Ankstų 1917 m. spalio 15-osios rytą Paryžiaus Venseno priemiestyje, nedideliame kariniame poligone, buvo įvykdyta viena garsiausių XX a. egzekucijų. Dvylikos karių komanda išsirikiavo ir nukreipė ginklus į pasmerktąją – 41-erių moterį. Nuaidėjo šūviai, tačiau vos trys kulkos pataikė į kūną. Devynios skriejo pro šalį, ir tikriausiai neatsitiktinai. Tikėtina, kad daugelis vyrų tiesiog sąmoningai prašovė. Tada priėjęs karininkas paleido „gailestingumo“ šūvįׅ į pasmerktosios galvą. Taip savo gyvenimą baigė šokėja, kurtizanė ir viena žymiausių Pirmojo pasaulinio karo šnipių Mata Hari.

Manvydas VITKŪNAS

Margareta Gertrūda Zelė, vėliau pasivadinusi Mata Hari, gimė 1876 m. rugpjūčio 7 d. Leuvardene (Nyderlanduose). Skrybėlių parduotuvės savininkas Adamas Zelė su žmona Antje van der Melen turėjo keturis vaikus. Margareta gimė antra ir buvo vienintelė duktė. Tėvui verslas sekėsi gerai. Iš prekybos skrybėlėmis uždirbtus pinigus jis labai sėkmingai investavo į užgimstančią naftos gavybos pramonę ir greitai praturtėjo. Margareta buvo išsiųsta mokytis į aukštuomenės vaikams skirtą prestižinę ir brangią mokyklą. Tačiau netrukus sėkmė nuo tėvo nusisuko, jis bankrutavo. Negana to, labai pašlijo tėvų tarpusavio santykiai, ir 1889 m. jiedu išsiskyrė.

Po dvejų metų Margaretos mama mirė. Tėvas atidavė mergaitę auginti krikštatėviui. Buvo nuspręsta, kad Margaretai reikia siekti kokios nors profesijos ir kas gi gali būti geriau merginai, jei ne vaikų darželio auklėtojos specialybė! Taip Margareta atsidūrė pedagoginėje mokykloje Leidene. Visgi ramiai siekti pedagogo diplomo jai nebuvo lemta. Mokyklos direktorius pradėjo rodyti itin nedviprasmišką dėmesį ilgakojei gražuolei. Kilo skandalas, Margaretos krikštatėvis parsivežė ją namo, o po kelių mėnesių mergina pabėgo pas savo dėdę į Hagą.

Taip likusi be mamos, nesulaukusi deramo tėvo dėmesio ir neįgijusi specialybės, Margareta turėjo pradėti pati kurti savo ateitį. 1895 m. aštuoniolikmetė ištekėjo už 38-erių škotų kilmės olandų kapitono Rudolfo Džono Maklaudo ir su juo išvyko į olandų koloniją – Nyderlandų Indiją (dab. Indoneziją). Gyvendami Javos saloje, sutuoktiniai susilaukė dviejų vaikų. 1897 m. sausį gimė sūnus Normanas Džonas. Deja, jis teišgyveno dvejus metus. Nuo ko mirė vaikas, neaišku, tačiau pasakojama, kad jo agonija buvo labai baisi. Keliamos įvairios versijos. Vieni spėja, kad vaikelis galėjo sirgti sifiliu (jį galėjo perduoti tėvai), kiti mano, kad berniukas buvo nunuodytas tarnaitės indonezietės (esą ji taip siaubingai atkeršijo kapitonui Maklaudui už blogą elgesį su ja).

Margaretos ir kapitono Maklaudo šeimos gyvenimas tapo ištisa nesėkmių virtine. Vyras buvo girtuoklis ir paleistuvis. Jis neslėpė nuo savo dukart jaunesnės žmonos, kad turi meilužių. Savo blogą nuotaiką ir pykčio priepuolius išliedavo ant žmonos. Vyras netgi kaltino Margaretą dėl to, kad jam nesiseka kopti karjeros laiptais, vadovybė nesuteikia aukštesnių pareigų, nors visi aplinkiniai aiškiai matė – kapitonui koją kiša tik jo girtuoklystė.

