Pasaulio istorijoje buvo daug imperijų, jos gyvavo labai skirtingą laiką. Vienos buvo trumpaamžės, išsilaikė tik savo kūrėjo gyvenimo metais, kitos klestėjo daug amžių. Britų kolonijinė imperija nusidriekė per daugelį žemynų ir salų, apjuosė visą Žemės rutulį. Ji buvo didžiausia jūrinė imperija, o štai didžiausią kontinentinę imperiją sukūrė didysis mongolų karvedys Čingischanas ir jo ainiai. Rugpjūčio 25 d. sukako 790 metų nuo vieno garsiausių pasaulio užkariautojų mirties.

Manvydas VITKŪNAS

Pasakojama, kad kai Temudžinas (toks buvo tikrasis berniuko vardas) gimė Onono upės pakrantėje (tiksli data nežinoma, tarp 1155 ir 1162 m.), jo delne buvo suspaustas kraujo krešulys. Tai esą pranašavo berniukui karvedžio šlovę. Jo tėvas, chanas Esugėjus, jaunystėje, grįždamas iš vieno žygio, sutiko kaimyninės genties didiką, kuris jojo kartu su gražuole nuotaka. Ji taip patiko Esugėjui, kad jis nusprendė stoti į kovą ir atėmė gražuolę Oelun. Ji tapo Esugėjaus žmona ir Temudžino motina.

Vėliau Esugėjus susirado antrą žmoną (turėti kelias žmonas mongolams buvo įprasta). Jis buvo dalies mongolų genčių chanas. Tačiau šalimais gyveno kitos gentys ir jų sąjungos, turėjusios savus chanus. Mongolijos stepėse, Gobio dykumoje ir šalies šiaurėje stūksančiuose miškais apaugusiuose kalnuose karas buvo kone nuolatinis reiškinys. Esugėjus kovojo su totoriais, kai gimė jo pirmagimis. Nukauto totorių vado garbei berniukas buvo pavadintas Temudžinu.

Chano sūnus – skurdžius

Kai Temudžinui buvo devyneri, tėvas jį pasiėmė į žygį. Tiesa, tai buvo ne karas, o būsimosios nuotakos paieškos. Sutikęs bičiulį iš kongratų genties, Esugėjus užsuko į svečius. Čia Temudžinas pamatė dvejais metais vyresnę mergaitę, vardu Bortė, ir ji jam labai patiko. Tėvai susitarė, ir vaikai buvo paskelbti sužadėtiniais. Kitą dieną chanas Esugėjus išvyko namo, palikęs Temudžiną paviešėti pas kongratus. Pakeliui stepėje jis sutiko totorius. Šie esą maloniai pakvietė chaną pietų, tačiau pavalgęs Esugėjus pasijuto blogai. Manoma, kad jis buvo nunuodytas. Atskubėjęs vienas iš tėvo karių pranešė Temudžinui, kad chanas miršta. Berniukas nebespėjo savo tėvo pamatyti gyvo.

Prasidėjo visiškai kitoks gyvenimas. Esugėjaus valdas paveržė taičiutų genties chanas Targutajus. Jis pajungė Esugėjaus žmones, atėmė gyvulius (pagrindinį klajoklių pragyvenimo šaltinį), o abi našles su vaikais išvarė ir pavertė skurdžiais. Temudžinui su motina ir broliais teko misti sumedžiotais paukščiais ir kitais gyvūnais, net augalų šaknimis.

Bėgant laikui, Targutajus ėmė nuogąstauti, kad užaugę Esugėjaus sūnūs gali jam keršyti. Jis užpuolė stovyklavietę, sučiupo Temudžiną ir parsivežė į savo stovyklą. Berniukas buvo laikomas surakintas ir veikiausiai būtų buvęs nužudytas. Teigiama, kad Targutajus pagal mongolų paprotį laukė, kol vaikas taps aukštesnis už didelio vežimo ratą, mat mažesnių nevalia žudyti. Tačiau Temudžinas sugebėjo pabėgti ir grįžo pas saviškius. Šeima skubiai persikėlė į kitą vietą, ir Targutajus jos nerado.

