Amerikietis Čarlzas Ogastas Lindbergas buvo pirmasis lakūnas, vienas be nutūpimo perskridęs Atlanto vandenyną. Tai įvyko 1927 m. Dvivietis britų ekipažas Atlantą tokiu būdu įveikė dar 1919-aisiais, o mūsiškiai Steponas Darius ir Stasys Girėnas 1933 m. pakilo skristi per Atlantą, siekdami skrydžio be nutūpimo atstumo rekordo ir išgarsinti Lietuvos vardą. Taigi savo transatlantinius didvyrius turi britai, amerikiečiai, lietuviai, portugalai ir kai kurios kitos tautos.

Manvydas VITKŪNAS

Pirmasis transatlantinis skrydis buvo sumanytas 1913 m. britų dienraščio „Daily Mail“ redakcijos ir šio leidinio savininkų. Buvo pažadėta, kad įgula, kuri perskris vandenyną greičiau nei per 72 valandas, gaus tais laikais didžiulę 10 tūkst. svarų premiją. Tačiau po metų prasidėjęs Pirmasis pasaulinis karas šiuos planus privertė atidėti į šalį.

1918 m. redakcija vėl paviešino savo sumanymą. Siekdami prestižo, pirmieji skrydį surengė Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) karinių jūrų pajėgų lakūnai. Jiems buvo skirti keturi ant vandens galintys tūpti hidroplanai. Viso skrydžio maršrute buvo išdėstyta net 50 laivų, kurių įgulos radijo ryšiu pranešė pilotams apie meteorologines sąlygas ir buvo pasirengusios nelaimės atveju gelbėti lakūnus. Skrydis vyko maršrutu Niujorkas–Niufaundlando sala–Azorų salos–Portugalija–Anglija. Iš keturių lėktuvų galutinį tikslą pasiekė tik vienas, skrydis labai užtruko.

O štai du britų lakūnai, Pirmojo pasaulinio karo veteranai Džonas Viljamas Alkokas ir Artūras Vitenas Braunas 1919 m. nusprendė skristi per Atlantą į Angliją ar Airiją be nutūpimo. Jie pasirinko perdarytą britų sunkųjį bombonešį „Vickers Vimy“. Atsižvelgiant į šiaurinėje Atlanto dalyje vyraujančius vėjus, skristi buvo nuspręsta iš vakarų į rytus. Birželio 14 d. lėktuvas pakilo iš Kanadoje, Niufaundlande, esančio Sent Džonso. „Vickers Vimy“, pilnutėlis pripildytas kuro (jo buvo ir atsarginiuose bakuose), sunkiai atsiplėšė nuo žemės ir netrukus jau skriejo tarp debesų virš Atlanto.

Dėl didelio svorio lėktuvas ilgai negalėjo pakilti aukščiau nei 400 metrų. Šis skrydis buvo išties nelengvas. Pirmojo pasaulinio karo laikų aviacinė technika dar toli gražu nebuvo tobula: sulūžus vėjiniam elektros generatoriui, lakūnai liko be radijo ryšio, taip pat išdegė dešiniojo variklio išmetimo vamzdis. Liepsnos kaitino metalines konstrukcijas iki raudonumo, bet orlaivis atlaikė. Kelis kartus geso varikliai, šturmanas dideliame aukštyje turėjo eiti apledėjusiais sparnais juos vėl paleisti rankiniu būdu. Galų gale pasirodė Airijos krantai.

Pilotai pamatė lygią pievą netoli Klifdeno miestelio. Pieva buvo pelkėta, ir lėktuvas įsmigo į ją nosimi, bet lakūnai liko sveiki. Atlantas buvo įveiktas. 1922-aisiais jau pietinėje dalyje vandenyną įveikė, tiesa, su tarpiniais nusileidimais du portugalų karo lakūnai. Tad iškilo klausimas, kas pirmasis perskris Atlantą be nutūpimo vienviečiu lėktuvu? Tai padarė Č. Lindbergas. Jo asmenybė amerikiečiams reiškia iš esmės tą patį, ką mums – S. Darius ir S. Girėnas.

Užsidirbti padėjo parašiutas

Č. Lindbergas gimė 1902 m. vasario 4 d. Mičigano valstijos Detroito mieste – Amerikos automobilių pramonės sostinėje. Jo švedų kilmės tėvas Čarlzas Ogastas Lindbergas (tikr. Karlas Monsonas) buvo žinomas politikas, pacifistas, aktyviai kovojęs prieš JAV dalyvavimą Pirmajame pasauliniame kare. Mama Evandželina Lodža Land-Lindberg dėstė koledže.

