Prieš 60 metų, 1957 m. lapkričio 29 d., Vilniuje buvo sušaudytas Lietuvos partizanų vadas Adolfas Ramanauskas-Vanagas.

Manvydas VITKŪNAS

Apie A. Ramanauską-Vanagą pastaruoju metu rašyta ir kalbėta išties daug. Vienas iškalbingiausių dokumentų, liudijančių, ką teko iškęsti į sovietų rankas paskutiniam iš aukščiausių partizanų vadų pakliuvusiam A. Ramanauskui, yra kalėjimo ligoninės, į kurią partizanas pateko po baisių kankinimų, gydytojų surašytas aktas su žyma „Visiškai slaptai“, kartu su kitais bylos dokumentais saugomas Lietuvos ypatingajame archyve.

Kankinys

Akte rašoma: „1956 m. spalio 15 d., Vilnius. Mes, žemiau pasirašę gydytojų komisija, kurios sudėtyje LTSR MVD [sovietinės Lietuvos vidaus reikalų ministerijos] kalėjimo Nr. 1 chirurginio skyriaus vedėja vyr. ltn. E. A. Lagotskaja, chirurgas-konsultantas V. S. Vorobjov, 1.0. sandalies [sanitarinės dalies] viršininkas kpt. Kuzmin, surašėme šį aktą apie tai, kad: kalinys Ramanauskas Adolfas, Liudviko g. 1918 m. pristatytas į kalėjimo Nr. l chirurginį skyrių 1956 m. spalio 12 d. 16 val. 30 min. itin sunkioje būklėje. Į klausimus neatsakinėja, be sąmonės, periodiški veido, viso kūno galūnių raumenų traukuliai. Pulsas vos juntamas, minkštas, kraujo spaudimas 60/40. Ligonis visas kruvinas. Lytinių organų srityje masyvus raištis, persisunkęs šviežiu raudonu krauju, nuėmus raištį pastebėti didžiuliai kraujo krešuliai, ant mašnos [kapšelio] – plati plėštinė žaizda, padengta kraujo krešuliais. Dešinė akis padengta hematoma ant viršutinio voko, taip pat ant voko pastebėtos 6 durtinės žaizdos, pagal diametrą padarytos plonu laidu ar vinimi, siekiančios akį; daugybė mėlynių pilvo srityje, kairės rankos 3-o piršto pjautinė žaizda. Išvedant ligonį iš šoko, skubiai perpiltas kraujas 400, O, gliukozė 40%-40, morfijus, vaistai širdžiai. Po šių priemonių pakilo kraujo spaudimas iki 120/80, pulsas tapo patenkinamas, sąmonė vis dar neaiški. Ligonis nugabentas į operacinę. Ant lytinių organų pastebėta: dešinėje mašnos pusėje didelė plėštinė žaizda ir kairėje pusėje žaizda, nėra abiejų kiaušinėlių, sėklidžių kanalėlių. Padaryta chirurginė operacija pašalinant negyvus audinius, sustabdytas kraujoplūdis. Mašnos žaizdos užsiūtos ketguto siūlais. Operacijos metu komplikacijų nebuvo. Po operacijos sąmonė liko neaiški, nors operacijos metu ligonis reagavo į skausmą. Sąmonę atgavo 1956 m. spalio 13 d. Pastaruoju metu pravedamas gydymas: antibiotikai, vaistai širdžiai, perrišimai. Ligonį konsultavo spec. gydytojas okulistas, nes pas kalinį Ramanauską daug durtinių žaizdų ant dešiniojo voko ir akies, galimas dešinės akies regimojo nervo pažeidimas. Kraujo išsiliejimas į akį. Paskirtas gydymas. Pooperacinis periodas normalus, be komplikacijų, nors laiko praėjo dar labai mažai. Ligonis taisosi. Pooperacinė diagnozė: trauminis šokas. Plačios mašnos žaizdos – nėra mašnos turinio. Gausus kraujoplūdis. Durtinės žaizdos ant dešinės akies. Savęs sužalojimas. Tardymas galimas (sėkmingai gydant) po 2–3 savaičių [toliau – komisijos narių parašai].“

Makabriškai skamba žodžiai „savęs sužalojimas“. Žmogus, siekiantis nusižudyti, nebando virbu ar vinimi išsidurti akies ir juo labiau neišsikastruoja. Medikų komisijos nariai, kuriems buvo pavesta pratęsti A. Ramanausko-Vanago gyvenimą (ir kančias) sovietų kalėjimo kameroje, kad jis išgyventų iki sovietinės teisingumo parodijos ir galiausiai būtų sušaudytas, negalėjo savo išvadoje parašyti taip, kaip buvo iš tiesų – kad jį žvėriškai kankino sovietų budeliai.

