„Rubenso formų moteris“ – šį posakį esame girdėję visi. Putlus moters kūnas, disonuojantis su šiuolaikinės mados industrijos išaukštintu lieknumu, regimas įvairių baroko epochos tapytojų paveiksluose. Visgi būtent flamandų dailininko Peterio Pauliaus Rubenso darbai laikomi klasikiniu baroko epochos moters grožio sampratos etalonu.

Manvydas VITKŪNAS

P. P. Rubensas gimė 1577 m. birželio 28 d. Zygeno mieste (Šiaurės Reino-Vestfalijos žemėje, Vokietijoje). Būsimojo dailininko tėvas Janas Rubensas buvo profesionalus teisininkas, gyveno ir dirbo Antverpene (dab. Belgijoje). 1559 m. jis vedė Mariją Pipelinks, su ja susilaukė gausaus būrio vaikų. Tuo metu dabartinius Nyderlandus ir Belgiją valdė Ispanija. Teisininkas J. Rubensas buvo paskirtas pareigūnu, atsakingu už teisės normų laikymąsi jam priskirtoje kontroliuoti teritorijoje. Katalikai ispanai šeimininkavo krašte geležine ranka, todėl kai išaiškėjo J. Rubenso simpatijos protestantizmui, jis buvo priverstas su šeima sprukti į Vokietiją. Čia gimė ir sūnus Peteris Paulius. Vaikystės metus jis praleido Kelne. J. Rubensas pats mokė savo vaikus. 1587 m. šeimos galva netikėtai mirė, ir dešimtmetis Peteris kartu su mama ir dar keliais vaikais išvyko į Antverpeną. Berniukas buvo atiduotas mokytis į jėzuitų mokyklą. Čia atsiskleidė jo gabumai kalboms. Užaugęs P. P. Rubensas laisvai kalbėjo olandiškai, prancūziškai, lotyniškai, itališkai, taip pat mokėjo ispanų, vokiečių ir anglų kalbas.

Grafienės pažas

Mamai buvo sunku išlaikyti vaikus, todėl 1590 m. ji išsiuntė trylikametį Peterį dirbti pažu pas vieną grafienę. Čia paauglys susipažino su aukštuomenės kultūra, etiketu, madomis, buvo lavinamas. Po metų jis kategoriškai pareiškė motinai, kad jo tolesnio gyvenimo tikslas – tapti dailininku. Peteris mokėsi pas kelis flamandų tapytojus, garsiausias iš jų buvo Otas van Venas. Šis buvo baigęs mokslus Italijoje, žavėjosi antika, gaudavo garsių magnatų ir netgi paties Romos popiežiaus užsakymų. 1598-aisiais P. P. Rubensas buvo priimtas kaip tapytojas į Antverpeno Šv. Luko gildiją, tačiau savo studijos neskubėjo atidaryti, toliau dirbo su O. van Venu.

1600 m. P. P. Rubensas išvyko mokytis į Italiją. Pakeliui aplankęs Paryžių, dailininkas pasiekė Veneciją. Čia jam pavyko užmegzti pažintį su vienu iš Mantujos hercogo Vinčenco I Goncagos dvariškių. Šis hercogui parodė kelis P. P. Rubenso atsivežtus darbus, ir štai – vos 23-ejų flamandas neįtikėtinai greitai gavo gerai apmokamą darbą hercogo rūmuose! Tiesa, jo paties darbų hercogui kol kas beveik nereikėjo – pagrindinis P. P. Rubenso darbas buvo dailės galerijų priežiūra. Tuo naudodamasis jis apkeliavo didelę dalį Italijos. Turėdamas fantastišką gebėjimą užmegzti reikiamas pažintis, P. P. Rubensas tapo žinomas ir tarp kitų Italijos didikų, turėjo įtakingų draugų.

