Jis gimė silpnas ir ligotas. Daug kas manė – gyvens trumpai, bet sulaukė 84-erių. Kilęs iš mažo Klaipėdos krašto kaimo, gebėjo žvelgti labai toli ir aukštai. Buvo trapus išore, bet didis vidumi. Asketas, troškęs mažai kūnui ir daug dvasiai. Vydūnas rašė: „Nėra Likimo, kurs už arba šalia žmogaus stovėtų. Pačiame žmoguje randasi kaip jo gyvybės, taip ir jo gyvenimo, ir jo likimo priežastys.“

Manvydas VITKŪNAS

Filosofas, rašytojas, publicistas ir kultūros veikėjas Vydūnas (Vilhelmas Storosta) gimė prieš 150 metų, 1868 m. kovo 22 d., netoli Šilutės esančiuose Jonaičiuose gimė. Tėvas Anskis Storosta buvo iš valstiečių kilęs mokytojas ir liuteronų kunigas, mama Marinkė (Marija) Ašmontaitė – skaityti, giedoti, dainuoti mėgusi ūkininkų dukra.

Šeimoje gimė net dešimt vaikų (užaugo aštuoni). Vilhelmas, vadintas Viliumi, buvo antrasis vaikas. Mama – ne tik puiki dainininkė, bet ir senųjų lietuviškų papročių, padavimų žinovė ir gerbėja. Pagarbą tradicinei kultūrai ir tautinėms vertybėms Vilius pajuto dar prie namų židinio.

Tėvas, originalaus mąstymo, gal keistoko būdo, kartais ūmokas žmogus, jaunystėje svajojo tapti liuteronų misionieriumi, tam kruopščiai rengėsi (studijavo, mokėsi net kelių amatų), buvo priimtas į Berlyno misionierių seminariją, rengiamas darbui Afrikoje. Tačiau pašlijus sveikatai svajonės teko atsisakyti. Anskis dirbo vokiečių valdytoje Mažojoje ir (trumpai) tuomet Rusijai priklausiusioje Didžiojoje Lietuvoje.

Vedęs iš pradžių gyveno Jonaičiuose, vėliau, gavęs paskyrimą, įsikūrė su šeima Pilkalnio (dab. Dobrovolsko, Karaliaučiaus sr.) apskrityje, Naujakiemyje. Bendradarbiavo su lietuviškų leidinių redakcijomis, daug keliavo po Mažąją Lietuvą. Visiškai negėrė, nerūkė, to mokė ir vaikus.

Silpnas, bet valingas

Vydūno biografas Aleksandras Merkelis apie Viliaus vaikystę rašė (tekstas sutrumpintas): „Vydūnas iš prigimties buvo nestiprios sveikatos, švelnus, jautrus ir trapus. Kiek susižeidęs ar mėsos pavalgęs alpdavo. Eidamas penktuosius metus, susirgo raupais ir lovoje išgulėjo apie du mėnesius.

Tėvas Berlyno misionierių seminarijoje buvo mokęsis medicinos ir savo sūnelį pats gydė homeopatiškai. Motina jo labai gailėjo, rūpestingai slaugė, net šalia jo gulėdavo, nebijodama apsikrėsti. Maitino daugiausia žaliais vaisiais. Tėvo artimas bičiulis Saina, didelio ūkio ir sodo savininkas, atveždavo skanių obuolių, kuriuos ligonis labai mėgo.

Pamažu sveiko ir liga kūne nepaliko jokių randų. Bet ir vėliau Vydūną lankydavo ligos. Pasiekus tryliktųjų metų, po skiepų patino kaklo limfinės liaukos ir atsirado pūlių. Silpnasveikatis Vydūnas betgi buvo žvalus, guvus, nepaprastai darbštus, greitos orientacijos, linkęs vadovauti ir savo broliukams ir sesutėms visokių pramogų pramanyti. Vieną karštą vasaros dieną Vydūnas su savo vyresniuoju broliuku, tik vienais marškiniukais apvilkti, žaidė pievelėje prie griovio. Broliukas įsigeidė iš vandens pasiskinti geltonų gėlių.

