1727 m. kovo 31 d., Kensingtone (netoli Londono) mirė vienas garsiausių visų laikų mokslininkų, fizikas, matematikas, filosofas, astronomas Izaokas Niutonas. Veikale „Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai“ jis paaiškino visuotinę trauką, o klasikinė mechanika remiasi trimis ten išdėstytais Niutono dėsniais. Šiuos pamatinius dalykus mes visi mokėmės mokykloje.

Manvydas VITKŪNAS

I.Niutonas gimė 1643 m. sausio 4 d. Vulstorpe (greta Kembridžo, Anglijoje) labai darbštaus ūkininko šeimoje. Jo tėvas, taip pat Izaokas, mirė dar iki gimstant sūnui. O šis, neišnešiotas ir leisgyvis, atėjo į šį pasaulį prieš pat Kalėdas (pagal tuomet Anglijoje vis dar naudotą Julijaus kalendorių I. Niutonas gimė 1642 m. gruodžio 25 d.). Vėliau mokslininkas laikė tai stebuklingu ženklu – juk jis gimė per Jėzaus Kristaus gimtadienį!

Pribuvėja liepė motinai ir visiems namiškiams melstis už mažylio sielos išgelbėjimą, nes tikimybė, kad neišnešiotam kūdikiui pavyks išgyventi, buvo itin menka. Tačiau nutiko stebuklas – Aukščiausiasis išsaugojo šio vaikelio, vėliau tapusio vienu ryškiausių pasaulio mokslo šviesulių, gyvybę. Vos nenumiręs iškart po gimimo, pakrikštytas tokiu pat vardu kaip velionis tėvas – Izaoku, Niutonas nugyveno ilgą ir turiningą gyvenimą – sulaukė 84-erių.

Vienišas paauglys

Kai berniukas buvo dar mažas, mama ištekėjo antrą kartą už gerokai vyresnio vyro, pagimdė dar tris vaikus. Būtent jiems šeimoje teko beveik visas dėmesys, ir Izaokas jautėsi vienišas ir nelabai reikalingas. Mama jo gyvenimu ne itin rūpinosi, ir tik dėdė, mamos brolis, buvo išties artimas mažojo Izaoko globėjas ir draugas. Užsisklendęs berniukas nelabai mėgo vaikų šėliones ir kone kasdien valandų valandas praleisdavo mažoje dirbtuvėlėje, kur konstruodavo įvairius mechanizmus – malūnėlius, mechaninius žaislus, vėliau – ir smėlio bei saulės laikrodžius.

Dvylikos jis buvo išsiųstas mokytis į mokyklą Grantame (rytinėje Anglijos dalyje). Kambarys Izaokui buvo išnuomotas pas vietos vaistininką, tad smalsusis Izaokas galėjo papildomai gilinti chemijos, biologijos žinias. Mokykloje jam sekėsi puikiai. Šešiolikmetį jį mama parsivežė namo ir ragino mokytis prižiūrėti ūkį. Tačiau I. Niutonas nenorėjo paklusti mamos valiai, atkakliai įrodinėjo, kad nori tapti ne žemdirbiu, o mokslininku.

Kažin, kaip viskas būtų pasibaigę, jei vieną dieną į namų duris nebūtų pabeldę du iš Grantamo atvykę džentelmenai – Izaoko mokytojas ir dar vienas ponas, paauglį gerai pažinojęs vaistininko bičiulis, dėstęs Kembridžo universiteto Trejybės koledže. Jiedu motinai ilgai įrodinėjo, kad nepaprastai gabų ir perspektyvų vaiką reikia leisti mokytis toliau. Galiausiai mama nusileido – Izaokas paliko namus ir įstojo į Kembridžo universiteto Trejybės koledžą. Su juo susiję net trys I. Niutono gyvenimo dešimtmečiai.

Drąsūs siekiai

Nepaprastų gabumų studentas Kembridže pasinėrė į matematikos, mechanikos, optikos, astronomijos studijas ir tyrinėjimus. Studijų universitete metais galutinai išryškėjo I. Niutono charakterio savybės: jis buvo užsispyręs, tvirtai siekiantis tikslo, nekentė melo, apkalbų, apgavysčių ir labai abejingai žiūrėjo į viešą pripažinimą ar šlovę. I. Niutonas buvo tikras vienišius, universitete taip pat beveik neturėjo draugų. Studentų bendrabutyje viename kambaryje su juo gyvenęs studentas vėliau rašė, kad jo kaimynas nieko nevertino taip, kaip mokslą.

