotojai galiausiai moterį įtikino tapti oficialia Monro globėja ir priimti ją į savo namus. Tiesa, jau pirmaisiais mėnesiais naujoje šeimoje mergaitė vėl patyrė prievartą: Monro pripažino, jog Greisės vyras prie jos seksualiai priekabiavo, todėl jai teko ieškotis saugesnio prieglobsčio – šį kartą pas Greisės tetą Aną Louer (Ana Lower), apie kurią Monro atsiliepė pačiais gražiausiai žodžiais, tačiau, sutrikus naujosios globėjos sveikatai, merginai teko grįžti į Godardų namus.

Nors Merilina vėl apsigyveno su Greise ir jos vyru, tačiau tai truko neilgai. Šeimai nusprendus persikelti į Vakarų Virdžiniją, Monro iškilo grėsmė vėl būti atiduotai į vaikų namus. Kadangi dėl motinos negebėjimo prižiūrėti savo vaiką Merilinos globa buvo priskirta valstijai, ji negalėjo išvykti už jos ribų kartu su Godardais. Nenorėdama vėl grįžti į vaikų namus, Merilina nusprendė ištekėti. Pirmuoju jos vyru tapo Džeimsas Dohertis (James Dougherty) – 21 metų kaimynų sūnus. Pora susituokė 1942 metų birželio 19 dieną, praėjus vos keletui dienų po šešioliktojo Merilinos gimtadienio.

1943 metais buvęs fabriko darbuotojas Dohertis prisijungė prie prekybos laivyno, o sutuoktinių pora apsigyveno Santa Katalinos saloje, tačiau jau kitais metais Dohertis buvo išsiųstas darbuotis Ramiajame vandenyne. Vyrui išvykus, Merilina persikėlė pas jo tėvus. Anyta jai padėjo įsidarbinti aviacijos kompanijos „Radioplane Company“ gamykloje.

Būtent čia M. Monro sulaukė pirmosios galimybės paragauti šlovės skonio. Viskas prasidėjo, kai jos darbo vietoje apsilankė fotografas Deividas Konoveris (David Conover), kuriam buvo pavesta užduotis propagandos tikslais nufotografuoti fabrike dirbančias moteris. Jis atkreipė dėmesį į Merilinos išvaizdą ir charizmą. Jau 1945 metų sausio mėnesį Monro metė darbą ir pradėjo pozuoti Konoveriui bei jo kolegoms. Galiausiai, nepaklusdama savo vyro ir jo tėvų reikalavimams būti namų šeimininke, mergina išsikraustė gyventi atskirai ir 1945 metų rugpjūtį sudarė kontraktą su „Blue Book Model Agency“ modelių agentūra.

Šiuo laikotarpiu būsimoji garsenybė pasivadino Džina Norman ir pašviesino savo rudas garbanas. Gundančios merginos kūno linijos puikiausiai tiko viliokiško „pin-up“ stiliaus fotografijoms, kurias kariai buvo pamėgę išsiplėšti ir pakabinti prie savo gultų ar kitur. Vos per kelis trumpus mėnesius Džina atsidūrė ant daugiau nei 30 žurnalų viršelių. Agentūros savininkė Emelina Snivli (Emmeline Snively) šią merginą vertino kaip ambicingą ir darbščią. Tokia puiki darbo drausmė jai padėjo pasirašyti šešių mėnesių kontraktą su kino kompanija „20th Century Fox“. Tuomet atsirado ir pseudonimas Merilina Monro, kurį sukurti padėjo kino kompanijos aktorių atrankos vadovas Benas Lionas (Ben Lyon).