Jų besiekdamas, įkrito į vandenį. Antruosius metus einąs Vydūnas tuojau stvėrė broliuką už marškinėlių ir, jį laikydamas, šaukė motiną. Šiai be kvapo atskubėjus, broliukas jau buvo iš vandens išropojęs. Motina pagyrė sūnelį, ir jis džiaugės, jausdamas didį žygį atlikęs.“

Nors silpnos sveikatos, berniukas buvo labai darbštus, padėdavo prižiūrėti sodą, nudirbti įvairius darbus. Vilius nepiktnaudžiavo savo įgimtu silpnumu, netapo išlepėliu – atvirkščiai, kantriai, atkakliai siekė savo tikslo. Tėvų namuose buvo biblioteka, įvairių muzikos instrumentų – visa šeima mėgo muzikuoti.

Čia pat veikė mokykla, kurioje tėvas mokė vietos vaikus. Vilius buvo gabus kalboms, be lietuvių ir vokiečių, išmoko senovės graikų, lotynų. Namuose dažni svečiai buvo liuteronų dvasininkai. Jų diskusijų Vilius klausėsi labai susidomėjęs. Šv. Rašto studijos jam taip pat buvo neatsiejama kasdienybės dalis. Taip pat berniukas labai mėgo piešti, kurti ir šeimos nariams pasakoti įvairias išgalvotas istorijas, eiliuoti.

Sveikuolis

1883 m. V. Storosta įstojo į Pilkalnio mokytojų parengiamąją mokyklą, vėliau mokslus tęsė Ragainės mokytojų seminarijoje. Kaip ir tėvas, daug keliavo po Mažąją Lietuvą, stengėsi kuo geriau pažinti gimtąjį kraštą, jo žmones. 1888-aisiais išlaikė kvalifikacinius mokytojo egzaminus. Buvo paskirtas mokytoju į Kintus (dab. Šilutės r.), dėstė lietuvių ir vokiečių kalbas, kūno kultūrą, geografiją, istoriją.

Jaunas mokytojas sirgo įsisenėjusiomis ligomis, tačiau daug sportavo, vaikščiojo po pušynus, tapo vegetaru ir sveiko. Vėl pacituosime A. Merkelį: „Vydūnas iš mažens domėjos savo kūnu. Norėjo didelis užaugti. Stebėjo savo kūno augimą, dažnai jį matuodamas.

Draug su broliais ir seserimis matuodavos prie durų staktos ir buvo nepatenkintas, kad vyresnysis brolis labiau aukštėjo negu jis. Vydūnui dideliam užaugti nebuvo lemta. Taip pat ir silpna sveikata skatino Vydūną rūpintis savo kūnu. Savo trapų ir jautrų kūną jis gaivino ir stiprino natūraliomis priemonėmis: grynu oru, sveiku augaliniu maistu, kasdienine mankšta ir fiziniu darbu.

Kasdien darydavo kvėpavimo pratimus, gimnastikuodavo, vasaromis maudydavos, žiūrėdavo kūno švaros, kad oda, kaip pagalbinis kvėpavimo organas, gerai veiktų. Jau nuo penktų metų amžiaus pradėjo čiuožti ir šį gražų bei sveiką sportą praktikavo ligi 1945 metų sausio 26 d., t. y. tol, kol neteko savo pačiūžų. Taip pat gana anksti pradėjo važinėti ir dviračiu, vėliau juo dažniau ir tolimas keliones darydamas; ir dviračiu važinėjo ligi pat 1944 metų.“

Sveika gyvensena, subalansuota, saikinga mityba buvo vieni iš pagrindinių Vydūno gyvenimo principų. Jis sakė: „Daug daugiau žmonės miršta per daug valgydami negu badu.“

Lietuvybės puoselėtojas

Mokytojas iš Kintų vis išvykdavo į įvairius Vokietijos universitetus, studijavo Greifsvalde, Halėje, Leipcige, Berlyne. Labiausiai gilinosi į filosofijos, religijų istorijos, kultūros ir meno, sociologijos studijas, išmoko anglų ir prancūzų kalbas, pramoko sanskrito.