Galiausiai Margareta metė vyrą ir pradėjo gyventi su olandų karininku van Redesu. Susižavėjusi indoneziečių tradicijomis, ji mokėsi vietinių šokių, netrukus tapo profesionalia šokėja. Nuo 1897 m. prisistatydavo Matos Hari pseudonimu (išvertus iš malajų kalbos reiškia „saulė“).

Kapitonas Maklaudas maldavo Margaretą sugrįžti, žadėjo pasitaisyti, nebegerti, pamiršti uosto viešnamius, liautis lošti kortomis ir švaistyti šeimos pinigus. Moteris patikėjo, parvyko namo, tačiau viskas grįžo į senas vėžes. Vyras vėl gėrė, paleistuvavo, smurtavo. Margareta rasdavo paguodą ir atgaivą šokyje.
Kai 1903 m. šeima grįžo į Nyderlandus, Margareta galiausiai išsiskyrė su vyru. Tačiau jai nepavyko gauti teisės toliau auginti 1898-aisiais gimusią dukrą Luizą Žaną – kapitonas Maklaudas nesutiko jos atiduoti. Dukters gyvenimas buvo trumpas: ji mirė jau po savo motinos egzekucijos, 1919 m., sulaukusi vos 21-erių (manoma, nuo sifilio komplikacijų).

Subyrėjus šeimai, be lėšų pragyventi likusi Margareta išvyko dirbti šokėja į Paryžių. Trumpai padirbėjusi cirke, 1905 m. ji pradėjo profesionalios šokėjos karjerą. Moteris vėl prisiminė savo pseudonimą – tapo Mata Hari.

„Karaliaus dukra“

Margareta Paryžiaus salonuose rado savo nišą ir sulaukė didžiulės sėkmės. Jos rytietiški šokiai buvo be galo įdomūs, egzotiški. Akį traukė plastika, neįprasti ritmai, nepakartojamas Rytų koloritas. Taip pat Mata Hari ėmė garsėti dėl savo nevaržomo elgesio scenoje. Ant rožių žiedlapiais nusėtų scenos grindų vienas paskui kitą krisdavo permatomi šilkiniai drabužiai, kol šokėja galiausiai likdavo beveik nuoga, nes „taip norėjo dievas Šiva“. Tokie pasirodymai sukeldavo tikrą emocijų bangą. Buvo nemažai kritikų, smerkusių moterį dėl esą palaidūniško elgesio scenoje, bet kur kas daugiau žiūrovų ja žavėjosi ir dar ne kartą ateidavo į Matos Hari pasirodymus.

Moteris nevengė įžūlaus melo, kai reikėjo kurti apie save legendas, padėjusias privilioti dar daugiau žiūrovų. Pavyzdžiui, ji ne kartą viešai pasakojo, kad neva gimė Azijoje ir rytietiški apeiginiai šokiai, skirti dievams garbinti, jai žinomi nuo mažumės. Taip pat moteris porino, kad vaikystėje augo vienuolyne, galiausiai paskatino absurdiškus gandus, esą Mata Hari – nesantuokinė anglų karaliaus Eduardo VII ir vienos indų princesės dukra.

Paryžiaus kurtizanė

Sulaukusi svaiginamo populiarumo, Mata Hari tapo žymia kurtizane. Tarp jos gerbėjų buvo garsūs menininkai, politikai, karininkai, mokslininkai, verslininkai. Ji daug gastroliavo, turėjo ryšių ne tik Prancūzijoje, bet ir Monake, Ispanijoje, Italijoje, Nyderlanduose, Vokietijoje, Didžiojoje Britanijoje, kitose šalyse. Gastrolių maršrutai driekėsi net iki Egipto.

Moteris uždirbdavo išties solidžius honorarus, gaudavo iš gerbėjų brangių dovanų (vienas bankininkas netgi padovanojo namą!), bet lėšų jai vis stigo. Bėda ta, kad Mata Hari įniko į lošimą kortomis iš pinigų.

