Kad Vilniuje yra S. Konarskio gatvė, girdėjo kone visi lietuviai. Šioje gatvėje įsikūręs Lietuvos nacionalinis radijas ir televizija, todėl eteryje S. Konarskio gatvės pavadinimas minimas labai dažnai. Tačiau kas gi buvo tas žmogus, kurio vardu pavadinta gatvė sostinės Naujamiestyje, žino toli gražu ne visi.

Manvydas VITKŪNAS

Prieš 210 metų, 1808 m. kovo 5 d., Dapkiškių dvare (dab. Alytaus r., tarp Miroslavo ir Simno) Jurgio Stepono Konarskio ir Paulinos Višnevskos šeimoje gimė sūnus, kuris krikšto metu Seirijų evangelikų reformatų bažnyčioje gavo net keturis vardus – Simono Konstantino Juozapo Ignaco.

Berniuko tėvas ir senelis buvo karininkai. Tėvas – 1794 m. sukilimo, dar vadinamo Kosciuškos sukilimu, dalyvis. Senelis iš mamos pusės taip pat buvo šio sukilimo dalyvis, dirbo sukilėlių civilinėje ir karinėje administracijoje. Šeimoje, be Simono, augo ir jaunesnis sūnus Stanislovas.

Simonas mokėsi Seirijuose (dab. Lazdijų r.), vėliau – Seinuose ir Lomžoje (dab. Lenkijoje). Baigęs mokslus, įstojo į Lenkijos karalystės kariuomenę. Tuo metu Lenkijos dalis, atitekusi Rusijai, turėjo autonomiją ir netgi savo kariuomenę. Tuometei Lenkijos karalystei, valdomai Rusijos, priklausė ir Lietuvos Užnemunė, kur buvo ir S. Konarskio tėviškė.

Dalyvavo sukilime

1825 m. kovo 22 d. S. Konarskis pradėjo tarnybą pėstininkų pulke kaip eilinis. Gabų ir motyvuotą karį (be to, kilusį iš dvarininkų) vadovybė greitai pastebėjo. 1827 m. jis jau buvo puskarininkis, o 1831-aisiais S. Konarskiui buvo suteiktas kapitono laipsnis.

Prasidėjus 1830–1831 m. sukilimui, karštas patriotas S. Konarskis iškart stojo į sukilėlių pusę. Dalyvavo susirėmimuose su Rusijos kariuomene Lenkijos teritorijoje, daugiausia – Varšuvos apylinkėse, vėliau generolo Dezidero Adomo Chlapovskio vadovaujamo karinio junginio žygyje į Lietuvą, čia taip pat dalyvavo ne vienose kautynėse, tarp jų – ir garsiajame Panerių mūšyje 1831 m. birželio 19 d., kai sukilėliai nesėkmingai bandė užimti Vilnių.

Sukilėliams pralaimint, S. Konarskis, kaip ir daug kitų bendražygių, pasitraukė į Prūsiją, kur buvo internuotas. Tačiau jis nė nemanė baigti kovos. 1832 m. atsidūręs Prancūzijoje, Bezansone, buvęs sukilėlis ne tik užsiėmė laikrodžių taisymu, grojo fleita, bet ir visa galva pasinėrė į tuomet jau revoliucinės patirties turėjusios Prancūzijos istorijos ir politinių teorijų studijas.

Čia jis taip pat įsitraukė į masonų veiklą ir susirado daug bičiulių tarp politinės opozicijos atstovų, svajojusių nuversti prancūzų karalių Liudviką Pilypą ir paskleisti revoliucijos liepsną į gretimas šalis – Vokietiją, Italiją, galiausiai – ir į Lenkiją bei Lietuvą, prieš daugiau nei tris dešimtmečius praradusias nepriklausomybę.

Aktyviausi politiniai emigrantai neapsiribojo vien planais ir kalbomis. 1833 m. vadovaujant iš Jurbarko kilusiam Juozapui Zalivskiui, buvo surengtas žygis į Lenkiją ir Lietuvą. Aktyvistai slapta pateko į Lenkijos ir Lietuvos teritoriją. J. Zalivskis vėliau buvo sučiuptas austrų pareigūnų Austrijai atitekusioje Lenkijos dalyje, kur jis bandė rengti sukilimą. Iš pradžių buvo nuteistas mirties bausme, vėliau įkalintas dvidešimčiai metų.

Paleistas anksčiau laiko, išvyko iš Austrijos, mirė 1855 m. Paryžiuje. O štai J. Zalivskio bendražygis S. Konarskis pasiekė Užnemunę, kur bandė išsiaiškinti, kokios sąlygos yra naujam sukilimui sukelti. Jo organizatoriai buvo paskyrę S. Konarskį Kalvarijos ir Marijampolės apygardų karo viršininku.

