1896 m. gruodžio 10 d., savo viloje Sanreme (Italijoje), sulaukęs 63-ejų, po insulto mirė Alfredas Nobelis, visiems laikams savo pavardę įamžinęs ne tik kaip dinamito išradėjas, bet ir kaip bene prestižiškiausio tarptautinio apdovanojimo steigėjas. A. Nobelis galėjo likti žmonių atmintyje tik kaip „blogasis genijus“, prisidėjęs prie karo technologijų plėtros, tačiau tarp jo vardu pavadintų premijų yra ir Nobelio taikos premija.

Manvydas VITKŪNAS

Nobelių giminės šaknys glūdi Pietų Švedijoje, Skonės pusiasalyje. Iš čia esančios Rytų Niobeliovo vietovės kilo ir A. Nobelio protėviai. Išradėjo tėvas Imanuelis Nobelis – taip pat išradėjas, pramonininkas ir architektas. Kartu su žmona Karolina Andriete Nobel jis susilaukė aštuonių vaikų, tačiau išgyveno tik pusė – keturi sūnūs: Alfredas, Robertas, Liudvigas ir Emilis.

A. Nobelis gimė 1833 m. spalio 21 d. Stokholme. Kai berniukui buvo devyneri, tėvas su visa šeima išvyko verslo reikalais į Rusiją. Sprogmenis, jūrines minas ir kitokią, daugiausia karinės paskirties, produkciją gaminęs I. Nobelis investavo pinigus ir į naftos versloves Baku (Azerbaidžane), taip pat statė įvairius pramonės objektus. Ypač didelius turtus verslininkų Nobelių šeimai atnešė 1853–1856 m. vykęs Krymo karas, kai Rusijos imperijos ginkluotosios pajėgos tiesiog užvertė užsakymais, vėliau už kokybišką ir greitą sutarčių vykdymą atsilygino dar ir valstybiniais apdovanojimais.

Sūnų Alfredą, kurį laiką pasimokiusį Sankt Peterburge, 1849 m. tėvas išsiuntė į Vakarus. Vaikinas mokėsi, sėmėsi inžinerijos ir verslo patirties Danijoje, Vokietijoje, Italijoje, Prancūzijoje, Jungtinėse Amerikos Valstijose. Didesnę dalį laiko šių užsienio kelionių metu A. Nobelis praleido Paryžiuje. Jis buvo pristatytas imperatoriaus Napoleono III rūmuose, pasižymėjo kaip galantiškas kavalierius, gebėjęs puikiai skaityti eiles. Alfredas įsimylėjo gražuolę prancūzę, iš Provanso kilusią vaistininkę, bet ši netrukus atgulė į ligos patalą ir labai greitai mirė nuo tuberkuliozės. Tik nuolatinis darbas, domėjimasis chemijos ir fizikos naujovėmis, stažuotės geriausių prancūzų chemikų laboratorijose vijo iš jaunuolio galvos liūdnas mintis ir tragiškai sudužusios meilės prisiminimus.

Nuo dinamito iki dramos

1863-iaisiais A. Nobelis grįžo į gimtąjį Stokholmą. Tėvynėje jis vadovavo daliai tėvui priklausiusių įmonių ir tęsė cheminius eksperimentus. Tai buvo ir jo brolių (ypač Emilio) aistra. Būtent ji ir pražudė jauniausią A. Nobelio brolį Emilį. Šis, sulaukęs vos dvidešimties, 1864 m. žuvo eksperimentuodamas su sprogstamosiomis medžiagomis tėvo gamykloje Heleneborge (šalia Stokholmo). Po šio baisaus smūgio tėvas buvo paralyžiuotas ir paskutinius aštuonerius gyvenimo metus praleido patale. Alfredas tais pačiais metais patentavo nitroglicerino pagrindu sukurtus sprogmenis.

Didžiąją dalį gyvenimo A. Nobelis skyrė būtent sprogmenų tyrinėjimams ir gamybai. 1867 m. jis išrado dinamitą, vėliau patentavo ir kitus labai efektyvius sprogstamųjų medžiagų mišinius, pavyzdžiui, balistitą, korditą. Iš viso A. Nobelis savo vardu yra įregistravęs daugiau nei 350 išradimų. Tačiau būtų klaida manyti, kad visi jie susiję su sprogmenimis ar kitais karybos srityje būtinais dalykais. Išradėjas sugalvojo ir visiškai taikių dalykų (dujinės viryklės, barometro, įvairių medicininių prietaisų ir kitų įrenginių patobulinimo būdų; konstravo stabdžių sistemas, padarė tam tikrų atradimų optikos srityje, kūrė dirbtinę odą, dirbtinį šilką, bandė išrasti naujų lengvųjų lydinių). Vis dėlto būtent sprogmenys, naudoti ne tik karybos, bet ir kalnakasybos, tunelių kasimo, kelių kalnuose tiesimo ir kitose visiškai taikiose srityse, sukrovė jam didžiausius turtus.