1914 m. Mata Hari, jusdama, kad Paryžiuje jos karjera ima blėsti, persikėlė į Berlyną. Tačiau netrukus virš Europos susitvenkė baisūs karo debesys. Prasidėjus Pirmajam pasauliniam karui, Nyderlandų pilietė išvyko iš Vokietijos į tėvynę, o iš ten – į Prancūziją, kur turėjo nekilnojamojo turto. Viskas buvo legalu. Net siaučiant karo audroms, žavioji Mata Hari toliau nestokojo vyrų dėmesio. Dabar ją labiausiai domino karininkai ir aukšti Prancūzijos gynybos ministerijos pareigūnai. Taip pat ji ėmė dažnai keliauti į Ispaniją, kur veikė didelis Vokietijos šnipų tinklas. Tai nepraslydo pro Prancūzijos karinės žvalgybos agentų akis.

Dviguba agentė

Sužinojusi, kad yra įtariama šnipinėjimu, Mata Hari pati kreipėsi į prancūzų kontržvalgybininkus ir pasiūlė savo paslaugas. Jai buvo patikėta nereikšminga misija Madride. Taip moteris tapo dviguba agente. Mata Hari išvyko į Ispanijos sostinę, tačiau ten susisiekė su Vokietijos agentais. Prancūzams pavyko perimti jų išsiųstą pranešimą, kad agentas H21 atvyko iš Prancūzijos ir gavo užduotį.

Grįžusi į Paryžių, Mata Hari buvo suimta. Moteriai pateikti kaltinimai karo metu šnipinėjus priešiškos valstybės naudai. Karinio tribunolo posėdžiai vyko už uždarų durų. Nyderlandų pilietė buvo kaltinama, kad dėl jos perduotos informacijos Vokietijos karinė vadovybė sužinojo išankstinius prancūzų pajėgų planus ir tai lėmė didelius Prancūzijos kariuomenės bei jos sąjungininkų nuostolius. Netgi minėta, kad ji kalta dėl 50 tūkst. karių žūties.

Advokatas darė viską, kad išgelbėtų Matą Hari, tačiau kontržvalgybininkų sukaupti duomenys, liudininkų parodymai, kratos metu rasti čekiai ir kiti tiesioginiai ir netiesioginiai įrodymai karinio tribunolo nariams pasirodė pakankami, kad būtų paskelbtas griežčiausias nuosprendis – mirties bausmė. Nyderlandų pasiuntinys Prancūzijoje bandė ginti savo šalies pilietę ir oficialiai paprašė peržiūrėti karinio tribunolo sprendimą. Tačiau apeliacinis teismas nuosprendį paliko galioti. Malonės prašymą atmetė ir Prancūzijos prezidentas Raimonas Puankarė.

Kūno niekas neatsiėmė

Kai prieš aušrą į kamerą atėjo komandos, turėjusios įvykdyti mirties nuosprendį, karininkas ir nurodė moteriai rengtis į paskutinę savo kelionę, net mirties akivaizdoje humoro jausmo nepraradusi Mata Hari garsiai pasipiktino, kad bus sušaudyta nespėjusi papusryčiauti!

Po egzekucijos Matos Hari kūnas turėjo būti perduotas artimiesiems, bet niekas dėl to nesikreipė. Galiausiai nuspręsta jį perduoti anatomijos laboratorijai. Galva buvo balzamuota ir saugoma Paryžiuje, Anatomijos muziejuje. Tačiau 1954 m., muziejų keliant į naujas patalpas, šis eksponatas dingo.

Dabar daugelis tyrinėtojų mano, kad šnipės Matos Hari žala, padaryta Prancūzijai ir kitoms Antantės šalims, buvo gerokai mažesnė, nei konstatavo teismas. Kai kurie istorikai netgi spėja, kad tokį griežtą nuosprendį galėjo lemti kai kurie įtakos karinio tribunolo nariams turėję aukšti Prancūzijos gynybos ministerijos pareigūnai. Esą jie patys buvo užmezgę artimus santykius su žaviąja šokėja ir norėjo, kad visa tiesa nukeliautų į nebūtį kartu su egzekucijos šūviais.