Pastarasis pasiūlė Merilinos vardą pagerbianti praeityje garsią aktorę Meriliną Miler (Marilyn Miller), o Monro pavardę pasirinko pati Norma – tai buvo jos mamos mergautinė pavardė. Kadangi Dohertis prieštaravo savo žmonoms užmačioms siekti karjeros, 1946 metų rugsėjį jie išsiskyrė. Merilina Monro pradėjo lankyti aktorystės, šokio ir dainavimo pamokas, daugybę laiko praleisdavo stebėdama savo kolegas kino studijoje. 1947 metais jos kontraktas buvo atnaujintas ir ji galėjo vaidinti filmuose „Dangerous Years“ ir „Scudda Hoo! Scudda Hay!“. Nepaisant šių vaidmenų ir sunkaus darbo, jaunosios aktorės kontraktas 1947 m. rugpjūtį nebebuvo atnaujintas, todėl jai teko grįžti prie modelio darbo ir smulkių užkadrinių darbelių kino studijose.

Po išsiskyrimo su „20th Century Fox“ 1948 metais Monro sulaukė pasiūlymo iš „Columbia Pictures“, tačiau dar iki tol ji patyrė eilę nusivylimų, jai teko linksminti įtakingus kino pasaulio vyrus. Kontraktas su „Columbia Pictures“ taip pat buvo gautas dėl draugystės su „Fox“ pirmininku Džozefu M. Šneku (Joseph M. Schenck). Įsidarbinusi naujojoje kino studijoje, Monro pirmą kartą sulaukė pasiūlymo atlikti pagrindinį vaidmenį mažo biudžeto muzikiniame filme „Ladies of the Chorus“. Šiuo laikotarpiu pradėjo formuotis ir geriausiai žinomas Monro įvaizdis. Ji sumokėjo už elektrolizės procedūrą, kad pasikeltų plaukų augimo liniją, o pačius plaukus nusidažė šalto atspalvio balta spalva. Jos vokalo mokytojas Fredas Kargeris (Fred Karger) pasirūpino, kad būtų ištaisytas kiek netaisyklingas jos dantų sąkandis.

Pasibaigus šešių mėnesių sutarčiai su „Columbia Pictures“, Merilinai teko palikti ir šią kino studiją. Ji pradėjo darbuotis su talentų agentūros „William Morris Agency“ viceprezidentu Džoniu Haidu (Johnny Hyde) ir tapo jo protežė. Nors judviejų santykiai pasiekė intymų lygmenį, tačiau Monro atstūmė visus Haido mėginimus pasipiršti. Visgi turtingas verslininkas sumokėjo už silikoninį jos smakro implantą ir parūpino rolę 1950 m. brolių Marksų filme „Love Happy“. Paskutinė Haido paslauga savo mylimajai buvo pagalba pasirašant septynerių metų kontraktą su „20th Century Fox“. Praėjus vos keletui dienų po to, vyras mirė nuo širdies smūgio. Monro gedėjo dėl šios netekties, tačiau tęsė savo karjerą, kuri jau buvo pradėjusi įsibėgėti.

1951 metais Monro pasirodė keletoje „20th Century Fox“ kino studijos filmų, leidusių didžiajame ekrane stebėti žavios ir mielos panelės virsmą seksualia gundytoja. Kritikas iš dienraščio „Los Angeles Times“ už Monro vaidmenį filme „Love Nest“ ją netgi pavadino viena ryškiausių ir perspektyviausių aktorių. Tuo metu pokyčiai vyko ne tik Merilinos karjeroje, tačiau ir asmeniniame gyvenime. Nors mergina buvo užmezgusi santykius su Eliju Kazanu (Elia Kazan), vadintu vienu gerbiamiausiu ir įtakingiausiu režisieriumi Brodvėjaus ir Holivudo istorijoje, ir susitikinėjo su dar keletu vyru, galiausiai ji nusprendė likti su karjera baigusiu Niujorko „Yankees“ beisbolininku Džo Dimadžijumi.

1952 metais Monro buvo pavadinta naujuoju seksualumo simboliu („It girl“), o kitais metais pelnė „Henrietta“ kino apdovanojimą, kaip geriausia jaunoji komerciškai sėkminga asmenybė. Tuo metu Monro žvaigždės užgesinti nebegalėjo niekas: net jos pačios prisipažinimas, jog 1942 metais ji fotografui Tomui Keliui (Tom Kelley) pozavo nuoga. Toks paatviravimas būtų sužlugdęs bet kurios talentingos tuometinės aktorės karjerą, tačiau Monro už savo nuoširdumą buvo apdovanota dar didesniu fanų susižavėjimu.