Amžininkai prisiminė A. Nobelį kaip labai išsilavinusį, plataus akiračio žmogų. Jis buvo sukaupęs didžiulę biblioteką, domėjosi ne tik tiksliaisiais ir gamtos mokslais, bet ir filosofija, skaitė daug grožinės literatūros, bičiuliavosi su rašytojais. Išradėjas ir pats bandė plunksną, svajojo tapti dramaturgu. Jis spėjo parašyti tik vieną pjesę – „Nemezidė“. Šis kūrinys buvo išspausdintas Paryžiuje 1896 m., prieš pat autoriaus mirtį. Įdomu, kad ši pjesė Prancūzijoje buvo įvertinta kaip skandalinga ir grubiai užgaunanti tikinčiųjų jausmus, todėl beveik visas knygelės tiražas buvo konfiskuotas ir sunaikintas. Išliko tik trys egzemplioriai. Prireikė daugiau nei šimto metų, kad pjesė būtų paskelbta Švedijoje (tai įvyko 2003-iaisiais).

2006 m. gruodžio 10 d., minint 110-ąsias A. Nobelio mirties metines, Stokholme pagaliau įvyko ir pjesės „Nemezidė“ premjera. Pripažinimo kaip dramaturgas A. Nobelis nespėjo sulaukti, o štai mokslo visuomenė išradėją ir verslininką priėmė į savo gretas. Jis buvo Švedijos mokslų akademijos, prestižinės Paryžiaus inžinierių draugijos, Londono karališkosios draugijos narys, kelių universitetų garbės daktaras.

„Jie neturi sielos!“

Amžininkai laikė A. Nobelį netipišku verslininku. Jis valdė didelį turtą, bet gyveno veikiau spartietiškai nei prabangiai. Vyras nerūkė, nevartojo alkoholio, nelošė azartinių žaidimų, nevertino brangių aksesuarų ir kitų turtingiems žmonėms įprastų dalykų. Tačiau kai šalia atsirasdavo šiaip jau niūroku vienišiumi laikyto A. Nobelio širdį pajėgianti sujaudinti moteris, jis plačiai atverdavo piniginę.

Tragiškai pasibaigus meilei jaunystėje mirusiai prancūzei, A. Nobelis ilgai buvo vienišas. Kita jo meile tapo vienuolika metų jaunesnė aktorė Sara Bernar. Ji buvo tikra scenos žvaigždė, garsi Paryžiaus kurtizanė. Po vieno iš spektaklių A. Nobelis su didžiule rožių puokšte prasibrovė į aktorės grimo kambarį, ir jau tą patį vakarą jiedu leido prašmatniame restorane. Netrukus Sara išvyko gastrolių į Ameriką, o Alfredas, ketinęs vesti aktorę, parašė laišką mamai į Švediją.

Ponios Nobel atsakymas sūnui buvo negailestingas: „Sūneli, aš pažįstu tavo pasiją. Ji sužavėjo mane savo vaidyba teatre. Jei tau reikia bohemos – tu ją gausi. Žinau, kad Prancūzijoje žmogų, sudaužiusį savo gyvenimą dėl moters, užjaus ir paguos, o jis pats tuo didžiuosis. Tačiau tavo tėvynėje tokį žmogų palaikys kvailiu. Imk pavyzdį iš švedų. Aktorių asmenybę sudaro visi jų vaidmenys, atlikti scenoje, o šios asmenybės esmė yra kažkas amorfiško, kam galima suteikti bet kokią formą. Ne veltui aktorių senovėje neleisdavo laidoti kapinėse. Jie neturi sielos, sūneli!“ Alfredas paklausė motinos.

Skirtingos mylimosios

Kita A. Nobelio mylimoji buvo jo sekretorė, nuskurdusios Austrijos-Vengrijos grafų šeimos atžala Berta Kinski. Ji buvo susižadėjusi su vienu austrų baronu (jo tėvų namuose dirbo guvernante), bet šio artimieji priešinosi vedyboms dėl nuotakos neturto (grafaitės tėvui mirus, jos motina pralošė viską, ką turėjo). Mergina išvyko į Paryžių, dirbo A. Nobelio sekretore. Išsilavinusi, kelias kalbas mokanti, labai patraukli jauna moteris netrukus sužadino A. Nobelio širdyje ir gilesnius jausmus. Tačiau Bertos sužadėtinis iš Vienos vieną po kito siuntė laiškus ir ragino mylimąją grįžti ir slapta, nepaisant jo tėvų valios, susituokti. Galiausiai mergina apsisprendė ir išvyko į Vieną. A. Nobelis vėl liko vienišas.