Kraujo broliai

Užaugęs Temudžinas vedė Bortę (iš viso turėjo keturias žmonas ir daugybę sugulovių) ir gavo puikių sabalų kailinių. Juos pasiėmęs nuvyko pas galingą kereitų genties chaną, savo tėvo jaunystės draugą Torilą. Kaip pagarbos ženklą padovanojęs kailinius ir priminęs chanui draugystę su savo velioniu tėvu Temudžinas užsitikrino kereitų chano paramą. Jis sugebėjo suburti nemažai klajoklių, gynė savo žmones, įgavo vis didesnę valdžią. Kai merkitų gentis užpuolė jo stovyklą ir pagrobė nėščią Bortę, Temudžinas subūrė sąjungą, sutriuškino merkitus ir išvadavo žmoną. Tai buvo pirmoji Temudžino pergalė. Pamažu jis įtvirtino savo valdžią rytinėje dabartinės Mongolijos dalyje. Kruvinos kovos vyko daugiau nei 20 metų, kol galiausiai Temudžinas tapo daugelio mongolų visuotinai pripažintu vyriausiuoju chanu.

Likimo ironija, kad mirtina kova daug metų vyko tarp Temudžino ir jo buvusio artimiausio draugo Džamuchos. Berniukai draugavo nuo paauglystės, buvo pasiskelbę kraujo broliais, bet vėliau tapo konkurentais ir mirtinais priešais. Kai galiausiai tapo aišku, jog vyriausiuoju chanu taps Temudžinas, Džamuchos kariai suėmė savo vadą ir atidavė Temudžinui. Užuot pelnę malonę, jie buvo nužudyti – Temudžinas nekentė išdavikų. Jis pasiūlė Džamuchai atnaujinti draugystę, pamiršti abipuses skriaudas, tačiau Džamucha atsakė: „Danguje tėra viena Saulė, o mongolų žemėse tegali būti vienas didysis chanas.“ Džamucha paprašė, kad Čingischanas jį nužudytų nepraliedamas kraujo. Prašymas buvo išgirstas – didžiojo chano kariai sulaužė Džamuchai stuburą ir paliko mirti.

Pertvarkė kariuomenę

Krauju suvienijus mongolus, atėjo laikas užkariauti kaimynines ir tolimas žemes. 1206 m. pavasarį kurultajuje (visų mongolų didžiūnų taryboje) prie Onono upės Temudžinas buvo paskelbtas didžiuoju chanu ir gavo naują – Čingischano („bekraščių erdvių valdovo“) – vardą.

Čingischanas įgyvendino didžiules reformas mongolų žemėse, įvedė teisės kodeksą, kariuomenę suskirstė pagal dešimtainę sistemą (į dešimtines, šimtines, tūkstantines ir dešimttūkstantines, vadinamas tumenais). Skirtingai nei dažnai įsivaizduojama, esą mongolų pajėgos buvo milžiniškos, prasidedant Čingischano didiesiems užkariavimams, Mongolijos kariuomenę sudarė 95 tūkst. karių. Mongolų užkariavimų sėkmės paslaptis buvo gerai parengti kariai (jie buvo ištvermingi, puikiai mokėjo šaudyti iš lanko, naudotis įvairiais kitais ginklais), disciplina, kariuomenės mobilumas (visi kariai – raiteliai), puikus planavimas, žvalgyba, dėmesys logistikai.

Čingischano kariuomenė iš pradžių sunkiai įveikdavo miestų gynybines sienas, bet šią problemą išsprendė pasinaudojusi į nelaisvę paimtų kinų karo inžinierių žiniomis. Būtent turtingoji Kinija 1213 m. tapo veržlaus mongolų įsiveržimo auka. Mongolai buvo žiaurūs užkariautojai, nesibodėję griebtis įvairių žvėriškumų tam, kad įbaugintų priešus. Žinoma atvejų, kai, apgulę miestus, jie svaidomosiomis mašinomis skraidino nukautų priešų galvas, kad miestų gynėjai suprastų, kas jų laukia, jei nepaklus užkariautojų valiai.

Pasiekė Adrijos jūrą

1219-aisiais mongolai įsiveržė į Vidurinę Aziją ir užkariavo turtingą Chorezmo valstybę (dabartinio Uzbekistano, Turkmėnistano ir gretimas žemes). Turtingame Samarkando mieste gyvi liko tik aštuntadalis gyventojų – kitus mongolai nužudė. Toliau mongolai veržėsi į Persiją (dab. Iraną). Nišapuro mieste, kritusiame po keturių dienų gynybos, užkariautojai išžudė visus gyventojus, išskyrus 400 amatininkų – jie buvo išgabenti į Mongoliją.

