Juokaujama, kad geras mokslinis darbas išsprendžia vieną problemą bei sukuria dar dešimt naujų. Vis daugiau lietuvių mokslininkų sudomina pasaulio „Nobelius“, o jų tyrimų ir darbų iškeltos problemos tampa įkvėpimu tyrėjams visame pasaulyje. Nors mokslininkai pripažįsta, kad, norint įgyvendinti idėjas, kartais prireikia tiesiog sėkmės, Lietuvai jie linki būti atviresnei ir drąsesnei, mažiau dėmesio skirti biurokratijai, o daikto esmę vertinti ne pagal taisyklės raidę, o pagal dvasią ir naudą valstybei.

Tautvydas Lukaševičius

Pagaliau galbūt atėjo laikas ištrinti valstybių ribas ir suvokti, kad mokslinės bendruomenės pasiekimai yra indėlis visam pasauliui, visai žmonijai. Visgi smagu žinoti, kad didelė dalis šio indėlio palūkanų ateityje atiteks žmonėms, užaugusiems „Pasaulio kryžkelėj – prie Nemuno ir Baltijos –/ Kur likimas motinos kalba dainuos“.

Dr. Gražvydas Lukinavičius: nėra aiškios strategijos, koją kiša ir chaotiškas ES paramos įsisavinimas

Įregistruoti patentai, darbo patirtis Šveicarijos federaliniame technologijų institute, pažintys su garsiausiais biofizikais – tai tik keletas dalykų, kuriais galėtų pasigirti dr. Gražvydas Lukinavičius. Visgi jis išlieka santūrus ir teigia, kad norint pasiekti tikslą, neišvengiamai prireiks ir paprasčiausios sėkmės.

- Mokslininko karjerą pradėjote Šveicarijoje, šiuo metu dirbate Vokietijoje, galbūt galite palyginti sudaromas sąlygas mokslininkams šiose šalyse? Ar mokslui skiriama pakankamai dėmesio, lėšų?

- Mokslo sistemos Šveicarijoje ir Vokietijoje ganėtinai panašios. Šveicarijoje gal daugiau dinamikos ir didesnė personalo kaita. Vokietijoje dėl šalies dydžio daugiau galimybių rasti darbą ne tik akademinėje institucijoje, bet ir įmonėje. Mokslas abiejose šalyse yra gerai finansuojamas. Šveicarijoje tam skiriama apie 3,5%, o Vokietijoje apie 3% nuo bendro vidaus produkto. Taigi Lietuva dar stipriai atsilieka šiuo atžvilgiu. Tiek Vokietijoje, tiek Šveicarijoje mokslui skiriama daug dėmesio. Šveicarija labai daug lėšų skiria inovacijoms skatinti, todėl ji yra tarp lyderių šioje srityje. Vokietijoje remiami ne tik taikomojo pobūdžio, bet ir fundamentiniai tyrimai.

- Kaip vertinate situaciją Lietuvoje? Ko galime pasimokyti iš vokiečių, šveicarų. Ar pasaulinio lygio mokslo centras Lietuvoje realu?

- Kai kurios Lietuvoje mokslo sritys yra stiprios. Tai biotechnologijos ir lazerių tyrimai. Tuo pagrindu yra sukurta daugybė pasaulinį pripažinimą pelniusių įmonių, kurios prasideda prie Lietuvos ekonomikos augimo. Taip pat yra aukšto lygio tyrimus atliekančių mokslininkų grupių, tačiau to nepakanka. Pagrindinė Lietuvos mokslo problema yra uždarumas. Bent jau aš nežinau, kad būtų numatytos kažkokios priemonės naujoms mokslininkų grupėms steigti ar mokslininkams pritraukti iš užsienio. Žiniasklaidoje yra nuolatos minima keletas pavyzdžių, kurių akivaizdžiai nepakanka. Kad mokslas sparčiau vystytųsi, reikia kad mokslininkų dirbančių panašiose temose būtų daug, ne vienetai kaip yra Lietuvoje. Tuomet jie gali tarpusavyje diskutuoti, padėti vienas kitam, taip atsiranda terpė naujoms idėjoms.

Vokietijoje ir Šveicarijoje yra sukurta sistema naujiems mokslininkams, dažniausiai plėtojantiems naujas temas, pritraukti, jų mainams tarp institucijų skatinti. Ir ji tikrai veikia! Visų pirma yra užtikrintas finansavimas esamoms mokslininkų grupėms išlaikyti. Antra, visuomet stengiamasi numatyti lėšų plėtrai, t. y. naujiems mokslininkams ir specialistams pritraukti. Trečia, kiekviena institucija turi aiškią strategiją, kuria vadovaujantis priimami ir ieškomi nauji tyrėjai. Ketvirta, naujos grupės yra kuriamos užtikrinant joms bazinį finansavimą bent 5 metams į priekį. Viso to Lietuvoje nėra, o kas labiausiai bado akis tai aiškios strategijos nebuvimas arba nemokėjimas jos aiškiai pateikti. Aš manau, kad ši situacija susiklostė dėl chaotiško ES struktūrinių fondų lėšų įsisavinimo. Pasaulinio lygio mokslo centro atsiradimas Lietuvoje įmanomas, tačiau tam reikia vadovautis auksčiau minėtais punktais.

- Būdai atkurti mokslininko prestižą Lietuvoje?

- Mokslininko prestižą Lietuvoje turėtų padėti atkurti didesnė mokslinių rezultatų sklaida visuomenėje. Be to, universitetai neturėtų orientuotis į kiekybę. Lietuvoje nėra sunku gauti aukštosios mokyklos baigimo diplomą. Todėl atsiranda tokia sąvoka, kaip „žinių infliacija“ ir aukštasis mokslas nuvertėja, o kartu nukenčia ir mokslininko prestižas. Kadangi mokslo finansavimas Lietuvoje didėja lėtai, tai kiekybė taip pat mažina ir esamų mokslininkų algas, kurios sunkiai pasiekia net šalies vidurkį. Suprantama, tai neigiamai atsiliepia mokslininko profesijai.

