Manvydas VITKŪNAS

A. Linkolnas gimė prieš 210 metų, 1809 m. vasario 12 d., Sinking Springe – nedideliame ūkyje šalia Hodženvilio (Kentukio valstijoje, JAV). Jo tėvas Tomas Linkolnas anksčiau buvo pasiturintis fermeris, bet nesėkmingai susiklosčius teismo procesui dėl žemės (paveldėjimo dokumentuose buvo įsivėlusi lemtinga klaida), praradęs ūkį, patyręs bankrotą, turėjo kartu su žmona Nanse Hanks Linkoln kurti savo gyvenimą iš naujo. 1816-aisiais Linkolnų šeima išvyko ieškoti laimės į Indianos valstiją. Šeimoje tuo metu buvo du vaikai – devynerių Sara ir septynerių Abrahamas (jauniausias sūnus Tomas gimė ir iškart mirė 1812 m.). Deja, po dvejų metų mirė vos 34-erių Nansė. Kurį laiką mamą Abrahamui atstojo už jį vos dvejais metais vyresnė sesuo.

Mokykloje beveik nesimokė

Tapęs našliu, T. Linkolnas jau po metų vedė našlę Sarą Buš. Ji iš pirmosios santuokos turėjo tris vaikus. Geros širdies moteris greitai rado bendrą kalbą su podukra ir posūniu, Abrahamas netgi ėmė vadinti pamotę mama. Surėmusi pečius, gausi nauja šeima daug ir sunkiai dirbo. Suktis teko ne tik ūkyje. Abrahamas dirbo medkirčiu, valtininku, matininko padėjėju. Iš fizinių darbų paaugliui labiausiai patiko skaldyti malkas. Normaliai mokytis mokykloje jam teko vos metus, bet itin guvaus proto jaunuolis, išmokęs skaityti, intensyviai užsiėmė savišvieta ir kiekvieną laisvą minutę skaitė. Jis itin mėgo Danielio Defo „Robinzoną Kruzą“, Ezopo pasakėčias, Džordžo Vašingtono biografiją ir Bibliją. Taip pat vaikinuką labai domino teisė: jis eidavo pėsčias daugybę mylių iki artimiausių teismo rūmų, kad galėtų stebėti posėdžius ir pasiklausyti advokatų kalbų. Praprusęs, nors beveik vien savamokslis, jaunuolis padėdavo kaimynams parašyti ne tik laiškus, bet ir raštus įvairioms valdžios institucijoms.

Ūgtelėjęs vyrukas pradėjo savarankišką gyvenimą, pamatė įvairių Amerikos vietovių. Jį sukrėtė apsilankymas šalies pietuose, Naujajame Orleane, kur teko pabuvoti vergų turguje. A. Linkolnas juto pasišlykštėjimą vergija, ir vėliau panaikinti ją tapo vienu svarbiausių jo gyvenimo tikslų. Apsistojęs Niu Seileme (Ilinojaus valstijoje), Abrahamas dirbo įvairius darbus – bandė verstis prekyba, dirbti kalviu. Toliau siekti bendrojo išsilavinimo iš pradžių jam padėjo vietos pradžios mokyklos mokytojas, bet netrukus daugiau žinių jis jau sėmėsi iš vietos teisėjo – būtent teisė ir politika A. Linkolnui buvo įdomiausios temos.

Paštininkas tapo advokatu

1832 m. A. Linkolnas pirmą kartą pabandė kandidatuoti į Ilinojaus valstijos įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, bet pralaimėjo. Visgi tai davė neįkainojamos patirties. Tais pačiais metais jam teko užsivilkti karinę uniformą – jis tapo vietos savigynos kuopos vadu, mat Ilinojuje prasidėjo indėnų, nenorėjusių per prievartą palikti gimtųjų žemių ir išsikelti į vakarus nuo Misisipės upės, kaip to reikalavo JAV valdžia, pasipriešinimas. Visgi kapitonui A. Linkolnui rimtose kovose neteko dalyvauti.