Tiesa, Monro pradėjo piktintis tuo, jog jai vis skiriami komiški vaidmenys, pabrėžiantys vis tvirčiau įsišaknijantį jos, kaip seksualumo simbolio, įvaizdį. Jai pabodo imtis atsitiktinių prostitučių ar prieš kameras atvirais drabužėliais besistaipančių naivių ir kvailų blondinių sekretorių vaidmenų. Mergina troško vaidmenų, kuriuose galėtų pademonstruoti savo profesinį talentą ir aktorinius gabumus. Būtent šiuo periodu su Merilina dirbti darėsi vis sunkiau. Ji nuolat vėluodavo į filmavimo aikšteles, o kartais jose nepasirodydavo. Kildavo problemų ir tada, kai ji filmavimuose pasirodydavo: dažnai neatsimindavo teksto, o kartais, atvirkščiai, demonstruodavo didžiulį perfekcionizmą ir reikalaudavo scenas perfilmuoti daugybę kartų, kol pati būdavo patenkinta rezultatu.

Toks komplikuotas jos elgesys buvo teisinamas nerimu ir nuolatiniais miego sutrikimais, kuriuos Monro mėgino suvaldyti vartodama barbitūratus, amfetaminus ir alkoholį. 1953 metais Monro suvaidino trijose svarbiose kino juostose: „Niagara“, „Gentlemen Prefer Blondes“ ir „How To Marry A Millionaire“. Jos seksualumo simbolio statusas buvo įamžintas ir žurnalo „Playboy“ puslapiuose. Hju Hefneris (Hugh Hefner) Monro atvaizdus pasirinko spausdinti ne tik ant viršelio, kur puikavosi nuotrauka iš 1952-ųjų metų Mis Amerika konkurso eisenos, bet ir dvejuose viduriniuose žurnalo puslapiuose, kur buvo galima išvysti vieną iš Kelio padarytų nuotraukų, kai Merilina pozavo nuoga.

Tačiau kuo toliau, tuo labiau Monro piktinosi „Fox“ vadovo Darylo Zanuko (Darryl Zanuck) nenoru leisti jai vaidinti ne tik muzikinio, komedijinio žanro filmuose, kuriuose žiūrovai jau buvo įpratę matyti šią aktorę. Reikšdama savo protestą prieš Zanuko sprendimus, Monro atsisakė pradėti filmavimąsi kino juostoje „The Girl In Pink Tights“, o kino studija 1954 m. sausio 4 dieną suspendavo jos kontraktą. Po dešimties dienų San Francisko miesto rotušėje įvyko jos ir Dimadžijaus vestuvės. Kovo mėnesį aktorė grįžo į kino studiją, sutarta, kad naujas kontraktas bus sudarytas vėliau tais pačiais metais, o už pagrindinį vaidmenį Brodvėjaus miuziklo „The Seven Year Itch“ ekranizacijoje ji gaus papildomą 100 000 dolerių premiją.

1962 metais Niujorko „Madison Square Garden“ paminėtas 45-asis Kenedžio gimtadienis. Šioje šventėje, kurioje prezidento žmona nedalyvavo, Monro vilkėjo pačią skandalingiausią suknelę per visą gyvenimą. Oskarą laimėjusio dizainerio Žano Luiso (Jean Lewis) kurta suknelė buvo kūno spalvos, ekscentriškai nusagstyta 2500 spindinčių netikrų briliantų, kurie vieninteliai dengė aktorės kūną (po plonyčiu suknelės audiniu, ji nevilkėjo nieko). Suknelė buvo tokia aptempta, kad Merilina vos į ją tilpo. Vis dėlto, kai užlipusi ant scenos ji nusiėmė savo šermuonėlių kailio kailinius, žiūrovai iš nuostabos tiesiog neteko žado. Monro garsėjo savo lėtu būdu, todėl Kenedžio svainis, britų aktorius Piteris Lofordas kurį laiką erzindamas susirinkusius žiūrovus, pakartotinai kvietė aktorę į sceną, nors ji vis nepasirodydavo.