Tačiau Alfredo ir Bertos santykiai nenutrūko. Jiedu susirašinėjo. Baronienė Berta fon Zutner tapo viena garsiausių pacifistinio judėjimo atstovių, 1889 m. išleido knygą „Šalin ginklus!“, daug nuveikė taikos judėjimo labui. 1905-aisiais ji buvo apdovanota Nobelio taikos premija.

Dar vieną didžiąją savo gyvenimo meilę A. Nobelis sutiko taip pat Vienoje, jau sulaukęs 43-ejų. Austrijos sostinėje jis susipažino su gėlių parduotuvės savininke Sofi Hes, įsimylėjo ją ir išsivežė į Paryžių. Jai buvo plačiai atverta neplona Alfredo piniginė, ir ji komfortiškai jautėsi pasaulinėje mados sostinėje. Tačiau patį A. Nobelį, išsilavinusį, labai plataus akiračio žmogų, netrukus ėmė trikdyti menkas mylimosios išprusimas. Dar labiau vyras nuliūdo, kai Sofi pareiškė neturinti laiko užsiėmimams su būtent jai nusamdytu repetitoriumi. Alfredo ir Sofi ryšys truko penkiolika metų.

Įdomu, kad vyras nuo jos nenusisuko net tada, kai mylimoji pagimdė dukrą (jos tėvas buvo ne A. Nobelis, o išvaizdus vengrų karininkas). Kai Sofi ištekėjo už karininko, šiam užteko įžūlumo kreiptis į A. Nobelį finansinės paramos, ir jis ją gavo! Pati Sofi taip pat be didelių skrupulų vertino Alfredo meilę. Kai išradėjas mirė, moteris ėmė tiesiog reketuoti jo turto paveldėtojus – reikalavo apvalios sumos už tai, kad ji neviešintų intymių A. Nobelio laiškų (antraip grasino juos parduoti bulvariniams laikraščiams). Galiausiai šie laiškai buvo išpirkti iš moters už nemenką sumą.

Palaidojo gyvą

A. Nobelis taip ir nesukūrė šeimos. Įžengusiam į šeštąją dešimtį išradėjui ėmė smarkiai šlubuoti sveikata, vis dažniau streikavo širdis. Jis vis dažniau važiuodavo į kurortus, ypač mėgo itališkąjį Sanremą. Vienos leidyklos atstovai jį vis atakavo laiškais ir ragino parašyti autobiografiją ar bent jau leisti parašyti jo biografiją. A. Nobelis atsakė su jam būdingu lengvu sarkazmu: „Pone, nereikia manęs kankinti. Tai žymių aktorių ir žmogžudžių dalia, o man trūksta laiko darbui. Šiaip jau galite parašyti: „Nobelis – vargšas pusiau gyvas padaras. Pranašumai: prisižiūri nagus ir niekam nėra našta. Trūkumai: neturi šeimos, yra kantrus, bet silpnos sveikatos, pasižymi geru apetitu. Vienintelis noras – kad jo nepalaidotų gyvo. Didžiausia nuodėmė – nemeilė turtams. Argi šito maža paprastam mirtingajam?“

Išradėjas iš sprogmenų gamybos ir kitų verslų susikrovė nemenką kapitalą, bet spauda jį koneveikė, vadino kruvinu milijonieriumi, prekiautoju sprogstančiąja mirtimi. A. Nobelis kritikams bandydavo atsikirsti, esą jis yra pacifistas, kuris tiki, kad jei kariaujančios šalys turės mirtinų ginklų, jos supras, jog karu negali išspręsti ginčų, tik gali sunaikinti viena kitą, ir tada nustos kariauti.

Tačiau oponentų tokie A. Nobelio išvedžiojimai neįtikino. 1888 m. netikėtai pasklido gandas apie išradėjo mirtį. Vienas Paryžiaus laikraštis išspausdino nekrologą, kuriame „velionį“ A. Nobelį koneveikė dėl jo kruvinų išradimų. Kai A. Nobelis perskaitė sau skirtą nekrologą, labai pasikeitė. Jis paskelbė, kad didžiąją dalį savo turto (31 milijoną kronų) palieka specialiam fondui, kuris turės skirti premijas pasaulio mokslininkams už žmonijos gerovei svarbius išradimus (fizikos, chemijos, medicinos ir fiziologijos srityse), literatūros pasiekimus ir nuopelnus skleidžiant taiką pasaulyje.