1833-iaisiais Abrahamas pradėjo dirbti vietos pašte. Jis galėjo nemokamai skaityti pačią įvairiausią spaudą, susipažinti su naujienomis, įvairiomis politinėmis pozicijomis. Tais pačiais metais Abrahamas ėmė dirbti ir matininku. O 1835 m. vos 26-erių vyras pagaliau įgyvendino savo svajonę ir pradėjo rimtą politinę karjerą – buvo išrinktas į valstijos įstatymų leidžiamąjį susirinkimą, prisijungė prie Vigų partijos frakcijos. Netrukus A. Linkolnas išgarsėjo kaip puikus oratorius, teikė svarbių ir racionalių pasiūlymų. 1836 m. jis eksternu išlaikė teisės egzaminus, būtinus advokato licencijai gauti. Pagaliau buvo ir pripažintas politikas, ir atestuotas teisininkas! 1837-aisiais A. Linkolnas su bendraminčiais pasiekė, kad Ilinojaus valstijos sostinė būtų perkelta iš Vandeilijos į pačiame valstijos centre esantį Springfildą. Netrukus ir jis pats apsigyveno šiame mieste, čia kartu su bičiuliu įkūrė advokatų kontorą. A. Linkolnas garsėjo nepriekaištinga reputacija ir stengėsi padėti neturtingiausiems gyventojams, važinėjo po visą valstiją, varguolių interesams dažnai atstovaudavo net neimdamas atlygio. 1846 m. buvo išrinktas Kongreso Atstovų rūmų nariu.

1840 m. A. Linkolnas susipažino su mergina iš Kentukio Mere Tod, aplink kurią sparną rėžė ne vienas turtingos šeimos sūnus. Tačiau Merė pamilo Abrahamą ir 1842-aisiais už jo ištekėjo. Pora susilaukė keturių sūnų, bet tik vienam iš jų likimas lėmė sulaukti brandaus amžiaus. Vyriausias sūnus Robertas tapo advokatu, buvo JAV karo ministru ir mirė sulaukęs 82-ejų. Sūnus Edvardas mirė vos trejų, o Viljamas paliko šį pasaulį vienuolikos, tuo metu, kai jo tėvas jau buvo prezidentas. Jaunėlis Tomas mirė aštuoniolikos. Visus berniukus pasiglemžė ligos, tačiau dėl tikslių priežasčių (pneumonijos, šiltinės, širdies nepakankamumo ar kitų ligų) Linkolnų šeimos istorijos tyrinėtojai ginčijasi.

Vergovės priešas

1854 m. A. Linkolnas tapo vienu iš Respublikonų partijos steigėjų. Buvo už vergovės panaikinimą, bet siūlė tai daryti palaipsniui. Jis sutiko, kad vergų darbas plantacijose yra pietinių valstijų ekonomikos variklis, tačiau kategoriškai ragino neleisti vergovei plisti į kitas teritorijas, atsisakyti jos dėl moralinių principų. Taigi vergovės panaikinimo klausimu A. Linkolnas laikėsi nuosaikios pozicijos, skirtingai nei kraštutiniai abolicionistai, raginę nedelsiant išlaisvinti juodaodžius, ir vergovės šalininkai.

Tai padėjo jam tapti vadinamuoju kompromisiniu Respublikonų partijos kandidatu 1860-aisiais vykusiuose prezidento rinkimuose. Jų metu A. Linkolnas buvo pristatomas kaip žmogus, kuris, kilęs iš neturtingos šeimos, bet pakilęs į politikos aukštumas, „sukūrė pats save“ (ir tai buvo tiesa). Už jį balsavo dauguma rinkėjų nevergovinėse, labiau pramoninėse šiaurinėse valstijose, o vergvaldiškuose pietuose jis surinko itin mažai balsų. Dar iki jo inauguracijos įvyko JAV skilimas: pietinės valstijos paskelbė atsiskiriančios nuo JAV ir sudarančios Konfederaciją su sostine Ričmondu (Virdžinijos valstijoje). Pietiečiai išsirinko savo prezidentą – plantatorių ir vergvaldį Džefersoną Deivisą.

