Daugybė žmonių jį laiko iškiliausiu visų laikų kino komiku. Iš daugelio filmų (didelė dalis jų gimė dar nebyliojo kino epochoje) gali atrodyti, kad šis genijus gyveno labai seniai. Tačiau jo gyvenimo kelias baigėsi vos prieš 40 metų. Čarlis Čaplinas mirė 1977 m. gruodžio 25 d. kurortiniame Šveicarijos Vevė mieste.

Manvydas VITKŪNAS

Kaip ir daugybės kitų pasaulio garsenybių, Čarlzo Spenserio Čaplino gyvenimo pradžia nebuvo lengva. Aktorius gimė 1889 m. balandžio 16 d. Londone (beje, nors didžiąją dalį gyvenimo praleido Jungtinėse Amerikos Valstijose (JAV), vėliau gyveno Šveicarijoje, jis visada buvo Didžiosios Britanijos pilietis). Jo tėvai buvo estrados artistai. Motina Hana Čaplin dainavo operetėse, tėvas Čarlzas Spenseris Čaplinas buvo populiarus dainininkas, gastroliavęs įvairiose Europos šalyse ir JAV.

Močiutė iš tėvo pusės buvo kilusi iš čigonų šeimos. Jaunojo Čarlio Čaplino genų kombinacija davė įdomių vaisių: jis buvo juodaplaukis, garbanotas, žydraakis...
Ilgą laiką Čarlio tėvai dirbo Londono miuzikholuose. 1885 m., dar prieš ištekėdama už Čaplino, mama pagimdė sūnų Sidnį. Jo tėvas buvo žydų kilmės. Berniuką įsivaikinęs naujasis Hanos vyras suteikė jam savo pavardę. Sidnis Čaplinas taip pat buvo geras aktorius, tačiau jam nepavyko sulaukti jaunesniojo brolio šlovės.

Tėvas prasigėrė, mama išprotėjo

1894 m. dėl ligos balso neteko H. Čaplin. Situaciją išgelbėjo mažasis Čarlis – režisierius žinojo, koks gabus yra Hanos sūnus, ir leido jam atlikti mamos vaidmenį. Savo vaidyba mažylis prajuokino žiūrovus. Aidėjo ovacijos, žiūrovai netgi mėtė mažajam artistui į sceną pinigų. Tai buvo Čarlio kelio į sceną pradžia. Tačiau ji sutapo su mamos karjeros pabaiga – Hana daugiau nepasirodė scenoje. Moters sveikata vis blogėjo. Kartu su abiem sūnumis ji atsidūrė vadinamuosiuose darbo namuose – prieglaudoje, kuri buvo tarpinis variantas tarp darbo stovyklos, griežtojo režimo pensiono ir ligoninės. Galiausiai 1896 m. ėmė elgtis visiškai neadekvačiai ir pateko į psichiatrijos kliniką.

Bėda viena nevaikšto. Č. Čaplinas vyresnysis buvo labai populiarus ir mėgstamas ne tik britų publikos. Jis gastroliavo ir kitose Europos šalyse bei JAV, atlikdavo kitų autorių ir savo kūrybos dainas. Tačiau karjera nutrūko, kai dainininkas ėmė beprotiškai gerti ir 1901 m. vos 37-erių mirė Londono šv. Tomo ligoninėje. Abu berniukai, Sidnis ir Čarlis, atsidūrė vaikų namuose. Čarlis 1898–1901 m. buvo vaikų šokių ansamblio narys. Tada jis taip pat atkreipdavo į save publikos dėmesį. 1900-aisiais spektaklyje „Pelenė“ jis puikiai atliko Katės vaidmenį.

Beraštis aktorius

Mokyklą berniukas lankė pripuolamai. Nuo dvylikos metų paauglys daugiausia vertėsi atsitiktiniais uždarbiais. Dirbo laikraščių pardavėju, gydytojo pasiuntinuku, spaustuvės pagalbiniu darbininku, bet niekur ilgiau neužsibūdavo. Galiausiai 1904 m., sulaukęs trylikos, jis gavo nuolatinį darbą teatre. Pjesėje „Šerlokas Holmsas“ jis vaidino pasiuntinį Bilį. Mokykloje normaliai nesimokęs paauglys buvo ne tik geras aktorius, bet ir beveik visiškas analfabetas. Kai režisierius padavė jam pjesės tekstą ir liepė išmokti savo personažo žodžius, Čarlis labiausiai bijo, kad jo nepaprašytų perskaityti kokios nors ištraukos. Išmokti tekstą mintinai padėjo raštingesnis brolis Sidnis.