Daug nuveikti rengiant sukilimą nepavyko, bet S. Konarskis šios slaptos kelionės metu susitiko su mama ir jaunesniu broliu.

Likti tėviškėje buvo perdėm pavojinga, todėl S. Konarskis neteisėtai perėjo Prūsijos sieną. Tačiau buvo sučiuptas. Po trijų mėnesių, praleistų areštinėje, jam buvo leista išvykti į Belgiją. S. Konarskis aktyviai dalyvavo Joachimo Lelevelio vadovaujamos Lenkijos emigrantų politinės srovės veikloje. Iš Briuselio, kur dirbo laikrodininku, jis išvyko į Šveicarijos miestą, vokiškai vadinamą Byliu, o prancūziškai – Bjenu.

Čia S. Konarskis kartu su grupe kitų politinių emigrantų iš buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemių pasirašė slaptą sutartį su radikalia pogrindine italų organizacija „Jaunoji Italija“, vadovaujama Džuzepės Madzinio. Jos nariai siekė nuversti šiaurinę Italijos dalį ir Sardinijos salą valdžiusios Sardinijos karalystės valdovą Karolį Albertą ir įkurti liberalią demokratinę respubliką, taip pat kovoti su Austrija, valdžiusia didelę dalį italų žemių.

Šiuo klausimu italų ir lenkų politinių emigrantų interesai itin sutapo, nes Austrija valdė ir dalį buvusios Lenkijos teritorijos. S. Konarskis 1834 m. dalyvavo generolo Džirolamo Ramorino (beje, 1831-aisiais dalyvavusio sukilime Lenkijoje) vadovaujamame ginkluotame žygyje, kurio metu nesėkmingai bandyta įžiebti didelį sukilimą Šiaurės Italijoje. Šis žygis baigėsi visiška nesėkme.

Atsidūręs Prancūzijoje, S. Konarskis aktyviai veikė organizacijoje „Jaunoji Lenkija“ (ji savo ruožtu buvo tarptautinio judėjimo „Jaunoji Europa“ dalis). Ši organizacija siekė atkurti Abiejų Tautų Respubliką su 1772 m. ribomis. Paryžiuje S. Konarskis susipažino su radikalių pažiūrų publicistu Janu Čynskiu. Jiedu lenkų kalba leido dvisavaitinį žurnalą „Północ“ („Šiaurė“).

Kelionė karste

1835-aisiais, turėdamas padirbtą Burhardo Zyverso pasą, S. Konarskis nuvyko į Krokuvą, kartu su artimiausiomis apylinkėmis tuo metu turėjusią laisvojo miesto statusą (1846 m. ji buvo prijungta prie Austrijos). Čia Simonas drauge su bendraminčiais, daugiausia priklausiusiais Lenkų tautos sandraugai, rengėsi naujam sukilimui buvusios Abiejų Tautų Respublikos žemėse, mezgė ryšius su pogrindinėmis patriotinėmis organizacijomis, veikusiomis daugiausia Rusijos ir Austrijos teritorijose.

1835 m. vasarą S. Konarskis, šįkart – kaip Janušas Heibovičius, perėjo sieną su Rusija. Jis lankėsi įvairiose dabartinės Ukrainos ir Baltarusijos vietovėse, palaikė ryšius su kai kuriais dvarininkais, dvasininkais, mokytojais ir moksleiviais, studentais (tarp jų – ir Vilniaus medicinos-chirurgijos akademijos), kariuomenės daliniuose Breste, Babruiske ir kituose miestuose tarnavusiais patriotiškai nusiteikusiais kariais.

Viename Polesės regiono dvare S. Konarskis susipažino su jo savininko dukra Emilija Michalska. Jiedu ne tik buvo bendraminčiai, bet ir ėmė simpatizuoti vienas kitam. Tarp jaunų žmonių užsimezgė šilti jausmai.

1838 m. S. Konarskis Polesėje ėmė įrengti pogrindinę spaustuvę. Kai kuriuos įrenginius pogrindininkas planavo pusiau legaliai atsigabenti iš Šveicarijos, Ženevos. Tai buvo sudėtingas ir pavojingas sumanymas. S. Konarskis su Ignacu Rodzevičiumi nusprendė vykti į Vilnių, kur turėjo susitikti su laikrodininku Duchnovskiu. Šis žadėjo padėti atgabenti reikiamą įrangą. S. Konarskis apsimetė I. Rodzevičiaus tarnu, ir jiedu atvyko į Vilnių.