Vykdamas į savo inauguraciją Vašingtone, A. Linkolnas išvengė rengto pasikėsinimo į jo gyvybę. Sostinė inauguracijos metu buvo pilna kariuomenės. Sakydamas inauguracinę kalbą, naujasis prezidentas, perėmęs pareigas iš savo pirmtako Džeimso Bjukanano, ragino išsaugoti šalies integralumą, spręsti konfliktą taikiai. Tačiau pietiečiai sparčiai steigė ginkluotąsias pajėgas, pilietinis karas tapo neišvengiamas. Likimas lėmė A. Linkolnui vadovauti šaliai vienu sudėtingiausių jos istorijos periodų. 1861–1865 m. vykusį karą, nusinešusį daugiau nei 600 tūkst. gyvybių, galiausiai laimėjo šiauriečiai, šalies vientisumas buvo atkurtas. Po karo ėmė mažėti pietinių ir šiaurinių valstijų prieštaravimai.

1864-aisiais A. Linkolnas buvo išrinktas antrajai kadencijai. Jo vadovavimo laikais JAV padaryta daugybė istorinės reikšmės žingsnių – įvyko šiaurinių ir pietinių valstijų santykių lūžis, buvo panaikinta vergovė, sunorminta žemės suteikimo naujakuriams fermeriams sistema, nutiestas Atlanto ir Ramiojo vandenynų pakrantes sujungęs geležinkelis, reformuota bankų sistema, po karo suklestėjo ekonomika, sparčiai vyko vakarinių šalies teritorijų „įsisavinimas“ (tiesa, kolonizacija vykdyta grubiai pažeidžiant indėnų teises, atimant iš jų žemes).

Paskutinė kelionė

A. Linkolno gyvenimas buvo sudėtingas, o baigtis – tragiška. 1865 m. balandžio 14 d. Vašingtone buvo pasikėsinta į prezidento gyvybę. Tą vakarą jis teatre žiūrėjo spektaklį. Į ložę sugebėjęs patekti aktorius Džonas Vilksas Budas šovė A. Linkolnui į galvą, taip drastiškai keršydamas prezidentui už pietinių valstijų pralaimėjimą pilietiniame kare. Sunkiai sužeistas šalies vadovas, neatgavęs sąmonės, mirė balandžio 15-osios rytą.

Pustrečios savaitės truko jo paskutinė kelionė per šalį iš Vašingtono į Sprigfildą (Ilinojaus valstijoje) specialiame sarkofage. Traukinys stojo daugelyje stočių, atsisveikinti su prezidentu atėjo minios amerikiečių. Prezidento našlė Merė, iki Abrahamo mirties jau spėjusi palaidoti du sūnus (trečiasis mirė vėliau), palūžo, jos psichika pakriko. Vyriausias sūnus parūpino jai vietą psichiatrijos klinikoje. Moteris mirė sulaukusi 63-ejų.
A. Linkolnas iki šiol laikomas vienu intelektualiausių, išmintingiausių ir iškiliausių JAV prezidentų. Vietose, kur jis gyveno, įrengtas ne vienas memorialas, nacionalinis parkas.

Vašingtone pastatytas didingas Linkolno memorialas. Rašmoro kalne Pietų Dakotos valstijoje jo atvaizdas iškaltas greta Dž. Vašingtono, Tomo Džefersono ir Teodoro Ruzvelto atvaizdų. Gimtajame Sinking Springe galima aplankyti Abrahamo Linkolno gimtinės nacionalinį istorinį parką, apžiūrėti ne tik memorialinį pastatą ir gimtosios trobelės rekonstrukciją. 16-ojo JAV prezidento, jo žmonos ir sūnų palaikai ilsisi Ilinojaus valstijos sostinėje Springfilde, kur įrengtas įspūdingas memorialas, skirtas A. Linkolnui ir už JAV kovojusiems kariams atminti.