Mažasis Čarlzas anksti ėmė domėtis technika, daug laiko praleisdavo tyrinėdamas tėvo automobilį „Saxon Six“, vėliau – „Excelsior“ motociklą. Kai Čarlzui buvo septyneri, didele trauma jam tapo tėvų skyrybos. Po jų berniukas gyveno keliuose miestuose. Baigęs mokyklą, 1920 m. pasirinko studijas Viskonsino universiteto Madisone Inžinerijos ir mechanikos fakultete. Po dvejų metų metė šias studijas ir įstojo į lakūnų mokyklą Nebraskos valstijos Linkolno mieste. Pirmasis jo skrydis buvo dviviečiu dvisparniu lėktuvu „Lincoln-Standard Tourabout“, kuriuo instruktorius pradėjo jaunuolį mokyti skraidyti. Beje, išmokti skraidyti buvo sena Čarlzo svajonė. Deja, tąsyk jam nepavyko baigti mokyklos ir gauti piloto licencijos, nes paprasčiausiai pritrūko pinigų mokslams.

Tada Č. Lindbergas sugalvojo originalų būdą prasimanyti lėšų – kartu su vienu pilotu įkūrė įmonėlę ir pragyvendavo iš dalyvavimo įvairiose šventėse ir kituose renginiuose. Čarlzas iš lėktuvo šokdavo su parašiutu. Žiūrovams patikdavo jo šuoliai iš įvairaus aukščio, tikslus nusileidimas į numatytas aikšteles. Su šia programa Č. Lindbergas ir jo porininkas apkeliavo nemažą dalį šalies. Tuo pat metu jaunas vyras dirbo mechaniku ir kaupė pinigus, kad galėtų baigti lakūnų mokyklą. Galiausiai tai pavyko padaryti. Č. Lindbergas tapo oro pašto lėktuvo pilotu, o sutaupęs pinigų už 500 dolerių nusipirko gerokai padėvėtą mokomąjį lėktuvą „JN Jenny“ ir su juo ore išdarinėjo stebuklus.

1924–1925 m. Č. Lindbergas buvo pašauktas atlikti karo tarnybos JAV karinių oro pajėgų bazėje Teksaso valstijoje, ten tobulinosi kaip pilotas ir buvo išleistas į atsargą gavęs leitenanto laipsnį.

Iš Niujorko į Paryžių

1919 m. viešbučių tinklo Niujorke savininkas, prancūzų kilmės amerikietis Reimondas Orteigas paskelbė skirsiąs 25 tūkst. dolerių premiją tam, kuris sėkmingai perskris Atlanto vandenyną iš Niujorko į Paryžių. Siekdami šio prizo, žuvo keli lakūnai. Aštrių pojūčių nevengęs Č. Lindbergas taip pat pasisiūlė dalyvauti kovoje dėl šio išties labai solidaus prizo (pagal tuometę dolerio vertę). Tačiau skrydžiui reikėjo lėktuvo, degalų, tepalų ir kitų dalykų, o tam jis neturėjo pinigų. Tada lakūnas sugebėjo įkalbėti jį paremti septynis verslininkus iš Sent Luiso (Misūrio valstijoje).

Už gautas lėšas įmonė „Ryan Airlines“ specialiai pagamino vienmotorį viensparnį lėktuvą. Jau pati idėja skristi vienmotoriu lėktuvu buvo pavojinga (sustojus vienam varikliui iš dviejų, dar buvo įmanoma tęsti skrydį), bet Č. Lindbergas nusprendė rinktis būtent tokį orlaivį. Lėktuvas „Spirit of St. Louis“ („Sent Luiso dvasia“) buvo pagamintas San Diege (Kalifornijos valstijoje). Pilotas nutarė išbandyti savo lėktuvą – perskristi Ameriką nuo Ramiojo iki Atlanto vandenyno. Pakilęs iš San Diego, jis nuskrido iki Sent Luiso, ten pernakvojo ir kitą dieną pasiekė Niujorką. Buvo įveiktas 5 800 kilometrų atstumas.

1927 m. gegužės 20-osios rytą Č. Lindbergas pakilo atlikti istorinio skrydžio per Atlantą. Viskas pavyko puikiai, nors teko ne kartą aplenkti audrų debesis, nusileisti iki kelių metrų virš bangų aukščio. Kitą dieną vakarėjant lakūnas nutupdė savo orlaivį Paryžiaus Le Buržė aerodrome. Skrydis truko 33,5 valandos. Ši sėkmė sukėlė tikrą emocijų audrą abiejose vandenyno pusėse. Č. Lindbergas gavo išsvajotąją premiją, buvo apipiltas dovanomis ir apdovanojimais. Tėvynėje labai greitai buvo pakeltas ir karinis laipsnis.