1603-iaisiais hercogas išsiuntė P. P. Rubensą su gausybe meno kūrinių į Ispaniją. Dailininkas turėjo perduoti kolekciją kaip dovaną karaliui Pilypui III. Pakeliui dalis paveikslų buvo apgadinti drėgmės, subraižyti, du – visiškai sunaikinti. P. P. Rubensas, prieš perduodamas kolekciją karaliui, viską restauravo ir dar pridėjo kelis savo paveikslus. Ispanijoje flamandas tapo karaliaus pirmojo ministro hercogo Fransisko de Lermos globotiniu, gavo pelningų užsakymų. Paties hercogo portretas, kuriame F. de Lerma pavaizduotas raitas, vėliau tapo vienu žinomiausių P. P. Rubenso kūrinių.

Į Italiją nebegrįžo

1605 m. P. P. Rubensas atmetė dosnų pasiūlymą tapti oficialiu Ispanijos karališkųjų rūmų dailininku, nes norėjo grįžti į Italiją. Kai Mantujos hercogas liepė vykti į Paryžių tapyti ten esančių garsių paveikslų kopijų, dailininkas tai palaikė jo gebėjimų menkinimu ir atsisakė. Jis jau visiškai pasitikėjo savo jėgomis ir jautėsi subrendęs dirbti visiškai savarankiškai. Grįžęs į Italiją, P. P. Rubensas apsigyveno Romoje pas brolį, dirbusį vieno kardinolo bibliotekininku. Jis toliau vykdė ir Mantujos hercogo, ir kitų magnatų užsakymus, tapė portretus, paveikslus bažnyčioms. Rimtas iššūkis buvo sukurti Romos Naujosios bažnyčios centrinio altoriaus paveikslus.
1608-aisiais P. P. Rubensas išvyko iš Romos namo, į Antverpeną. Laiške Mantujos hercogui jis pažadėjo netrukus grįžti į „Jo Šviesybės rūmus“, tačiau pažado neištesėjo. Dailininkas daugiau niekada negrįžo į Italiją. Tėvynėje jis tapo Ispanijos Nyderlandų valdytojo Albrechto VII Austro rūmų dailininku ir gavo nuolatinį atlyginimą ir solidžius honorarus už kiekvieną paveikslą. Pripažintas ir pasiturintis P. P. Rubensas pagaliau nusprendė kurti šeimą. 1609 m. jis vedė aukšto Antverpeno pareigūno dukterį Izabelą Brant. Ji pagimdė dailininkui tris vaikus. 1626-aisiais moteris mirė nuo maro, sulaukusi vos 34-erių.

Neregėtas produktyvumas

1611–1616 m. P. P. Rubensas pasistatė Antverpene didelį namą su dailės dirbtuve ir prašmatniu sodu. Dailininkas buvo gabus, darbštus, pripažintas ir turtingas. Jis keldavosi ketvirtą valandą ryto, melsdavosi, lengvai užkąsdavo ir eidavo dirbti. Samdytas skaitovas, dirbtuvėje jam tapant paveikslus, dažnai garsiai skaitydavo antikos autorių kūrinius. Taupydamas laiką, savo laiškus P. P. Rubensas dažniausiai diktuodavo ir nepaleisdavo iš rankų teptuko. Pietus valgė saikingai, mat sirgo podagra. Dirbdavo dažniausiai iki penktos valandos vakaro, tada jodinėdavo, susitikdavo su žmonėmis. Grįžęs vakarieniaudavo, dažniausiai – su žymiais draugais.
P. P. Rubensas dirbo lyg konvejeris – nutapydavo vidutiniškai penkis paveikslus per mėnesį (kai kurie paveikslai buvo labai dideli ir sudėtingi). Iš viso dailininkas nutapė daugiau kaip 1 300 paveikslų! Uždarbio jam tikrai nestigo. Galiausiai jis nusprendė pasilengvinti darbą – priėmė mokinių, nusisamdė pagalbininkų, ir bent dalį paveikslų pagal paties P. P. Rubenso parengtus tikslius eskizus tapė jie, o dailininkas užbaigdavo darbą, ištaisydavo klaidas. Dirbdamas su padėjėjų komanda, didis meistras itin dažnai tapė veidus. Tai buvo sudėtingiausia kūrinių dalis. Tarp P. P. Rubenso mokinių buvo ir Antonis van Deikas, vėliau tapęs vienu žymiausių flamandų tapytojų. Kai kurių menotyrininkų manymu, vien P. P. Rubenso teptuku sukurta apie 500 paveikslų, kitus jis tapė ne vienas.