Padarius Lietuvos mokslą atviresnį, taip pat pakiltų mokslininkų prestižas, nes atsirastų reali galimybė keistis patirtimi bei mokslininkais su institucijomis esančiomis užsienyje. Galima būtų pasikvieti užsienio kolegas, kurie turi trūkstamų kompetencijų. Atsirastų daugiau bendrų projektų, o tai pritrauktų daugiau lėšų į mokslinius tyrimus.

- Ar sunku gauti finansavimą tyrimams? Kodėl užsienyje lengviau? Mažiau biurokratizmo? Ar tai lemia kiti veiksniai?

- Man atrodo, kad sąlygos gauti finansavimą tyrimams yra panašios tiek Lietuvoje, tiek užsienyje. Lietuvoje konkursai yra orientuoti į esamų mokslinių grupių palaikymą, o užsienyje yra didelės galimybės gauti finansavimą visiškai naujoms tyrimų kryptims. Būtent tai lemia Lietuvos mokslo uždarumą. Be to, Lietuvoje skiriamos mažesnės sumos tyrimams, o dauguma reagentų ir prietaisų gaminami ne Lietuvoje, todėl vietiniai mokslininkai turi mokėti tiek pat ar net brangiau negu užsienio kolegos. Biurokratizmas egzistuoja ir Vokietijoje, ir Šveicarijoje. Tačiau čia administraciniams klausimams spręsti yra samdomi žmonės, mokantys efektyviai spręsti biurokratines problemas. Tokių žmonių turi kiekvienas mokslinius tyrimus vykdantis padalinys.

- Mokslo komercializavimas. Ko reikia, kad išradimas taptų komerciškai sėkmingas?

- Pasakysiu banaliai, kad išradimas taptų komerciškai sėkmingas, reikia sėkmės. O kad tą sėkmę pagauti, reikia glaudaus bendravimo su visuomene ir daug bandymų. Taigi reikia kurti daug prototipų, o tam, suprantama, reikia pinigų. Reikalingi trys komponentai: sėkmė, bendravimas su visuomene ir pinigai.

- Kokia, jūsų nuomone, Lietuvos mokslo ateitis pasauliniame kontekste? Ar mūsų šalis pajėgi sukurti tam tikroje mokslo srityje pirmaujančios šalies įvaizdį?

- Susikoncentravusi Lietuva tikrai pajėgi padaryti proveržį konkrečioje srityje. Aš čia išskirčiau biotechnologijos kryptį. Ši kryptis gana senai vystoma šalyje, todėl yra puikus įdirbis, reikalingas perkelti mokslo lygmenį į naują etapą. Tačiau tam reikia visiems pasistengti ir būti atviriems. Reikia užtikrinti kartų kaitą šioje vietoje, sukurti galimybę pritraukti pasaulinio lygio mokslininkus (ne tik lietuvius), užtikrinti stabilų finansavimą naujai besikuriantiems mokslininkams bei nebijoti priimti naujas idėjas. Niekas negali atspėti, kokia mokslo kryptis bus perspektyvi po 10 metų, todėl reikia išbandyti keik galima daugiau. Lietuvos mokslininkams ir kolegoms norėčiau palinkėti atvirumo ir drąsos.

Dr. Gražvydas Lukinavičius Vilniaus universitete baigė Chemijos fakulteto biochemijos specialybės bakalauro ir magistro studijas, o 2007 m. Biotechnologijos institute apgynė daktaro disertaciją, kuri buvo apdovanota kaip geriausia metų disertacija. 2008–2016 m. jis stažavosi Šveicarijos federaliniame technologijų institute Lozanoje, nes gavo Europos biochemikų draugijų federacijos stipendiją studijoms po doktorantūros. Šiuo metu mokslininkas Makso Planko biofizikinės chemijos institute Vokietijoje tęsia tyrimus ir plėtoja biologinių struktūrų žymėjimo metodus.

Matematikas dr. Giedrius Alkauskas: į neviltį varo finansavimo susiejimas su publikacijų kiekiu

- Giedriau, gal gali palyginti mokslininkams sudaromas sąlygas kitose šalyse, Lietuvoje? Juk tau teko studijuoti ir dirbti mokslinį darbą keliose skirtingose valstybėse…

- Esu dirbęs Vienoje (Austrija), Notingeme (Anglija), keliose vietose Vokietijoje (Viurcburgas, Klaustalis), bet geriausios darbui sąlygos buvo sudarytos būnant podoktorantūriniu stažuotoju Vokietijoje, Bonoje, Makso Planko institute. Matematika yra išskirtinis mokslas (kalbu apie grynąją matematiką), nes išskyrus literatūros prieinamumą, seminarų gyvybingumą ir darbo vietos patogumą, jokių kitų didelių investicijų nereikia. Tiesa, šiuolaikinis žurnalų skaitmeninimas turi vieną trūkumą – visas paieškas padaro labai tikslingas, randi tik tai, ko ieškai. Tuo tarpu Makso Planko institutas prenumeruoja daug leidžiamų žurnalų, kuriuos kartais atsitiktinai bevartant užkliūni už dalykų, kurie sukelia didelį susidomėjimą, suteikia daug platesnį kontekstą, parodo analogiją, praplečia erudiciją ar išprovokuoja norą pasidomėti plačiau. 