Mažylis buvo nužudytas

Grįžęs į JAV, Č. Lindbergas parašė autobiografinę knygą ir joje nupasakojo visą pasiruošimą ir patį skrydį. JAV vyriausybės prašymu kaip geros valios ambasadorius tuo pačiu lėktuvu jis apskrido Lotynų Amerikos šalis, demonstruodamas amerikiečių prielankumą šiems kraštams. Meksikoje Č. Lindbergas susipažino su JAV ambasadoriaus šioje šalyje dukterimi Ana Spenser Morou. Ji 1929 m. tapo garsiojo lakūno žmona. Ana taip pat išmoko pilotuoti, daug metų kartu su vyru oro transporto bendrovių užsakymu sudarė ir išbandė naujus keleivinių lėktuvų maršrutus. Išgarsėjo ir kaip poetė bei prozininkė.

1932 m. kovo 1 d. Lindbergų šeimą ištiko košmaras: buvo pagrobtas jų pirmagimis sūnus Čarlzas (iš viso pora susilaukė šešių vaikų). Berniukui tebuvo pusantrų metukų. Netrukus tėvai gavo laišką su grasinimais nužudyti vaiką, jei nebus sumokėta 50 tūkst. dolerių išpirka. Lindbergai sumokėjo reikalaujamą sumą, bet mažylis taip ir nebuvo sugrąžintas. Net dešimt dienų policija ir savanoriai ieškojo berniuko. Jį radus paaiškėjo, jog mažasis Čarlzas buvo nužudytas kone iškart po pagrobimo. Jo kūnelis, aptiktas laukuose, jau buvo gerokai apiręs.

Policija buvo susižymėjusi išpirkai sumokėtų kupiūrų numerius, ir pagaliau 1934 m. buvo sulaikytas asmuo, bandęs atsiskaityti viena iš tokių kupiūrų. Tai buvo 34-erių vokietis imigrantas, dailidė Richardas Hauptmanas. Vyro namuose buvo rasta dar 14 tūkst. dolerių, kurių numeriai atitiko. R. Hauptmanas buvo nuteistas mirties bausme elektros kėdėje.

„Amerika pirmiausia“

Sukrėsti Lindbergai išvyko į Europą, kurį laiką gyveno Anglijoje. Čarlzas lankėsi Prancūzijoje, Vokietijoje, Sovietų Sąjungoje, susipažino su tų šalių aviacijos pramone. SSRS jį visapusiškai nuvylė, o štai Trečiojo reicho aviacija sukėlė susižavėjimą. Negana to, vokiečių aviacijos vadas Hermanas Gėringas apdovanojo Č. Lindbergą. Dėl to tėvynėje jis buvo apkaltintas palankumu naciams.

1939-ųjų pavasarį Lindbergai grįžo į JAV. Netrukus prasidėjo Antrasis pasaulinis karas. Čarlzas darė viską, kad JAV neįsitrauktų į karą. Jis tapo vienu iš komiteto „Amerika pirmiausia“ lyderių. Č. Lindbergas savo autobiografijoje vėliau rašė: „Aš buvau labai susirūpinęs, kad potencialiai milžinišką galią turinti Amerika, besivadovaujanti nepagrįstu ir neveiksniu idealizmu, gali surengti kryžiaus žygį į Europą, kad įveiktų Hitlerį, nesuprasdama, jog Hitlerio pralaimėjimas paliks Europą beginklę prieš sovietinės Rusijos prievartą, plėšimus ir barbariškumą, ir tai gali padaryti mirtiną žaizdą Vakarų civilizacijai.“

Tokia veikla labai nepatiko prezidentui Franklinui Ruzveltui, ir jis pašalino Č. Lindbergą iš atsargos karininkų bei negrąžino pulkininko laipsnio, kurio Čarlzas pats atsisakė 1941 m. Tačiau kai Japonija atakavo Perl Harborą, Čarlzas kaip civilis konsultantas daug padėjo savo šalies kariuomenei. Pokario metais jis buvo JAV karinių oro pajėgų vado patarėju. 1954 m. prezidentas Dvaitas Eizenhaueris Č. Lindbergui suteikė brigados generolo laipsnį.

Išėjęs į atsargą, Č. Lindbergas daug keliavo, domėjosi Afrikos šalių ir Filipinų tradicine kultūra, parašė dar vieną knygą, tapo žymiu aplinkosaugininku, kovojo prieš banginių medžioklę. Gyveno Havajuose. 1974 m. rugpjūčio 26 d., sulaukęs 72-ejų, mirė nuo vėžio Maujo saloje.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.