Iš Persijos mongolai įsiveržė į Kaukazą, o 1223 m. sutriuškino rusų kunigaikščių jungtinę kariuomenę Kalkos mūšyje. Rusų žemės, užkariautos kelių kampanijų metu, ilgam atsidūrė mongolų-totorių valdžioje. Po Čingischano mirties užkariaujamuosius žygius tęsė didžiojo karvedžio sūnūs. 1242-aisiais mongolai įsiveržė į dabartinę Kroatiją ir pasiekė Adrijos jūrą, taip pat nusiaubė dalį vengrų, lenkų žemių. Pietuose 1258 m. jie užėmė Bagdadą, o 1260-aisiais pasiekė Viduržemio jūrą. Rytuose 1259 m. mongolai užkariavo Korėją, o japonus nuo užkariavimo išgelbėjo taifūnai – du kartus nuskandino laivus, kuriais mongolai kėlėsi per jūrą į Japonijos salas. Japonai pavadino šias audras kamikadze – „dieviškuoju vėju“ (Antrojo pasaulinio karo metais taip buvo vadinami japonų savižudžiai pilotai, turėję išgelbėti savo imperiją nuo grėsusio pralaimėjimo).

Čingischanas maksimaliai išsiplėtusios mongolų valstybės nespėjo pamatyti. 1225 m. per karo žygį jis nukrito nuo arklio ir smarkiai susižeidė. Netrukus prasidėjo karštligė. Didysis chanas sirgo iki 1226-ųjų pavasario. Pasveikęs jis vėl vadovavo žygiams, nors ir nesijautė gerai. 1227 m. vasarą baigė užkariauti tangutų valstybę, vadintą Si Sia (dab. Šiaurės Kinijoje). Čingischanas mirė, kai tik pasidavė tangutų sostinės gynėjai. Apie didžiojo chano mirtį rašytiniuose šaltiniuose yra keli pasakojimai.

Remiantis vienu iš jų, Čingischanas priėmė nusižeminusius tangutų pasiuntinius su dovanomis ir malonės maldavimais, bet staiga pasijuto blogai ir liepė pasiuntinius nužudyti, netrukus mirė ir pats. Kita, dar įdomesnė, versija byloja, kad Čingischaną guolyje papjovė jauna mergina, kurią chanas jėga buvo pasiėmęs į suguloves. Išbėgusi iš jurtos, mergina šoko į upę ir nusiskandino.

Didžiojo chano kapo vieta nežinoma. Pasakojama, esą garsusis karvedys, bijodamas, kad priešai neišniekintų jo amžinojo poilsio vietos, buvo nurodęs palaidoti jo palaikus šalia Onono upės, vėliau dirbtinai pakreipti jos vagą, kad vanduo užlietų kapą. Remiantis kitu pasakojimu, Čingischanas buvo palaidotas žemėje, o per kapo vietą kelis kartus buvo nuginta tūkstantis arklių, kad jų kanopos sutryptų žemę ir nebūtų galima aptikti kapo pėdsakų. Kad ir kaip ten būtų, didžiojo chano kapavietė iki šiol nerasta. Kinijos teritorijoje, Edzin Horo vietovėje, yra tik simbolinis Čingischano kapas – mauzoliejus.

Čingischano sukurta mongolų imperija po kurio laiko suiro į kelias valstybes (viena iš jų – Aukso orda – buvo Lietuvos Didžiosios Kunigaikštystės kaimynė). Dabar Mongolija, plytinti tarp Rusijos ir Kinijos, yra didelė (1,5 mln. kv. km), tačiau nedaug gyventojų (3,1 mln.) turinti valstybė. Didžiojo chano atminimas gerbiamas ne tik pačioje Mongolijoje, bet ir kitose šalyse (pvz., Kazachstane, Kirgizijoje).

Apie Čingischaną sukurta daug vaidybinių ir dokumentinių filmų, parašyta aibė romanų ir mokslinių studijų. O kas nežino vokiečių grupės „Dschinghis Khan“, išgarsėjusios to paties pavadinimo daina, dabar perdainuota ir mongoliškai! Menama Čingischano gimimo diena (lapkričio 14-oji) Mongolijoje yra paskelbta valstybine švente – Mongolijos pasididžiavimo diena.