Rytų kultūros ir filosofijos mokyklos, hinduizmo ir budizmo teologija jam buvo ypač įdomios ir artimos temos. Orientalistiniai motyvai vėliau įvairiai atsispindėjo ir jo kūryboje bei pasaulėžiūroje. Studijuodamas Leipcige, Vydūnas įsitraukė į Vokietijos teosofų draugijos veiklą, vėliau Tilžėje įkūrė šios draugijos skyrių ir jam vadovavo (teosofija – filosofinė dvasinė doktrina, teigianti, kad žmogus gali rasti tiesioginį ryšį su Dievu ir Jį pažinti).

1891 m. mokytojas Kintų bažnyčioje susituokė su mokyklos direktoriaus giminaite Klara Fiulhaze. Ši dievino savo vyrą, jam buvo itin atsidavusi, ant savo pečių perėmusi visus gyvenimiškus rūpesčius – Vydūnas galėjo visas atsiduoti kūrybai ir visuomeninei veiklai.

Išlaikęs aukštesnės kvalifikacijos mokytojo egzaminus, V. Storosta persikėlė į Tilžę ir ėmė dėstyti anglų ir vokiečių kalbas. Tilžėje reiškėsi kaip aktyvus lietuvių visuomenininkas, švietėjas, filosofas ir rašytojas. Net keturis dešimtmečius Vydūnas (šiuo slapyvardžiu pasirašinėjo nuo 1907 m.) vadovavo Tilžės giedotojų draugijai, tapusiai išskirtinai svarbiu reiškiniu kultūriniame Mažosios Lietuvos lietuvininkų gyvenime.

Draugija populiarino lietuviškas dainas, plėtojo muzikinį švietimą, bendradarbiaudama su kitomis lietuvių organizacijomis rengė įvairias šventes, vaidinimus. Buvo statomi kitų autorių ar paties Vydūno dramos kūriniai.
Reikšmingiausi Vydūno, kaip dramaturgo, kūriniai – trilogijos „Probočių šešėliai“ ir „Amžina ugnis“.

Dar labiau jį išgarsino filosofiniai darbai, tokie kaip „Slaptinga žmogaus didybė“, „Visatos sąranga“, „Likimo kilmė“, „Mūsų uždavinys“. Vydūnas buvo labai produktyvus publicistas, įvairių filosofinės problematikos žurnalų leidėjas. Jis itin reikšminga laikė žmogaus sąmonę, dvasią, leidžiančią mąstyti ir kurti.

Pasak jo, svarbiausia žmogiškumo reiškimosi forma yra dora, o žmogaus kelias į absoliutą sudarytas iš pakopų – individo, tautos, žmonijos. Tautai Vydūno filosofinėje pasaulėžiūroje teko labai svarbus vaidmuo. Vydūno teigimu, „žmogaus esmė visose jo asmenybės gyvenimo srityse turi būti lemiamas dalykas. Ji turi vis labiau skleistis. Tai būtų esmingiausias gyvenimo prasmės įsikūnijimas. Kaip žmonių vaikas, kiekvienas žmogus yra pašauktas savo gyvenimu į būtį įnešti vis daugiau tikro, kilnaus žmoniškumo“.

Naciai įkalino

Vienas iš Vydūno veiklos prioritetų buvo saugoti ir puoselėti lietuvybę vis stiprėjančios germanizacijos sąlygomis. 1923 m. Klaipėdos kraštas buvo prijungtas prie Lietuvos, tačiau Tilžė kartu su kita, didesniąja, Mažosios Lietuvos dalimi liko valdoma Vokietijos. Vydūnas tapo vienu iš pagrindinių dvasinių tiltų, jungusių Didžiąją ir Mažąją Lietuvą.