Jis pamiršdavo valgį ir gėrimą, mažai miegojo, buvo abejingas studentiškoms linksmybėms, bet su didžiuliu užsidegimu konstruodavo įvairius mechanizmus (daugiausia – moksliniams bandymams reikalingus prietaisus).

Būdamas devyniolikos, I. Niutonas, svajojęs spręsti globalius uždavinius, sudarė žmonijos neatsakytų 45 klausimų sąrašą („Quaestiones quaedam philosophicae“). Tais pačiais 1664 m. I. Niutonas įgijo bakalauro laipsnį. Jis labai domėjosi matematika ir kitais mokslais, tačiau bene labiausiai buvo atsidavęs fizikai. Studijuodamas įvairių epochų mokslininkų darbus, I. Niutonas stengdavosi pasisemti jų išminties, bet visada kritiškai vertino net didžiausius autoritetus. Jo užrašų sąsiuvinyje yra išlikęs toks įrašas: „Platonas – draugas, Aristotelis – draugas, bet svarbiausias draugas – tiesa.“ Antra vertus, jis niekada pernelyg nenuvertindavo savo pirmtakų. I. Niutonas yra sakęs: „Jei aš ir sugebėjau pamatyti toliau nei kiti, tai tik todėl, kad stovėjau ant gigantų pečių.“

Ar nukrito obuolys?

1664-aisiais prieš pat Kalėdas Londone, netrukus ir kituose Anglijos miestuose bei mažesnėse gyvenvietėse ant durų pasirodė apie pavojų perspėjantys kryžiai, o bažnyčių varpai užkimo, lydėdami į amžinybę mirusiuosius, – prasidėjo didžioji maro epidemija, siaubusi šalį iki 1666 m. Paskaitos Kembridžo universitete buvo nutrauktos. I. Niutonas, susikrovęs į vežimaitį brangiausią turtą – knygas ir prietaisus, – nusprendė bėgti nuo maro į tėviškę – gimtąjį Vulstorpą. Apie Anglijai pragaištingus epidemijos metus nuošaliame kaime nuo jos išsigelbėjęs ir mokslui ramiai atsidėjęs I. Niutonas vėliau rašė: „Tai buvo nuostabiausi mano gyvenimo metai.“

1665–1667 m. gyvendamas kaime mokslininkas sukūrė spalvų teoriją, padarė kitų itin reikšmingų atradimų. Dažnai teigiama, kad atrasti visuotinės traukos dėsnį padėjo atsitiktinumas – jam ant galvos nukritęs obuolys. Vienas pirmųjų I. Niutono biografų Viljamas Stiuklis 1752 m. knygoje „Prisiminimai apie Niutono gyvenimą“ rašė: „Po pietų oras buvo malonus, mes išėjome į sodą ir gėrėme arbatą obelies paunksnėje. Jis [Niutonas] man pasakė, kad mintis apie gravitaciją atėjo jam į galvą, kai jis sėdėjo po medžiu. Tuo metu, kai jis buvo giliai susimąstęs, ant galvos nuo šakelės netikėtai nukrito obuolys.“

Šią istoriją savo darbuose vėliau perpasakojo ir labai išpopuliarino Volteras. Tačiau šiuolaikiniai I. Niutono biografai mano, kad istorija apie itin reikšmingą atradimą paskatinusį ant mokslininko galvos nukritusį obuolį – veikiau pramanas nei realus įvykis.

Vengė šlovės

Grįžęs į Kembridžą, vos 26-erių I. Niutonas gavo profesoriaus vardą, labai vaisingai dirbo. Tačiau jis niekada neskubėjo viešinti savo atradimų, nesiekė viešo pripažinimo. 1670 m. vienam iš savo bičiulių I. Niutonas rašė: „Aš nematau nieko viliojamo šlovėje, net jei ir gebėčiau ją pelnyti. Tikėtina, kad tai padidintų mano pažįstamų žmonių ratą, bet kaip tik to aš ir stengiuosi išvengti.“