Planuotas susitikimas įvyko vienoje vyninėje, bet jos savininkas, pasirodo, bendradarbiavo su rusų slaptąja policija. Jis pranešė apie įtartiną svečią. Tąsyk S. Konarskis sugebėjo išsisukti nuo suėmimo, kurį laiką praleido ligoninėje, galiausiai pabandė išvykti atgal į Polesę. Iš miesto jis buvo išgabentas karste. Tačiau toli nuo Vilniaus nukeliauti nepavyko – 1838 m. birželio 8 d. prie Rukainių S. Konarskį ir I. Rodzevičių sulaikė žandarai.

Nepabėgo

Vilniuje S. Konarskis buvo įkalintas uždaryto Bazilijonų vienuolyno (visiškai netoli Aušros vartų) pastate buvusiame kalėjime. Kaip dažnai teigiama – vadinamojoje Konrado celėje, kur anksčiau kalėjo poetas Adomas Mickevičius. Štai kaip bylos dokumentuose aprašyta suimto S. Konarskio išvaizda: „25–30 metų, vidutinio ūgio, plaukai šviesiai rusvi, nosis vidutinio dydžio, antakiai šviesūs, akys žydros, nosis trumpa, burna įprasta, ūsai ir ispaniška barzda rusvi, veidas apvalus, sveikos spalvos, įkūnus.“

Kalėjime Simonas užmezgė draugiškus santykius su kai kuriais apsaugininkais, o demokratinių pažiūrų karininkas Aglajus Kuzminas-Karavajevas netgi pabandė suorganizuoti pabėgimą. Deja, nesėkmingai.

Karininkas buvo sučiuptas, nuteistas mirties bausime (visgi ji pakeista tremtimi iki gyvos galvos).
S. Konarskis (apie jį, kaip paaiškėjo, Rusijos slaptoji policija turėjo nemažai duomenų, kai kurią informaciją buvo gavusi net iš Sardinijos karalystės) buvo žiauriai kankinamas. Kaltę jis prisiėmė sau, stengdamasis kuo mažiau pakenkti bendražygiams.

Tačiau vadinamoji Konarskio byla tapo didžiuliu procesu – jį vykdant, Vilniuje, Kijeve, Odesoje ir kitose vietose buvo teisiama daugiau kaip 200 žmonių. Dėl nuosprendžio pagrindiniam kaltinamajam, Rusijos imperijos priešui S. Konarskiui nekilo abejonių – mirties bausmė.

Istorikė Vida Girininkienė yra vaizdingai aprašiusi paskutines S. Konarskio valandas: „1839 metų vasario 27 dienos naktį per buvusio Vilniaus bazilijonų vienuolyno langus sklido liūdni fleitos garsai. Kalinys atsisveikino su gyvenimu. Šis liūdesys slėgė storas vienuolyno sienas, tas pačias, kurios prieš 15 metų girdėjo ir poeto A. Mickevičiaus atsisveikinimo su Tėvyne raudą. Nuosprendis turėjo būti įvykdytas ryte. Kalinys turėjo fleitą, kuria grojo nuo vaikystės ir kuria emigracijos metais ne kartą užsidirbo duoną, popieriaus lapus, kuriuose eilėmis išliedavo liūdesį ir džiaugsmą. Jam niekas netrukdė. Sargybiniai, stabtelėję prie vienutės durų, tyliai nueidavo.“

Vasario 27 d. rusų karių komanda, stebint gausiai miniai ir tratant būgnams, išsirikiavo egzekucijos vietoje. Atvežtas iš kalėjimo grandinėmis sukaustytas S. Konarskis paprašė, kad jam nebūtų užrištos akys. Nuaidėjo salvė, nutraukusi 31-ojo gimtadienio nesulaukusio vyro gyvybę.

S. Konarskis buvo palaidotas, o jo kapo vietą nedelsiant kanopomis užtrypė rusų karių žirgai. Visgi po kurio laiko palaikai buvo slapčia iškasti ir palaidoti evangelikų reformatų kapinėse. Sovietmečiu kapinės buvo sunaikintos.

1924 m., minint S. Konarskio žūties 85-ąsias metines, Vilniuje (tuo metu okupuotame Lenkijos), kovotojo sušaudymo vietoje, evangelikų reformatų bendruomenės iniciatyva iškilo paminklas, ant kurio lenkų kalba parašyta: „Čia nužudytas / tautos didvyris / Simonas Konarskis / 1839 vasario 27“. Sovietmečiu šis paminklas, esantis Muitinės gatvėje, buvo apnaikintas, nudaužta erelio skulptūra.

Dabar S. Konarskio vardas Lietuvoje įamžintas keliose vietose. Jo vardu pavadinti gatvė ir skveras Vilniuje, gatvės Dapkiškėse ir Varnagiriuose (Alytaus r.), taip pat net septyniose Vilniaus rajono gyvenvietėse. Sostinėje veikia S. Konarskio mokykla, ugdanti lenkų kalba.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų - žurnale SAVAITĖ