Kelerius metus vaikinukas dirbo teatre, varjetė, lankė teatrinio meistriškumo kursus. Nuo šešiolikos metų griežė smuiku. Čarlis buvo kairiarankis, ta ranka ir grojo. 1908 m. įsidarbino garsaus verslininko Fredo Karno teatro įmonėje, ne tik turėjusioje savo teatro trupę bei orkestrą, bet ir teikusioje įvairias paslaugas (pradedant aktorių ar šokėjų ir baigiant dekoracijų nuoma) kitiems teatrams, varjetė, kino studijoms. Čarlis turėjo daug darbo, jam buvo patikimi vis atsakingesni vaidmenys. F. Karno teatre buvo stipri pantomimos grupė. Joje Č. Čaplinas, jau turėjęs tokios vaidybos patirties, puikiai pasirodydavo.

Nuo 1910 iki 1912 m. Č. Čaplinas su F. Karno teatro trupe du kartus gastroliavo JAV. Antrą kartą atvykęs į Ameriką Čarlis nusprendė šioje šalyje pasilikti ilgam. Jaunąjį aktorių pastebėjo kino režisierius ir prodiuseris Makas Senetas. 1913-aisiais Č. Čaplinas sudarė sutartį, pagal kurią dirbo už 150 dolerių per savaitę atlygį, ir pradėjo darbą M. Seneto kino studijoje „Keystone“.

Norėjo atleisti

Pirmasis trumpametražis, vos 15 minučių trukmės, nebyliojo kino filmas, kuriame vaidino Č. Čaplinas, buvo 1914 m. pasirodęs režisieriaus Henrio Lermano filmas „Uždirbant pragyvenimui“. Čarliui teko vaikino Džonio vaidmuo. Siužetas – neįmantrus: Džonis pasiskolino pinigų iš savo draugo žurnalisto, norėdamas nupirkti dovaną gražiai merginai, tačiau paaiškėja, kad draugas būtent tą panelę ketina vesti. Nepaisydamas draugo žurnalisto pasipiktinimo, Džonis bando paveržti gražuolę. Jis netgi pavagia žurnalisto fotoaparatą, kuriame buvo įamžinti katastrofos vaizdai, ir mėgina parduoti juos laikraščio redakcijai. Aiškios logiškos atomazgos filmo žiūrovai taip ir nesulaukia – filmas baigiasi gaudynių scena.

Prodiuseris M. Senetas buvo nepatenkintas Č. Čaplino debiutu kine ir netgi ketino jį atleisti, bet viena ryškiausių studijoje dirbusių žvaigždžių – aktorė Meibl Normand – įkalbėjo vadovą suteikti britui antrą galimybę. Prodiuseris sutiko ir neprašovė pro šalį. Trumpoje, trunkančioje vos 6 minutes ir 19 sekundžių, komedijoje „Vaikų automobilių lenktynės“ Č. Čaplinas suvaidino Valkatą, atėjusį paspoksoti į vaikų automobilių lenktynes. Jas įamžinti atvažiavo filmavimo grupė, bet Valkata nuolat trukdo operatoriui ir režisieriui, vis lenda į kadrą ir taip sukuria aibę komiškų situacijų.

Čia pirmą kartą ekranuose žiūrovai pamatė garsiąją Č. Čaplino eiseną, kurią jis naudojo ir vaidindamas pantomimos spektakliuose. Niurgzlys prodiuseris M. Senetas vėl buvo nepatenkintas filmu ir prognozavo visišką krachąׅ, tačiau netikėtai filmas sulaukė publikos ir kino kritikų susižavėjimo. Tai buvo Č. Čaplino šlovės Holivude pradžia, o Valkatą aktorius įkūnijo ne viename garsiame filme. M. Senetas suteikė savo darbuotojui kūrybinę laisvę, ir Č. Čaplinas pats tapo daugelio filmų, kuriuose vaidino, režisieriumi.

Svaiginanti karjera

Č. Čaplino karjera kine buvo greita ir svaiginanti. Dar 1914 m. jis uždirbdavo 150 dolerių per savaitę. Po metų, sudarius sutartį su kino kompanija „Essanay Film“, ši suma šoko iki 1 250 dolerių. 1917-aisiais Č. Čaplinas sudarė milijono dolerių vertės sutartį su kino kompanija „First National Pictures“ ir tapo brangiausiu tų laikų aktoriumi. Galiausiai 1919 m. jis kartu su grupe bendraminčių įkūrė savo kino studiją „United Artists“ ir joje dirbo du dešimtmečius. Studijoje buvo kuriami ilgametražiai filmai, ir toli gražu ne vien komedijos. Pavyzdžiui, 1923-iaisiais ekranus pasiekė psichologinė drama „Paryžietė“, puikiai parodžiusi, kad Č. Čaplinas – įvairiapusis kūrėjas. Tiesa, šis filmas kiek nustebino ir netgi nuvylė Valkatos vaidmeniu besižavėjusius komedijos žanro gerbėjus. Tačiau jie netrukus sulaukė komiško nuotykių filmo „Aukso karštligė“ ir kt.