1671-aisiais I. Niutono sukurtą tuomet išties tobulą reflektorinį teleskopą panoro pamatyti pats karalius. Po metų mokslininkas tapo prestižinės mokslinės Karališkosios draugijos nariu, o gerokai vėliau, 1703 m., – jos prezidentu. Vis dėlto ne viskas ėjosi kaip per sviestą – dėl kai kurių savo išvadų, padarytų tyrinėjant optiką, šviesos srautus, I. Niutonas sulaukė itin aršios kitų mokslininkų kritikos. Dėl to jis labai susinervino, kurį laiką netgi buvo puolęs į depresiją. Savo asmeniniam sekretoriui mokslininkas nurodė nieku gyvu neperduoti jam siunčiamų neigiamų atsiliepimų, o viešą atsaką į kritiką paskelbė tik po pusmečio. Per tą laiką jo oponentų jau susirinko visa armija, mat nesulaukdami I. Niutono atsakymo kritikai jau ėmė džiūgauti, esą mokslininkas susimovė ir neturi ką atsakyti. Tačiau jis atrėmė kritiką, ir argumentuotai. Tiesa, I. Niutonas vos nepaliko Karališkosios draugijos. Laiškuose keliems bičiuliams jis skundėsi, esą jis turi rinktis iš dviejų blogybių – arba išvis neskelbti apie savo atradimus, arba tuščiai gaišti laiką atremdamas „piktą diletantų kritiką“.

Atsidūrė parlamente

1677–1679 m. I. Niutoną persekiojo nelaimės ir netektys: vienas po kito mirė du jo bičiuliai (draugų jis, kaip minėta, turėjo nedaug), po sunkios ligos į amžinybę iškeliavo mama. Namuose kilus gaisrui, sudegė didelė dalis mokslininko rankraščių. Tačiau po visų likimo smūgių I. Niutonas sugebėjo atsitiesti. 1684–1686 m. jis parašė garsiausią savo veikalą „Gamtos filosofijos matematiniai pagrindai“. Šis darbas pelnė jam pasaulinę šlovę. Mokslininkui dar esant gyvam, veikalas buvo išleistas tris kartus.

1689-aisiais Kembridžo universitetas delegavo I. Niutoną į parlamentą. Apie jo parlamentinę veiklą sukurtas anekdotas: I. Niutonas tik vieną kartą per visą sesiją paprašė žodžio, o jį gavęs paprašė uždaryti langą, nes salėje – stiprus skersvėjis. Visgi išlikę dokumentai liudija, kad parlamentine veikla mokslininkas užsiėmė gana nuoširdžiai ir dirbo tikrai nemažai. 1691 m. stipriai pašlijo I. Niutono sveikata. Manoma, kad atsiliepė ilgalaikis nuovargis. Kiti biografai teigia, kad mokslininkas apsinuodijo cheminiais preparatais vieno iš eksperimentų metu. Tačiau jau 1693-iaisiais I. Niutonas vėl smarkiai dirbo.

Sukčių priešas

1695 m. mokslininkas išvyko į Londoną, kur jam buvo patikėtos Monetų rūmų vadovo pareigos. Jis daug nuveikė ne tik tobulindamas monetų kalimo technologijas, bet ir tvarkydamas visą šalies monetarinę sistemą, turėjo įtakos karaliaus ir parlamento vykdomai fiskalinei politikai. Viena iš technologinių naujovių buvo lygus gurtas – monetos briauna, joje buvo iškalamas įrašas. Nuo šiol padribti monetas tapo kur kas sunkiau.

Tačiau darbas monetų kalykloje kainavo I. Niutonui labai daug nervų – jis buvo nuolatos skundžiamas, jo darbą vis tikrino įvairios komisijos. Manoma, kad daugelį skundų iniciavo nepatenkinti pinigų padirbinėtojai ir įtakingi jų globėjai.

1704-aisiais pasirodė I. Niutono monografija „Optika“. Ji buvo svarbiausias šios srities darbas beveik pusantro šimto metų. 1705 m. mokslininkui suteiktas sero titulas (pirmą kartą istorijoje – už mokslo laimėjimus). Su daugybe I. Niutono atradimų siejama naujos epochos matematikoje ir fizikoje pradžia.

Paskutiniais savo gyvenimo metais I. Niutonas baigė kapitalinį veikalą „Senovės karalysčių chronologija“, rašytą keturis dešimtmečius. Šiame darbe senovės Egipto, Babilono ir kitų Artimuosiuose Rytuose gyvavusių senovės valstybių įvykių chronologija peržiūrėta ir įvertinta remiantis matematiniu tikslumu.

1725 m. mokslininko sveikata ėmė sparčiai šlyti. 1727 m. kovo 31 d. I. Niutonas mirė miegodamas savo lovoje. Palaidotas Vestminsterio katedroje. Didžiojo mokslininko laidotuvėse, pasak amžininkų, „dalyvavo visas Londonas“.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"