Dėl dėmesio mokslui trūkumo niekada nebuvau labai negatyviai nusiteikęs. Dabar mokslo populiarinimo iniciatyvų yra nemažai – vienos jos sėkmingesnės, kitos susilaukia mažiau dėmesio. Pavyzdžiui, mano brolis dvynys Audrius, fizikas, FTMC vyriausiasis mokslo darbuotojas, kurį laiką rašė vienam Lietuvos naujienų portalui mokslo populiarinimo straipsnius, pristatė daug pasiekusius Lietuvos mokslininkus. Vis tik, gilioji mokslo (ar meno) kultūra niekada nepateks į kasdienės informacijos apytakos lauką, todėl mokslininkai neturėtų per daug nerimauti dėl to, kad šalis per menkai žino savo geriausius tyrėjus. Jei paklausus bendriau – kiek didžiausi Lietuvos kūrėjai užima kasdienės informacijos lauko ar kasdienės darbinės minčių ir jausmų apytakos? Daliai žmonių S. Geda, J. Gruodis, M.K. Čiurlionis, V. Jakubėnas, G. Beresnevičius yra gyvai ir neatšaukiamai suaugę su kasdieninėmis mintimis ir jausmais, bet objektyviai tokių žmonių nėra daug. Tuo tarpu šių kūrėjų svarbą mūsų bendrajai sąmonei ir psichikos sandarai sunku pervertinti. Tas pats yra ir su mokslu. Triukšmo apie viską yra labai daug, bet gilieji klodai retai prasimuša pro laikinumo kiautą.

Finansavimas yra didelis galvos skausmas. Ypač jauniems mokslininkams. Gal man pačiam geriau pasisekė (daug dirbta užsienyje, gautas projekto finansavimas), bet didelę neviltį varo finansavimo susiejimas su publikacijų kiekiu. Tai yra skandalinga, tai yra neatsakinga ir skaudu. Kad ir vienos srities reikalavimų automatinis perkėlimas kitai sričiai. Štai paaiškėjo, kad jei VU Matematikos ir informatikos fakultete dirbtų keli užsienio matematikai, kurie yra laimėję Fields'o medalį (prestižiškiausią matematikos įvertinimą), jie netenkintų reikalavimų profesoriaus pareigoms eiti. Be to, neseniai vykusio Lietuvos mokslo tarybos mokslininkų grupių pirminio projekto vertinimas pagal kiekybinius reikalavimus yra sugalvotas žmonių, kurie mažai ką suvokia apie kūrybingumą, erudiciją ir mokslą apskritai. Bet mokslininkai kūrėjai tą žino seniai – geriau viena publikacija, kur įrodomas rezultatas, kurio nepavyko niekam iki tol įrodyti 20 metų, negu 15 publikacijų, ypač tokių, kur autorius nelabai turi bent kiek išlavintą estetikos jausmą.

- Kaip vertini situaciją Lietuvoje?

- Jei kalbėti apie Lietuvos matematiką, tai šiuo metu ji yra pasiekusi neįtikėtiną lygį. Dabar – labai šviesūs laikai iš kūrybinės pusės, vertinant pagal rezultatų aprėptį ir gelmę. Gal neturime pasaulinių žvaigždžių (nežinau, kaip išsireikšti tiksliau, bet krepšinio terminais, neturime LeBrono James'o), bet jau tikrai pasiekėme europinį lygį. Vokietijoje dirbantys V. Paškūnas ir K. Česnavičius užsiima tokia gilia skaičių teorija, kuria joks lietuvis iki tol neužsiiminėjo, ir jiedu yra stipriausi Lietuvos matematikai.

Tiesa, neturiu kompetencijos vertinti taikomosios matematikos (statistikos, ekonometrijos ir kitų sričių) darbų, neišmanau, bet įtariu, kad R. Leipus ar D. Surgailis turi gilių rezultatų. Grynojoje matematikoje V. Sidoravičius (JAV), V. Gruslys (JK), A. Dubickas, V. Paulauskas, K. Pileckas yra labai daug pasiekę. Visų jų braižai yra skirtingi. Kaip kad skirtingi buvo du didieji XX a. matematikai A. Kolmogorovas ir  J. Sinajus. Pirmasis imdavosi tik tokių uždavinių, kuriuos galėdavo įveikti per savaitę ar dvi, o antrasis dažnai kelis metus mąstydavo apie vieną uždavinį. Tad A. Dubickas šioje plotmėje gal labiau atitinka Kolmogorovą. Mano stilius yra daug artimesnis J. Sinajaus stiliui.

- Būdai atkurti mokslininko prestižą?

- Yra keletas būdų atkurti arba stiprinti mokslininko prestižą. Gal mums tinka toks kelias, kuris buvo įprastas totalitarinio sovietų režimo spaudžiamiems mokslininkams. Būtent ten vyravo daug tampresnis ryšys tarp tiksliųjų, humanitarinių mokslų ir meno kūrėjų. Matematikas, gerai išmanantis grafiką, Romantizmo dailę, flamandų polifoninę mokyklą, ankstyvąjį Vokietijos muzikinį Baroką, ar sidabrinio amžiaus poetus, prancūzų romanistus, buvo greičiau taisyklė, o ne išimtis. Tuo tarpu Anglijoje, kiek įsivaizduoju, tiedu kūrybiniai sluoksniai gana stipriai buvo ir yra atskirti vienas nuo kito, ir tie žmonės, kurie gerai žino matematikų G. Hardy ar S. Ramanujan'o darbus, mažai kertasi su tais, kurie gerai žino R. Vaughan Williams'o ar G. Bantock'o muzikinę kūrybą. Lietuvoje, man atrodo, ir taip iš dalies jau ir yra, būtų gerai visus meno ir mokslo kūrėjus dar suartinti, nes prestižo krizę, kiek įsivaizduoju, patiria ne tik mokslininkai, bet ir menininkai. Galima skleisti ir populiarinti Lietuvos matematikų darbus, bet bijau, kad tam reikia ypač daug pastangų, nes kitaip bet koks tikslesnis jų darbų apibūdinimas bus daugumai visiškai nesuprantamas.