A. Ramanauskas gimė Niu Britene (Jungtinių Amerikos Valstijų Konektikuto valstijoje) 1918 m. kovo 6 d. Liudviko ir Elenos Ramanauskų šeimoje. Dar būdamas mažas, 1921 m. kartu su tėvais grįžo į nepriklausomybę atkūrusią ir apgynusią Lietuvą. Gyveno Bielėnų kaime netoli Lazdijų. Mokėsi Galinių pradinėje mokykloje. Labai gabus ir darbštus mokinukas taip puikiai baigė mokyklą ir pasirengė stojamiesiems egzaminams, kad iš karto įstojo į antrą Lazdijų „Žiburio“ gimnazijos klasę. Ją baigęs, pasirinko taurią mokytojo specialybę ir 1937 m. pradėjo studijas Klaipėdos pedagoginiame institute.

Tačiau tuomet virš Lietuvos jau tvenkėsi sunkūs debesys. 1938-aisiais ultimatumą Lietuvai pateikė Lenkija, tuo pat metu Klaipėdos krašte galvas vis drąsiau kėlė naciams prijaučiantys vietos gyventojai. 1939 m. Vokietija atplėšė Klaipėdos kraštą, lietuviškos institucijos buvo evakuojamos. Pedagoginis institutas buvo perkeltas į Panevėžį.

Jaunas mokytojas, matydamas, su kokiais iššūkiais tenka susidurti Lietuvai, 1939 m. įstojo į Pirmojo Lietuvos Prezidento karo mokyklą Kaune, baigė su XV kariūnų aspirantų laida. Įgytos žinios vėliau labai pravertė kovojant su sovietų okupantais.

1940 m. A. Ramanauskas pradėjo dirbti mokytoju Guronių pradžios mokykloje netoli Druskininkų. Jo akyse įvyko visa Lietuvos nepriklausomybės praradimo drama: politinė ir karinė šalies vadovybė kapituliavo sovietų okupacijos grėsmės akivaizdoje. Gerai parengta, motyvuota Lietuvos kariuomenė taip ir negavo įsakymo atlikti tai, ką privalėjo – ginti šalį ginklais. Šią 1940 m. pasidavimo gėdą vėliau savo krauju nuplovė Lietuvos partizanai.

Lyderis

Prasidėjus Antrajam pasauliniam karui, A. Ramanauskas trumpai vadovavo Birželio sukilimo dalyvių būriui, veikusiam Druskininkuose ir jų apylinkėse. Netrukus jis pradėjo dėstyti net kelis dalykus (lietuvių kalbos, matematikos dėstymo metodiką, kūno kultūrą, karinį rengimą) Alytaus mokytojų seminarijoje. Kolegų buvo prisimenamas kaip gero būdo, linksmas, malonus, labai draugiškas žmogus, puikus muzikantas (grojo akordeonu), dainininkas. A. Ramanauskas veikiausiai visą gyvenimą būtų dirbęs taip mėgtą ir vertintą pedagoginį darbą, jei ne dramatiški istorijos verpetai, įsukę Lietuvą XX a. viduryje.

Sugrįžus sovietų okupantams, jaunas, patriotiškas pedagogas, atsargos karininkas negalėjo ilgiau stebėti, kas dedasi okupuotoje Lietuvoje, ir 1945 m. balandį įstojo į partizanų gretas, tapo Nemunaičio (netoli Alytaus) partizanų būrio vadu. Būdamas puikus organizatorius, tikras lyderis, turintis pedagoginį ir karinį išsilavinimą, A. Ramanauskas, tada jau žinotas Vanago slapyvardžiu, telkė apie save žmones, stengėsi mažinti chaosą, kurio būta partizanų veikloje pirmaisiais pasipriešinimo sovietų okupantams mėnesiais, kurti struktūruotas, disciplinuotas partizanų pajėgas. Nuo būrio vado Vanagas greitai pakilo iki kuopos, bataliono, rinktinės vado pareigų, 1947 m. buvo išrinktas Dainavos apygardos, vienijusios Dzūkijos partizanus, vadu, netrukus ėmė vadovauti ir Nemuno (Pietų Lietuvos), t. y. Dzūkijos ir Suvalkijos, partizanams. 1949-aisiais dalyvavo Lietuvos partizanų vadų suvažiavime ir vasario 16 d. Minaičių kaime (Radviliškio r.) pasirašė istorinę tapusią Lietuvos laisvės kovos sąjūdžio (LLKS) deklaraciją.

Idealistas

Vienydamas partizanus, telkdamas partizanų junginius Lietuvos kariuomenės pavyzdžiu, Dzūkijoje labai daug nuveikė pulkininkas leitenantas Juozas Vitkus-Kazimieraitis. A. Ramanauskui-Vanagui teko garbė tapti vienu artimiausių J. Vitkaus-Kazimieraičio bendražygių ir pagalbininkų. Deja, J. Vitkaus kovos kelias nebuvo ilgas – 1946 m. liepą jis buvo mirtinai sužeistas mūšyje su sovietais netoli Liškiavos.