Iš pradžių Čarlis neturėjo nuolatinio būsto, gyveno nuomojamuose kambariuose, butuose, bet greitai praturtėjęs pasistatė rūmus su 40 kambarių, kino sale ir vargonais garsiajame Beverli Hilse, esančiame šalia Los Andželo, Kalifornijos valstijoje.

Pareigūnų taikinys

1921 m. po ilgos pertraukos Č. Čaplinas apsilankė Europoje. Londone ir Paryžiuje jį pasitiko minios gerbėjų. Be to, vos per tris viešnagės Londone dienas Čarlį pasiekė 73 tūkst. (!) laiškų. Europoje garsusis aktorius ir režisierius taip pat lankėsi 1931 ir 1936 m. Skirtingai nei Prancūzijoje ar Didžiojoje Britanijoje, Vokietijoje jis buvo sutiktas kur kas šalčiau. Čia jo filmai buvo beveik nerodomi. Galiausiai Č. Čaplinas tapo mirtinu nacių priešu, kai 1940-aisiais ekranuose pasirodė Adolfą Hitlerį labai kandžiai pašiepiantis filmas „Didysis diktatorius“. Be abejo, šis filmas Vokietijoje nebuvo rodomas (nors teigiama, kad pats fiureris jį matė), o nacių propaganda tuoj apskelbė, kad Č. Čaplinas – žydas.

Įdomu, kad aktorius sulaukė ir JAV specialiųjų tarnybų dėmesio. Federalinis tyrimų biuras (FTB) įžvelgė Č. Čaplino „antiamerikietišką veiklą“, įtarė jį simpatijomis kairiosioms politinėms jėgoms. Galiausiai 1952 m. FTB vadovas Edgaras Huveris pasiekė, kad Č. Čaplinui, išvykusiam į Europą pristatyti filmo „Rampos ugnys“, nebūtų leista grįžti į JAV.

Pagrobė palaikus

Kai Amerika užvėrė savo duris, Č. Čaplinas apsigyveno Šveicarijoje, kur ir mirė, sulaukęs 88-erių. Aktorius buvo vedęs keturis kartus. Pirmąja jo žmona 1918 m. tapo aktorė Mildred Haris. Tada merginai tebuvo šešiolika metų, ir ji laukėsi vaiko nuo 29-erių Čarlio. Sūnelis mirė, išgyvenęs tik tris paras. Pora greitai išsiskyrė. Antrąja garsiojo aktoriaus žmona 1924 m. tapo aktorė Lita Grėj. Jai taip pat buvo šešiolika (Č. Čapliną visada traukė itin jaunos panelės). Lita pagimdė du sūnus. Jau 1928-aisiais ji išsiskyrė su Čarliu, gavusi iš jo tais laikais rekordinę 825 tūkst. dolerių kompensaciją.

Vėliau Č. Čaplinas vedė Polet Godar. Jų santuoka įvyko slapta 1936-aisiais. Santykiai nutrūko po ketverių metų. Po kurio laiko Polet ištekėjo už garsiojo vokiečių rašytojo Ėricho Marijos Remarko. Ketvirtoji ir paskutinė Č. Čaplino žmona vėlgi buvo aktorė (tiesa, jos karjera truko labai trumpai), garsaus amerikiečių rašytojo Judžino OʼNilo duktė Una. Pora susituokė 1943 m. Moteris pagimdė net aštuonis vaikus – tris sūnus ir penkias dukteris. Paskutinis vaikas gimė, kai aktoriui buvo 73-eji. Dar vieno vaiko tėvystė Č. Čaplinui buvo priskirta teismo. Ieškovė buvo Kalifornijos gyventoja aktorė Džoan Bari.

Garsusis aktorius neturėjo ramybės ir po mirties – 1978 m. kovo 2 d. Šveicarijoje vandalai iškasė ir pagrobė jo palaikus, tikėdamiesi gauti išpirką iš aktoriaus našlė. Šokiruota moteris sulaukė kapų plėšikų skambučio ir kreipėsi į pareigūnus. Policija sučiupo abu nusikaltėlius. Šie pasirodė esą du automechanikai imigrantai (vienas – lenkas, kitas – bulgaras). Č. Čaplino palaikai buvo atgauti ir perlaidoti.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"