- Ar sunku užsitikrinti tyrimų finansavimą?

- Matematika gal irgi netinkama sritis, jei reikia užčiuopti mokslinio finansavimo  skaudulius, nes, kaip minėjau, šioje srityje esu patenkintas, pavyko gerai parašyti ir įvykdyti visus projektus. Bet tie, kuriems reikia kažko daugiau, nei knygų ir žurnalų – reagentų, įrangos, prietaisų, papildomų kvalifikuotų žmonių – žinau, yra nukankinami biurokratinių formalumų. Galima sakyti, visiškų beprasmybių. Tad efektyvus finansavimas visų pirma turi panaikinti šituos kliuvinius. O svarbiausia – panaikinti bet kokį kiekybinį vertinimą.

Manau, turi būti vertinamos tik dvi svarbiausios metų publikacijos. Ar tai yra 90 puslapių plati studija, parašyta vieno autoriaus, ir formuojanti naują mokslo šaką, ar tai yra 4 puslapių dešimties autorių straipsnis, vienas iš 20 jų tų metų eilinių rezultatų – skirtumas juk kolosalus, kurio dabartinis finansavimo modelis nelabai diferencijuoja, deja. O nukenčia būtent gilesni, brandesni ir labiau išsilavinę autoriai. 

- Mokslo komercializavimas. Ko reikia, kad išradimas būtų komerciškai sėkmingas?

- Mokslo komercializavimo klausimas yra labai sudėtingas fizikoje, teorinėje fizikoje. Ten nuo išradimo iki jo įdiegimo praktikoje gali praeiti 50 metų. Jis yra dar sudėtingesnis grynojoje matematikoje. Aišku, visi puikiai žino pavyzdžius, kai grynoji matematika, skaičių teorija, taikoma šiuolaikiniame pasaulyje – net ir dabar, paspaudus mygtuką siųsti laišką, jis bus koduojamas, tam naudojama skaičių teorija. Dar gilesnė skaičių teorija ar kiti kriptografijos algoritmai naudojami atliekant svarbias ar slaptas operacijas, pavyzdžiui, prisijungiant prie elektroninės bankininkystės. Bet tai tik maža dalis pačio skaičių teorijos mokslo.

Klausimas apie komercializaciją yra ne toks ir svarbus. Nes visų pirma reikia paklausti klausimo, koks yra gyvenimo tikslas? Ir jei supranti, kad bet koks atsakymas, žvelgiant į kosmologinio laiko, ar net Saulės sistemos laiko baigtinumą, yra beprasmis ir pesimistinis, tada lieka vienas atsakymas – gyvenimo tikslas yra gyventi. Mėgautis moksline kūryba, mėgautis kitų žmonių (ir savo tuo pačiu) darbais, idėjomis, pasiekimais.

Kokia komercinė nauda iš A. Brucknerio 8-os simfonijos? Jokios. Kokia komercinė nauda iš didžiosios dalies grynosios matematikos? Jokios. Tik tai suteikia daugiau džiaugsmo pačiam  mokslininkui. Jis su didesne ugnele skaitys paskaitas, studentai su didesne ugnele mokysis, jų pasiekimai bus aukštesni, jų būsimų darboviečių psichologinė atmosfera ir komerciniai rodikliai bus geresni. Iš šio, pačio svarbiausio taško, žiūrint, tiek A. Brucknerio 8-oji simfonija, tiek didžioji dalis grynosios matematikos yra nepaprastai komerciškai atsiperkantys instrumentai. Tą sakau be jokio humoro, nes kitaip paaiškinti daugumos mokslų (lingvistikos, kalbotyros, muzikologijos, semiotikos, menotyros) komercinę reikšmę būtų neįmanoma, o ji vis tik yra didžiulė. Bet čia nieko naujo. Tokia nuo seno yra Universitetų prigimtis.

Jei paminėti konkretesnius atvejus, prieš 13 metų įrodytas Agrawal–Kayal–Saxena pirminių skaičių skaidymo algoritmas rodo, kad išskaidyti pirminį skaičių užtenka polinominio laiko. Dar bendriau, galutinis vienos iš tūkstantmečio problemų sprendimas, būtent problemos, kuri užrašoma paprastai kaip "P versus NP", gali smarkiai pakeisti mūsų algoritmus, taikomus jau minėtoje kriptografijoje. 

- Kokia Lietuvos mokslo ateitis pasauliniame kontekste? Ar mes pajėgūs sukurti tam tikroje mokslo srityje pirmaujančios šalies įvaizdį?

Iš mano taško žiūrint, pasaulinio lygo matematiko, tokio, kuris laimėtų prestižiškiausias premijas (Fields'o medalį, Abelio ar Salemo prizus), dar ilgai neturėsime. Ne todėl, kad mes silpni, o todėl, kad tas lygis yra be proto aukštas. Vis tik didelių šviesos blyksnių jau yra, ir vienas kitas matematikas, viena kita publikacija prasimuša iki europinio lygio. Tai ir (deja, jau mirusio) K. Bentkaus, taip pat ir K. Pilecko darbai, ir jau minėtieji K. Česnavičius, V.Paškūnas.

Manau, kad svarbu kiekvienam matematikui nustoti bandyti lyginti save su silpnesniais savo kolegomis, ir iš to palyginimo gauti kokias tai paglostančias išvadas, kurios užmigdo, o stiebtis iki geriausių Europos ir pasaulio matematikų. Tokie estetiški kūrėjai, kaip D. Zagier, R. Bruggeman, D. Mayer, W. Zudilin, C. McMullen, N. Hitchin, N. Elkies, man visada yra pavyzdys, norisi stiebtis iki jų. Bet ne vienas Lietuvos matematikų taip ir daro, ir tikrai manau, kad geriausių mūsų matematikų lygis sieks toliau nematytų aukštumų.