Jis dažnai lankėsi Kaune, kituose Lietuvos miestuose ir miesteliuose, dalyvaudavo susitikimuose su visuomene, bendravo su skautais ir kitų jaunimo organizacijų atstovais. Lietuvos universitetas (nuo 1930 m. – Vytauto Didžiojo universitetas) 1928-aisiais suteikė jam filosofijos garbės daktaro vardą. Tuo pat metu kūrėjas sulaukė ir tarptautinio pripažinimo. Nuo 1927 m. Vydūnas (pirmasis iš lietuvių) buvo PEN klubo (tarptautinės organizacijos, vienijančios literatūros kūrėjus ir vertėjus) narys. Nuo 1933 m. – Lietuvos rašytojų draugijos garbės narys.

Vydūnui rūpėjo ne tik palaikyti lietuvininkų dvasią ir savimonę, bet ir paaiškinti vokiečiams bei suvokietėjusiems lietuviams, kaip klostėsi Mažosios Lietuvos istorija, lietuvių ir vokiečių santykiai. 1932 m. jis vokiečių kalba išleido knygą „Septyni šimtmečiai vokiečių–lietuvių santykių“.

Ši knyga nepatiko hitlerinei valdžiai ir 1933-iaisiais buvo uždrausta. Naciai, atėję į valdžią, vis labiau ėmė spausti Vydūną ir kitus susipratusius lietuvius. 1938 m. septyniasdešimtmetį rengęsis pasitikti Vydūnas nacių buvo suimtas ir įkalintas Tilžėje. Po dviejų mėnesių paleistas. 1940-aisiais netgi buvo siūlomas kaip kandidatas gauti Nobelio premiją, bet tais metais dėl sudėtingos tarptautinės padėties (neseniai buvo prasidėjęs Antrasis pasaulinis karas) premijos nebuvo teikiamos.

Vydūno metai

1944 m. spalį Vydūnas, kaip ir visi Tilžės gyventojai, buvo priverstas trauktis nuo artėjančios sovietų kariuomenės. Evakuacija buvo labai sunki. Pakeliui netekęs dalies savo asmeninių daiktų ir rankraščių, 1945 m. sausio 26 d. jis atsidūrė Naujuosiuose Kuršiuose (dab. Pionerskyje, Karaliaučiaus sr.). Lipdamas į laivą, kilusios spūsties metu Vydūnas įkrito į vandenį ir vos nenuskendo – jį ištraukė jūreiviai. Galiausiai, po daugybės vargų ir pavojų, atplėštas nuo gimtosios žemės, atsidūrė Vokietijos Detmoldo mieste. Čia jis ir mirė 1953 m. vasario 20 d.

1991-aisiais buvo įvykdyta paskutinė Vydūno valia – amžinojo poilsio atgulti gimtojoje žemėje. Jo palaikai buvo pargabenti į Lietuvą ir palaidoti greta Rambyno kalno esančiose Bitėnų kapinaitėse.

Vydūno atminimas įamžintas įvairių Lietuvos miestų ir miestelių gatvių pavadinimuose. Jo vardu pavadintos gimnazijos Klaipėdoje, Šilutėje, kultūros centras Kintuose (čia veikia ir muziejus; išskirtinis eksponatas – paties Vydūno arfa). Yra sukurta nemažai menininkų darbų, vaizduojančių didįjį kūrėją. Vydūno atvaizdą dar prisimename ant 200 litų banknotų. Tačiau svarbiausia, kad Vydūnas gyvas žmonių atmintyje, kad prisimenamos jo idėjos. Veikia Vydūno draugija, teikiamos Vydūno premijos, nagrinėjamas Vydūno palikimas. Siekiant paminėti 150-ąsias šios asmenybės gimimo metines, Lietuvos Seimas 2018-uosius paskelbė Vydūno metais.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