Galiausiai ji užlipo ant scenos, kai buvo pristatyta kaip „vėluojanti Merilina Monro“. Akomponuojant pianistui Frenkui Džounsui (Frank Jones), 15 000 svečių ji sudainavo „Su gimtadieniu, pone prezidente“, sujungdama tradicinę anglišką dainą „Happy Birthday“ su ištraukomis iš kitos populiarios dainos „Thanks for the Memory“. Po šio pasirodymo prezidentui buvo įteiktas gimtadienio tortas. Kenedis Merilinai ištarė: „Po tokio gimtadieninio sveikinimo jau galiu mesti politiką“. Ši šventė buvo vienas iš paskutiniųjų viešų Monro pasirodymų prieš jos mirtį.

Filmuojant šio filmo sceną Niujorko Leksingtono aveniu, Monro žengė ant šaligatvio grotelių, pro kurias pučiantis oras plaikstė baltą jos suknelę, apnuogindamas kojas. Ši scena tapo viena garsiausių aktorės karjeroje, tačiau taip pat įkalė paskutinį vinį į jos antrąją santuoką. Dimadžijus dėl šio išsišokimo tiesiog įsiuto, o pati Monro, pavargusi nuo valdingo ir egoistiško vyro elgesio, spalio mėnesį pateikė skyrybų prašymą. Kol metus laiko vyko skyrybų procesas, aktorė per tą laiką susirado naują simpatiją – dramaturgą Artūrą Milerį (Arthur Miller), su kuriuo susituokė jau kitą birželį.

Pabaigus „The Seven Year Itch“ filmavimą, Merilina kartu su fotografu Miltonu Grynu (Milton Greene) įkūrė savo kino kompaniją, pavadintą „Marilyn Monroe Productions“ (MMP). Taip pat aktorė pradėjo metus trukusią teisinę kovą su „Fox“ dėl pastarosios kino studijos nesugebėjimo vykdyti savo įsipareigojimų, tarp kurių buvo ir aktorei neišmokėtas žadėtas atlygis. Galiausiai buvo pasiektas kompromisas – Monro per septynerius metus turėjo nusifilmuoti dar keturiuose „Fox“ filmuose, tačiau ji galėjo pati pasirinkti norimus projektus, režisierius ir operatorius. Be to, jai taip pat leista kasmet sukurti po vieną filmą su MMP.

1956 metų rugpjūtį, filmuojant „The Prince And The Showgirl“, Monro bjaurėjosi žeminančiu režisieriaus Lorenco Oliverio (Laurence Oliver) požiūriu į ją. Keršydama ji vis labiau apsunkindavo filmavimo procesą. „Ji niekada neatvykdavo laiku, niekada teksto tuo pačiu būdu neištardavo du kartus, visiškai negebėjo užduočių atlikti taip, kaip reikėjo, negalėdavo ir net nesiteikdavo nieko daryti nepasikonsultavusi su savo aktorystes mokytoja Pola Strasberg (Paula Strasberg)“, – pasakojo operatorius Džekas Kardifas (Jack Cardiff). Nuolatine problema tapo ir Monro piktnaudžiavimas alkoholiu ir narkotikais. Dar daugiau, ji pastojo, pasak gandų, po romano su aktoriumi Ivu Montandu (Yves Montand), tačiau patyrė persileidimą. Po metų aktorė vėl sužinojo apie savo nėštumą, tačiau šis buvo ektopinis (negimdyvinis). Pasak Merilinai artimiausių žmonių, aktorė troško susilaukti vaikelio, tačiau endometriozės liga pakenkė jos vaisingumui. Kitais metais jai teko ištverti antrąjį persileidimą.