CERN dirbantis lietuvis: arogancijos yra visur, bet pirmiausia jos turėtų mažėti Lietuvoje

„Pamenu, kad vienos pamokos KTU Gimnazijoje metu direktorius Bronislovas Burgis papasakojo apie skaitytą knygą „Angelai ir demonai“. Šiandien tą knygą prisiminti yra gana juokinga, bet tada direktorius pasakojo apie CERN – tokį, koks jis aprašytas knygoje. Pagalvojau, kad tyrimų centras yra kažkas iš kito pasaulio, nusipiešiau fantastinį mokslinės bendruomenės, atsiskyrusios nuo visko tarsi Tibeto vienuoliai, portretą. Pagalvojau, kad ankčiau ar vėliau, vienaip ar kitaip ten nusigausiu“, – pasakojimą pradeda CERN dirbantis ir Lundo universitete daktaro laipsnio siekiantis fizikas Vytautas Vislavičius.

CERN vadinama Europos branduolinių mokslinių tyrimų organizacija – didžiausia pasaulyje dalelių fizikos laboratorija Šveicarijos ir Prancūzijos teritorijose. Fizikas teigia, kad CERN reiktų suvokti kaip didelę laboratoriją, kurioje tyrimus atlieka mokslininkai, studentai ar net verslininkai iš viso pasaulio: „CERN dirba labai nedaug fizikų. Didžioji dalis mokslininkų dirba užsienio universitetuose ir trumpesniam ar ilgensiam laikui lankosi CERN. Didžioji dalis pastoviai įdarbintų žmonių yra inžineriai, IT specialistai. Tai žmonės, prižiūrintys infrastruktūrą, o mes ja tik naudojames. CERN yra didžiulė laboratorija, bet juk laboratorijoe nebūtina sėdėti kiekvieną dieną. Atvyksti, pamatuoji, o skaičiuoti jau galima ir bet kur kitur pasaulyje.”

Viskas sukasi aplink fiziką

V. Vislavičius pasakoja, kad iš pradžių norėjo mokytis IT specialybių, nes dar mokykloje kartais užsidirbdavo kurdamas internetinius puslapius, padėdavo įgyvendinti nuotolinio mokymo projektus.

„Galiausiai reikėjo pradėti galvoti, kur studijuoti. Domėjausi įvairiomis programomis JK universitetuose, daugiausia „Computer Science”. Susidariau sąrašą universitetų ir specialybių, kur studijuoti norėčiau, ir tik tada pamačiau, kad visos specialybės vienaip ar kitaip susijusios su fizika. Pradėjau galvoti, kad fizika man tiktų, be to, sėdėjimas prie kompiuterio jau buvo įgrisęs. Fizika man visada patiko, fiziką visada supratau. Manau, kad čia ir fizikos mokytojo doc. Ramūno Naujokaičio nuopelnas”, – pasakoja jis.

V. Vislavičius pradėjo studijuoti taikomąją fiziką Vilniaus Universitete ir greitai pradėjo galvoti, kokioje gana plačios fizikos srityje norėtų specializuotis. „Tuo metu labai populiari buvo lazerinė fizika. Pradėjau darbuotis VU Lazerinių tyrimų centre, bet kažkaip ten nieko įdomaus nesuradau. Paskutiniuose kursuose jau atsirado šiek tiek daugiau vietos improvizacijai, prasidėjo atomo, branduolinė fizika. Pastaroji labai patiko, bet tada pradėjau galvoti, kad noriu dar elementaresnės fizikos. Dėja, elementariųjų dalelių fizikos bent jau tuo metu Lietuvoje mokoma nebuvo. Tada metams išvykau į Prahą, kur ir parašiau bakalaurinį darbą”, – dėstė fizikas.

Dėstytojų mentaliteto klausimas

Mokslininką, grįžus į Lietuvą, labiausiai nustebino jo darbo vadovo požiūris: „Universitetas paskyrė darbo vadovą. Jam didžiausia problema buvo ta, kad darbas darytas užsienyje. Užuominos, koks esu tautos išdavikas, kaip manęs niekam niekur nereikia ir kaip gyvenime nieko nepasieksiu, padėjo suprasti, kad su tokio mentaliteto žmonėmis bendrauti nenoriu, o tolimesnės studijos užsienyje gera išeitis.”

Fizikas tikina, kad magistro studijos Lundo universitete Švedijoje buvo itin liberalios, kiekvienas rinkosi tik jį dominančius dalykus, nebuvo kažkokios iš anksto sudarytos programos. „Pradėjau rašyti magistirnį darbą eksperimentinės dalelių fizikos katedroj, sunkiųjų jonų grupėje. Po poros mėnesių pirmą kartą pasitaikė galimybė vykti į konferenciją CERN”, – prisiminė V. Vislavičius.

Dan Brown šiek tiek perpaudė

Jis teigia, kad pirmieji įspūdžiai buvo dviprasmiški: „Įsivaizdavau daug ir visko, o nuvykus ten tiesiog pamačiau daug pastatų, kurių daugelis – ne pirmos jaunystės. Žinoma, eksperimentų valdymo centruose viskas atrodė labai įspūdingai, bet, bėgant metams, pripranti ir viskas tampa tiesiog office space.”

2013 m. fizikas pateko į CERN vasaros programą. Jis dirbo ALICE eksperimente (sunkiųjų jonų programa). Vasaros program metu studentams dažniausiai paskiriami smulkūs projektai ir iš jų nesitikima daug, nes visi atvyksta su labai skirtingais žinių bagažais.