Kodėl vertino apkūnumą?

P. P. Rubensas buvo labai apsišvietęs, apsiskaitęs žmogus. Jis mielai studijavo antikos autorių darbus, kritiškiau vertino amžininkų veikalus. Antiką P. P. Rubensas laikė civilizacijos laimėjimų viršūne, kolekcionavo antikines monetas, skulptūras, kitus dirbinius. Jis aukštino po viduramžių asketizmo Renesanso menininkų dėka į meną grįžusį žmogaus kūną, likusį reikšmingą ir baroko dailėje.

Dailininko kūriniuose – daug apnuogintų kūnų (ypač moterų), tačiau kūriniai nėra vulgarūs. Teigiama, kad P. P. Rubensas pozuotojų paslaugomis naudojosi tik tapydamas veidus (nors kas gali žinoti visą tiesą...). Vyrai jo darbuose – raumeningi, plačiapečiai. Putlus, kartais net apkūnus moters kūnas buvo laikomas to meto grožio etalonu. Jei labai supaprastintume anų laikų žmonių požiūrį, kūningas žmogus – vadinasi, gerai besimaitinantis, sveikas. Platus moters dubuo simbolizuoja vaisingumą. Tai – dalykai, kurių reikia laimingam gyvenimui. P. P. Rubenso kūriniuose to sveiko kūno buvo daug, o pačių kūrinių – dar daugiau, todėl ir apibūdinimas „Rubenso formų moteris“ nėra atsitiktinis.

Vedė šešiolikmetę

Dailininkas leisdavo sau pasibranginti. Kaskart, priimdamas užsakymą, jis leisdavo užsakovui suprasti, kad daro didelę malonę. 1622 m. Prancūzijos karalienės Marijos de Mediči kvietimu P. P. Rubensas atvyko į Paryžių ir sukūrė 24 paveikslų ciklą ką tik pastatytų Liuksemburgo rūmų galerijai. Buvo išvykęs padirbėti į Ispaniją, Angliją. Be meninės veiklos, jis vykdė diplomatines užduotis, tarpininkavo pasirašant taikos sutartį tarp Ispanijos ir Nyderlandų bei Anglijos.

1626-aisiais tapęs našliu, po ketverių metų P. P. Rubensas vedė antrą kartą. Jo žmona tapo šešiolikmetė Elena Furman. Pačiam dailininkui tada buvo jau 51-eri. Jauna moteris pagimdė jam dar penkis vaikus. Po P. P. Rubenso mirties ji ištekėjo antrąkart.

Senatvėje P. P. Rubensas tapė mažiau portretų, daug dėmesio skyrė Flandrijos peizažams. 1635 m. jis nusipirko Het Steno pilį netoli Antverpeno ir joje praleisdavo didesnę dalį laiko. Podagros priepuoliai darėsi vis bjauresni. 1638-aisiais dailininkas beveik nustojo valdyti dešinę renką, jau nebegalėjo tapyti. 1640 m. gegužės 30 d. labai stipraus podagros priepuolio metu neatlaikė jo širdis. P. P. Rubensas mirė sulaukęs 62-ejų. Jis palaidotas Šv. Jokūbo bažnyčioje Antverpene. Likusį didžiulį turtą artimieji dalijosi penkerius metus.