Šiuo laikotarpiu Monro padarė 18 mėnesių trukusią pertrauką, kol galiausiai į didžiuosius ekranus sugrįžo su filmu „Some Like It Hot“, lietuviškai žinomu kaip „Džiaze tik merginos“. Vis dėlto kartu su jos grįžimu į Holivudą greitai sugrįžo ir aikštingas divos elgesys. Monro pamiršdavo tekstą, atsisakydavo vaidinti, perkurdavo scenas. Filmavimui pasibaigus, nuvargusi Monro padarė dar vieną pertrauką, trukusią iki vėlyvų 1959-ųjų metų, kai suvaidino pagrindinį vaidmenį juostoje „Let’s Make Love“. 1960 metais duodama interviu apie filmą, Merilina iš žurnalo „Marie Claire“ vyr. redaktoriaus Džordžo Belmonto (Georges Belmont) sulaukė klausimo, ką ji vilki lovoje.

Į tai Monro atsakė: „Pasikvėpinu „Chanel No.5“, – dabar jau legendiniais tapusiais kvepalais. Interpretuota, kad aktorė guldama į lovą nevilki nieko, tik pasipurškia kvepalais. Tai tapo vienu skandalingiausių atsakymū, kokį ji yra pateikusi žurnalistams. Pastarieji iš interviu padarė sensaciją, skelbdami: „Merilina Monro miega nuoga, tik pasikvėpinusi „Chanel No.5“. Visgi pats filmas nebuvo sėkmingas. Toks pat likimas ištiko ir aktorės santuoką su jo scenaristu Mileriu. Jie išsiskyrė 1961 metais, pabaigus paskutiniosios Monro kino juostos „The Misfits“ filmavimui. Moters sveikata, tiek psichologinė, tiek fizinė, buvo labai prasta – priklausomybė nuo psichiką veikiančių medžiagų tik augo.

Nors M. Monro su prezidentu Džonu F. Kenedžiu (John F. Kennedy) drauge buvo nufotografuoti daugybę kartų, gandai apie jų romaną niekada nebuvo patvirtinti. 1962 metų kovo 24 dieną pora dalyvavo vakarėlyje dainininko Bingo Krosbio (Bing Crosby) namuose Palm Sringse. Juos pakvietė prezidento svainis ir aktorius Piteris Lofordas (Peter Lawford). Pasak Merilinos biografo Donaldo Spoto (Donald Spoto), asmeninis aktorės masažuotojas Ralfas Robertsas (Ralph Roberts) pasakojo, jog Monro jį buvo pasikvietusi į prezidento kambarį, kur trijulė aptarė Kenedžio nugaros skausmus.

Vėliau Monro jam prisipažino, kad tą naktį mylėjosi su prezidentu. Tiesa, masažuotojas taip pat teigė, jog, pasak Monro, tai buvo vienkartinis įvykis. O štai žurnalistas Kristoferis Andersenas (Christopher Andersen) savo 2013 metų knygoje „These Few Precious Days: The Final Year Of Jack With Jackie“ aprašė įvykį, kai Merilina paskambino pirmajai damai ir pradėjo puikuotis, kad prezidentas dėl jos paliks tiek ją pačią, tiek likusią šeimą. Dar kartą Kenedis su tariama savo meiluže tame pačiame kambaryje susitiko gegužę per jo gimtadienio šventę, likus vos keliems mėnesiams iki aktorės mirties.

Monro psichiatras mirusią kino žvaigždę aptiko jos namuose Brentvude 1962 m. rugpjūčio 5 dieną. Toksikologinis tyrimas atskleidė, kad mirties priežastis buvo ūminis apsinuodijimas raminamaisiais vaistais barbitūratais.

Net ir po savo mirties Monro sugebėjo sukelti skandalą žiniasklaidoje: ėmė plisti įvairios jos mirtį apgaubusios sąmokslo teorijos. Gandai ir apkalbos pasiekė tokį mastą, jog praėjus 20 metų po Merilinos mirties, pradėta ieškoti priežasčių kriminaliniam tyrimui. Vis dėlto nerasta jokių nusikalstamos veikos įrodymų. Eilinį karta žiniasklaida su Merilinos Monro mirtimi pasielgė taip pat, kaip ir su jos gyvenimu – sukūrė sensaciją.

Daugiau įdomių istorijų galite rasti žurnale „Ar žinai, Kad?“