Visgi V. Vislavičius teigia, kad kad itin daug duoda kelionės, konferencijos ir bendravimas su kitais profesionalais: „Teko ir Japonijoje pabūti, ir Meksikoje, ir JAV (Europos jau neskaičiuoju, čia kaip iš vieno miesto į kitą nuvažiuoti Lietuvoje). Tik pradėjus doktorantūrą, pamenu, vyko Quark Matter konferencija. Tai pati didžiausias renginys releativistinės sunkiųjų jonų fizikos srity. Juokavau, kad iki doktorantūros baigimo tikrai skaitysiu pranešimą ten. Juokas juokais, bet šį vasarį vykusioje Quark Matter (Čikagoje) iš tiesų skaičiau pranešimą. Be to, mūsų straipsnį ne per seniausiai spausdino Nature Physics.”

Fizikas pasakoja, kad po truputį pradeda galvoti apie podokturantūrines studijas (PostDoc), tiesa, Švedijoje pasilikti negali vien dėl to, kad čia priimta keisti šalį po doktorantūros norint tęsti karjerą akademinėje srityje: „CERN įmanoma gauti 2+1 metų trukmės kontraktus, jei nepavyks, yra stiprus universitetas Kopenhagoje, Utrechte, daug galimybių Vokietijoje. Taip pat pasirašoma kontraktų su JAV ar Japonijos universitetais, kai visą laiką praleidi CERN.”

Pinigais nesišvaisto niekas, bet...

„Užsienyje matau daugiau perspektuvų visų pirmą dėl to, kad čia nereikia galvos per daug sukti dėl finansų. Pinigais nesišvaisto niekas, žinoma, bet jei reikia keliauti į konferenciją, pinigų tikrai atsiras. O tai juk vienas svarbiausių dalykų – juk dienos, kai būdavo galima turėti asmeninę laboratoriją rūsyje baigėsi, dabar reikia bendrauti su daugeliu žmonių (vien mūsų kolaboracijoje yra virš 1000 narių), todėl efektyvi komunikacija yra labai svarbu. Jei neturi galimybių bendrauti su kolegomis, natūraliai nukenčia ir rezultatai”, – priežastis tikslų siekti emigracijoje vardija jis.

V. Vislavičius teigia, kad jam labai nepatiko socialinė atskirtis tarp studentų ir dėstytojų: „Mes visi juk siekiam to pačio tikslo, todėl turėtumėme būti kolegos, o ne vadas ir banda. Turiu nemažai bičiulių, kurie šiuo metu baigia doktorantūros studijas Lietuvoje. Jie dirbo nuostabiose grupėse ir tikrai nesusidūrė su tokiomis problemomis, tačiau mano patirtis buvo kartoka. Visgi aukštų energijų fizikoj, Lietuva, manau, eina teisinga linkme. Pasaulinio lygio centras Lietuvoje, manau, yra labai realu. Turim labai daug šviesių ir protingų žmonių, kurie galėtų pasiekti labai daug. Didžiausia problema – finansai, investicijų pritraukimas, o valdžia, rodos, labiau orientuojasi į memorialų leidybą ir tautinių drabužių siuvimą.”

Atkurti mokslininko prestižą – misija (ne)įmanoma

„Reikėtų priimti tik motyvuotus studentus į tiksliuosius mokslus, kelti įstojimo kartelę. Tie, kurie tikrai motyvuoti, visada įstos. Lietuvoje kažkodėl nepriimtina padaryti pertraukos baigus mokykla, lygiai taip pat, kaip nepriimtina yra keisti studijas. Toks įsitikinimas, kad jei pradėjai, turi baigti, o jei negali – esi netikęs. Beto, mokslininko prestižui atkurti reikia investicijų. Darbo vieta ir įrankiai yra savaime suprantama, bet jei nori būti matomas pasaulyje, turi keliauti, pristatyti savo darbą. Dabar vis karts nuo karto nušvinta koks straipsnis apie vieno kito Lietuvos mokslininko studijas išspausdintas pasaulinio lygio žurnale. Apie tai sužinoję, visi ploja rankom – ir Lietuvoj turime gabių mokslininkų. Lietuvoje turime daug daugiau gabių mokslininkų, kurie niekada negaus galimybės sužibėti vien dėl to, kad nėra už ką dirbti”, – sako fizikas.

Jis taip pat tikina, kad Lietuvos tapimas asocijuota CERN nare yra veikiau būtinybė nei prestižas: „Europoje yra 44 šalys, 22 iš jų yra pilnateisės CERN narės. Tada dar yra Turkija, Ukraina, kurios yra asocijuotos narės. Serbija, Kipras, Slovėnija irgi greit taps asocijuotomis narėmis. Daugiau nei pusė Europos bendradarbiauja su didžiausia moksline organizacija pasaulyje. Ar tai prestižas būti tarp daugumos? Nemanau. Tačiau būtų gėda, jei Lietuva nare nebūtų.”

„Itin svarbu, kad nebūtų vieno universiteto monopolijos, kad galimybės būtų suteikiamos visiems norintiems dalyvauti CERN veikloje, kad žmogus, koordinuojantis Lietuvos veiklą CERN, nebūtų egoistiškas ir matytų plačiau. Galimybės atsiveria didėlės, kaip bebūtų keista, – verslui. CERN nėra tik aukštų energijų laboratorija, ten vykdoma ir daug komercinių tyrimų, kurių tikslas uždirbti pinigus”, pokalbį baigia V. Vislavičius.