A. Ramanauskas-Vanagas apie savo vadą vėliau rašė: „Kazimieraičiui žuvus, sąjūdis neteko vieno iš aukščiausiųjų savo vadų, be galo atsidavusio savo Tėvynei. Aš kaip pavyzdį kėliau Kazimieraičio asmenybę: žmogų, kuris visas savo dvasines ir fizines jėgas paskyrė Lietuvos išlaisvinimo kovai; karininką, kuris iki paskutinio atodūsio tesėjo duotąją priesaiką; kovotoją, kuris pelnytai buvo ir yra laikomas partizanų idealu. Jis įgijo meilę ir pagarbą visų partizanų ir jų vadų, turėjo didžiulę įtaką dėl to, kad buvo išsižadėjęs asmeniškos gerovės, be galo pasišventęs sąjūdžio reikalams, nepaprastai darbštus, teisingas, kantrus, blaivus ir labai religingas žmogus...“ Toks apibūdinimas puikiai tiko ir pačiam A. Ramanauskui-Vanagui – idealistui, patriotui, paaukojusiam savo gyvenimą ant Tėvynės laisvės aukuro.

Vanagas puikiai suprato, kokia didelė reikšmė tenka ne tik ginkluotai, bet ir idėjinei kovai. Buvo leidžiama gausi partizanų spauda, laikraščiai, atsišaukimai, skirti ne tik kovotojams, bet ir kitiems sovietų okupuotos šalies gyventojams.

Generolas

A. Ramanauskui-Vanagui ir jo vadovaujamiems partizanams teko dalyvauti daugelyje ginkluotų susirėmimų. Vienas įsimintiniausių buvo Merkinės miestelio puolimas 1945 m. gruodžio 15 d.

1951 m. A. Ramanauskas-Vanagas iš tuo metu susirgusio Lietuvos vyriausiojo partizanų vado Jono Žemaičio, kaip jo pavaduotojas, perėmė LLKS Tarybos pirmininko ir Ginkluotųjų pajėgų vado pareigas. Deja, kasmet partizanų gretos retėjo, žuvusių draugų kūnai okupantų ir jų talkininkų buvo niekinami miestelių aikštėse. Partizanų rėmėjai ir daugybė kitų Lietuvos žmonių buvo represuoti, ištremti į Sibirą ir kitas Sovietų Sąjungos vietas. Naujų jėgų nebuvo iš kur pasisemti. Partizanų kova palaipsniui blėso.

Nuo 1952-ųjų A. Ramanauskas-Vanagas kartu su šeima slapstėsi, rašė atsiminimus (knyga „Daugel krito sūnų...“ – vienas iš svarbiausių autentiškų, pačių partizanų rašytų liudijimų apie pasipriešinimą sovietų okupantams). Dar 1945 m. Vanagas susituokė su Birute Mažeikaite, žinoma Vandos slapyvardžiu, 1948-aisiais jiedu susilaukė dukrelės Auksutės.

Sovietų saugumo darbuotojai metė didžiules pajėgas Vanago paieškai. Partizanų vado medžioklei vadovavo saugumo veikėjas, Rainių budelis Petras Raslanas ir Nachmanas Dušanskis, asmeniškai dalyvavęs partizano tardymuose. Abu sovietų budeliai išvengė Lietuvos valstybės teisingumo – P. Raslanas gilios senatvės sulaukė pasislėpęs Rusijoje, N. Dušanskis mirė Izraelyje.

1956 m. suimtas, itin žiauriai kankintas A. Ramanauskas-Vanagas galiausiai buvo nuteistas mirties bausme ir sušaudytas. Jo užkasimo vieta tiksliai nežinoma, tačiau pastaruoju metu istorikų surinkti duomenys leidžia tikėtis, kad partizanų vado palaikus pavyks rasti ir tinkamai perlaidoti.

Sovietai partizano žmoną Birutę įkalino lageryje, dukrai Auksutei sovietmečiu teko banditų dukros etiketė. Auksutė Ramanauskaitė-Skokauskienė tėvo knygos „Daugel krito sūnų“ lydimajame žodyje parašė: „Sovietinis režimas niekino laisvės kovas, šmeižė, juodino partizanus, ypač jų vadus, klastojo pokario istoriją. Mes išsaugojom savo širdyse teisingą ir šviesų vyro ir tėvo paveikslą. Aš esu giliai įsitikinusi, kad be partizanų kovų ir aukų šiandien neturėtume laisvos Lietuvos.“

1998-aisiais A. Ramanauskui-Vanagui po mirties suteiktas brigados generolo laipsnis. Jis apdovanotas Vyčio Kryžiaus I ir II laipsnių ordinais. A. Ramanausko vardu pavadintas Lietuvos kariuomenės kovinio rengimo centras Nemenčinėje, gimnazija Alytuje, gatvės Kaune ir Panevėžyje. Varėnos rajono Kasčiūnų kaime, Jakavonių sodyboje, atstatytas A. Ramanausko-Vanago vadavietės bunkeris, o sodybos šeimininkas partizanas Juozas Jakavonis-Tigras iki šiol pasitinka svečius ir pasakoja apie savo bendražygius – Dainavos krašto partizanus.

Daugiau publikacijų istorinėmis temomis rasite žurnale "Savaitė"