Dr. Viktorija Glembockytė: Kanadoje daug diskutuojama apie mokslo komercializavimą

Atlikti savo doktorantūros darbą Kanadoje buvau pastūmėta labai šiltos tarptautinės patirties bakalaro studijų metu. Aš mokiausi Bremeno universitete, kuris po vienu stogu glaudžia studentus iš daugiau nei šimto pasaulio šalių. Ši patirtis mane paskatino panaudoti savo studijų metus ne tik naujai mokslinei patirčiai įgyti bet ir daugiau po pasaulį pakeliauti, sužinoti daugiau apie kitas šalis ir kultūras. McGill universitetas Montrealyje buvo puiki galimybė praleisti keturis metus tarptautinėjė ir dinamiškoje aplinkoje. Taip pat buvau sužavėta įdomiais tarpdisciplininiais moksliniais tyrimais, kurie buvo atliekami McGill Universitete. Mane labiausiai sudomino tyrimai profesoriaus Gonzalo Cosa grupėje, kurie leido tyrinėti skirtingus biologinius ir fizikinius procesus stebint pavienes molekules su optiniu mikroskopu.

Mano disertacijos tikslas buvo surasti naujų būdų pagerintį fluorasencinių molekulių stabilumą, kad būtų galima pavienes molekulės stebėti dar ilgiau. Toliau planuoju atlikti podoktorantūros darbą Liudviko Maksimilijano universitete Miunchene, kur bandysiu savo sukauptą patirtį panaudoti kuriant skirtingus pavienės molekulės biomedicininės analizės būdus.

Vienas didžiausių privalumų ginantis disertaciją Kanadoje buvo garantuotas pilnas finansavimas studijų metu. Turint pilną finansavimą daug lengviau sutelkti visą dėmesį moksliniam darbui. Manau, kad Lietuvos mokslo centrai ir universitetai turėtų skirti tam pirmenybę, kad neprarastų talentingų doktorantūros studentų.
Per paskutinius keletą metus daug dėmesio ir pastangų yra skiriama mokslui komercializuoti Kanadoje. Vis didesnė dalis mokslinio finansavimo yra skiriama mokslinėms partnerystėmis tarp universitetų ir pramonės įmonių. Tai yra labai diskutuotina tema Kanadoje, nes mokslinėms grupėms, kurios atlieka fundamentalius mokslinius tyrimus, yra vis sunkiau ir sunkiau rasti finansavimą. Konkurencija yra labai didelė tiek Kanadoje, tiek Europoje.

Studijų McGill universitete metu mane labiausiai stebino tarptautinė ir labai draugiška aplinka. Chemijos departamente, kur aš praleidau beveik šešis paskutinius metus, labai sužavėjo glaudus bendradarbiavimas tarp skirtingų mokslinių grupių. Taip pat Nacionalinio mokslo, inžinerijos ir tyrimų komiteto (NSERC) skiriamas finansavimas didelėms mokslinėms bendradarbiavimo programoms, kurios įtraukia skirtingas mokslines grupes ir suteikia papildomas galimybes mokslininkams tobulėti. Laboratorija, kurioje aš dirbau, buvo partnerė net keturiose tokiose programose!

Dr. Aurimas Vyšniauskas: gera įranga Fizinių ir technologijos mokslų centre leis įgyvendinti mano idėjas

Iš prestižinių laboratorijų – į Lietuvą

Dar mokykloje (Rokiškio Juozo Tūbelio gimnazijoje) pradėjau domėtis chemija. Dalyvaudavau olimpiadose, geriausias pasiekimas – aukso medalis tarptautinėje chemijos olimpiadoje 2007 metais. Iš pradžių metus mokiausi Vilniaus universitete, vėliau perstojau į Oksfordo universitetą (2008), kurį baigiau 2012 m. ir gavau chemijos magistro laipsnį. Išvažiavau dėl galimybės mokytis viename geriausių pasaulio universitetų. Mokslai sekėsi gerai, iš 179 studentų buvau 11. Doktorantūrą Imperial College London baigiau 2016 metais. Dar 7 mėnesius ten pasilikau podoktorantūrinei stažuotei ir šių metų kovą grįžau į Lietuvą, kur dirbu Fizinių ir technologijos mokslų centre (FTMC).

Grįžau, nes niekada neturėjau tikslo likti užsienyje visam gyvenimui, pavyko rasti darbą geroje laboratorijoje su gana modernia įranga, kur galėsiu bandyti įgyvendinti savo idėjas. Mano darbo sritis – klampos ir temperatūros molekulinių sensorių vystymas ir taikymas gyvoms ląstelėms matuoti.

Tiek socialiniai, tiek fundamentiniai mokslai turi būti kokybiški

Iš esmės visų krypčių mokslas yra svarbus. JAV dabar yra geras pavyzdys, kaip socialines problemas seka neapgalvoti prezidento ir tada šalies veiksmai (trauktis iš Paryžiaus klimato kaitos susitarimo), daromi visiškai neatsižvelgiant į fundamentinių mokslų tyrimų rezultatus. Taigi visur reikalinga pusiausvyra. Svarbu, kad mokslas nebūtų nekokybiškas, nes tokiu atveju tiesiog pinigai išmetami į balą nepriklausomai nuo to, ar tie mokslai fundamentiniai, ar socialiniai.

Mokslininko ambicijas mažina biurokratija

Manau, kad lietuviai turėtų būti bendruomeniškesni ir malonesni vienas kitam. Tai pakeltų bendrą visuomenės psichologinės sveikatos lygį – būtų mažesnė emigracija, mažiau savižubybių, bus suvartojama mažiau alkoholio.

Nors į Lietuvą grįžau tik prieš pusmetį, keletas Lietuvos mokslo problemų jau krito į akis. Vakarų Europoje mokslininkai daug labiau migruoja tarp skirtingų laboratorijų. Magistrą baigia vienur, doktorantūrą kitur, podoktorantūrines stažuotes atlieka trečioje vietoje, o galų gale tampa laboratorijos vadovu ketvirtoje. Ir tas dažniausiai nevyksta toje pačioje šalyje. Lietuvoje viskas priešingai. Tokiu atveju mokslininko patirtis labiau ribota ir daug sunkiau sugalvoti šviežių idėjų, jei visą laiką verdi savo sultyse.

Antra, reikėtų didesnės konkurencijos tarp laboratorijų Lietuvoje dėl finansavimo. Vakarų Europoje, jei laboratorijos vadovas nelaimi konkursų, laboratorija neturės lėšų darbuotojams ir tyrimams. Tai skatina gaunamus pinigus išleisti maksimaliai efektyviai, tada valstybei nėra didelio reikalo kontroliuoti, ar tie pinigai panaudojami teisingai. Lietuvoje konkurencija galėtų būti dar stipresnė – taip bus maksimaliai efektyviai išnaudojamos valstybės lėšos mokslui.

Trečia, teikiant paraišką lietuviškam „grantui“, privaloma pasižadėti, kiek bus išspausdinta straipsnių konkrečiuose žurnaluose. Moksle tą sudėtinga nuspėti, nes prieš pradedant naują projektą niekada nežinai, ar bus daug gerų rezultatų, ar nebus visai. Tas verčia siūlyti mažiau rizikingus ir ambicingus projektus. Gana didelė problema yra viešieji pirkimai, nes jie labai pailgina laiką, per kurį atkeliauja naujos medžiagos ir įranga.

Tiesa, yra ir gerų dalykų – Lietuvos mokslo sistemos pliusas yra galimybė turėti pastovų darbą nebūnant laboratorijos vadovu. Tai yra problema Vakaruose ir kuo toliau, tuo sunkiau bus dėl to pritraukti jaunus žmones į mokslą.

Būti mokslininku – „rock and roll‘as“?

Kai žmonėms pasakau, kad esu mokslininkas, paprastai sulaukiu: „Oho...“. Žmonės supranta, kad mokslininku tapti nelengva ir tas prestižas egzistuoja. Prestižą padidinti būtų galima keliant mokslo kokybę, tada pasiekimai labiau skambės žiniasklaidoje ir taip jie pasieks visą visuomenę. Didesni mokslininkų atlyginimai irgi padėtų, kad ir kaip banaliai tas skambėtų. Taip pat reikia daugiau mokslininkų, diskutuojančių viešojoje erdvėje.

Norint pritraukti gabius tyrėjus iš užsienio, reikia kelti bendrą šalies ekonomikos lygį arba dosniai skirti pinigų ir mokėti vakarietiškus atlyginimus. Šiuo metu galima mėginti „nugvelbti“ protus iš posovietinių šalių ir stengtis susigrąžinti lietuvius iš užsienio.

Ežerų cunamių prognozes Šveicarijoje kuriantis dr. Jonas Šukys: daugiausia išmokstama, palikus komforto zoną

Jauni mokslininkai dažniausiai renkasi tą pasaulio vietą (ar gal teisingiau universitetą, mokslo centrą), kurioje juos dominanti sritis yra pirmaujanti pasaulyje ir kur dirba žymiausi tos srities specialistai. Tai, kad kažkuri vieta tapo aukštųjų technologijų centru, žinoma, priklausė nuo valdančiųjų struktūrų požiūrio į mokslą – ypač nuo tam skiriamo finansavimo.

Mano nuomone, daugiausia išmokstama palikus savo komforto zoną. Kaip dar efektyviau patenkinti savo žingeidumą ir nukreipti beribę abituriento energiją? Studijuoti svetur (kad ir kokioje šalyje užaugus) yra dažna modernaus išsilavinimo praktika. Aš netgi drįsčiau teigti, kad kuo geriau vertinama šalies švietimo sistema (t.y. į ją visi nori patekti), tuo didesnė dalis toje šalyje studijuojančių linkę (ir yra skatinami) bent trumpam išvažiuoti ir pasisemti išminties svetur.

Prestižas lengvai nuperkamas pinigais, kurie yra ypač svarbūs norint būti aktyviu pasaulinių mokslinių konferencijų dalyviu. Bet pinigus galima panaudoti ir kitiems tikslams, pavyzdžiui, Šveicarijoje medicinos mokslai valstybei yra per brangūs, todėl nuspręsta gydytojus „importuoti“ iš užsienio. Pastebėsiu, kad doktorantai, turintys papildomų antraeilių (ar dažnai netgi pirmaeilių) neakademinių pareigų, yra gan retas reiškinys aukšto lygio mokslo institucijose.

Lietuva yra pasaulyje žinoma tik keliose siaurose mokslo srityse, bet kaip ir bet kuri kita maža save gerbianti valstybė, jomis labai didžiuojasi. Vakarų Europa sparčiai vejasi pakrantines JAV valstijas, tačiau ilgalaikes mokslines pozicijas keičia trumpalaikiai, neįsipareigojantys, mobilumą skatinantys kontraktai, neužtikrinantys aiškios mokslininko ateities. Tolimieji rytai šiuo metu turbūt sparčiausiai tobulėja ir sugeba susigrąžinti daug EU ir JAV dirbusių mokslininkų.

Teigiama, kad maždaug prieš 1500 metų Ženevą nusiaubė 13 metrų cunamis, kurį sukėlė uolų griūtis. 2012 metais buvo išplatintas įspėjimas, kad toks ežero cunamis gali pasikartoti ir padaryti daug žalos. Lietuvių mokslininkas dr. Jonas Šukys, bandantis kuo tiksliau nuspėti ežerų cunamius Šveicarijoje, naudojasi moderniais superkompiuterių klasteriais, kurie padeda tiksliau prognozuoti ežerų hidrodinamiką ir ekodinamiką.

Žurnalo „Ar žinai, kad?" rubriką „100 metų Lietuvos mokslui" remia Spaudos, radijo ir televizijos rėmimo fondas. Paramos suma 1650 Eur.