Skarota močiutė, žvelgusi į mus nuo sienos mokyklos lietuvių kalbos ir literatūros kabinete arba nuo vieno lito nominalo banknoto, – tokia mūsų atmintyje išliko viena pirmųjų lietuvių rašytojų moterų Žemaitė (tikroji pavardė – Julija Beniuševičiūtė-Žymantienė).

Manvydas VITKŪNAS

„Mano tėvas, Antanas Beniuševyčia, bajoras. Motina, Julijana Scepuraitė, taipgi bajoraitė, kaip visuomet, sakėsi iš aukštos giminės esanti kilusi. Jos tėvas paėjęs iš Vilniaus, kame daug giminės buvę; tarpe tų buvęs vienas kanauninkas; kunigas Scepura. Bet mano motinos tėvas, nežinau, kokiu būdu, atsikraustęs į Žemaičius. Čia labai vargingai gyvenęs, apie vaikų mokslą nė manyti nemanęs: prakutę vaikai ėję tarnauti. Rašyti mama nemokėjo, tik ant knygos skaitė, bet savo bajorišką kilimą ir lenkišką kalbą labai gerbė.

Mus, savo vaikus, dabojo, kad lenkiškai kalbėtumėm: lenkiškas knygas liepė skaityti. Mes augdamos iš pat mažo padėjome motinai darbuotis – paukščius ganėme, lesinome, didesnės užaugusios milžome karves, sūrius darėme... Žiemą tėvas mus mokė skaityti ir rašyti lenkiškai, kalbėti lenkiškai liepė, žemaitiškai draudė. Labiausiai buvome draudžiamos nuo draugavimo su lažininkų vaikais, kurie atnešdavo valgyti: nevalia mums buvo su jais nei susidėti, nei su mužikiukais šnekėti“, – savo autobiografijoje rašė Žemaitė.

Jos gimtuosiuose namuose buvo kalbama lenkiškai – polonizacijai tuomet buvo pasidavę daug Lietuvos bajorų, netgi smulkių ir neturtingų, kaip kad Žemaitės tėvai. Ilgas būsimosios rašytojos gyvenimo kelias prasidėjo Žemaitijoje, Bukantės dvarelyje (dab. Plungės r.), 1845 m. birželio 4 d. Šeimoje augo keturios dukterys – Emilija, Petronėlė, Julija ir Juzefa. Tėvai buvo dvaro tarnautojai (tėvas – urėdas, mama – šeimininkė).

Rėmė sukilėlius

Iš pradžių namuose mokyta tėvo, imli mokslui mergaitė dvylikos metų atsidūrė Šėmų dvare (dab. Telšių r., netoli Viešvėnų), kur gyveno jos pasiturinti teta. Čia nuolatos buvo mokomos kelios mergaitės. Julija Šėmuose gyveno nuo 1856 iki 1863 m.

Dvare ji mokėsi ne tik įvairių disciplinų (nuo matematikos iki geografijos), kalbų, bet ir gerų manierų, etiketo, šokių. Galiausiai jos mokslai pagal tėvų susitarimą su teta baigėsi, bet iš Šėmų ji dar kurį laiką neišvyko. Autobiografijoje Žemaitė rašė: „Bet manęs dėdina nuo savęs neišleidžia: liepia skaityti, rašyti, pačiai lavintis. Kartais mokytoja neatsisakys ką paaiškinti, kartais Poliusia, buvusi mūsų mokytoja, laiko turėdama, parodys, ko paklausiu, sykiu padėsiu ką nors prie namų ūkės. Pamažu palikau sykiu panelė, tarnaitė, šeimininkė, pasiuntinė, siuvėja.

Kur kas norėjo, ten galėjo mane prirokuoti: kame kas sugaišo nuo kokio darbo, ten reikia man stoti; atvažiavo svečių – man patarnauti, jei nakvinai – lovas pakloti, viską sužiūrėti; kartais pietus išvirti ir sykiu į stalą sėsti. Prireikė ko pirkti – lėk į kaimą ar pas kumečių bobas sviesto, smetonos ar kiaušinių parneši, o čia, žiūrėk, jau kitas koks darbas laukia – obuolius rinkti, džiovinti, bites daboti, uogas virti... Nežinosi, iš kur koks darbas tau išlįs.

O pasiūti baltinius, sulopyti visiems – vėl mano darbas... Paskaityti ar parašyti tik laiko gavau vakarais, kai tie prailgėjo... O jei kuomet svečių yra, tai ir vakaras užimtas. Jei jaunuomenės atvažiuoja, reikia ir man sykiu žaisti, šokti... Ne sykį, pabėgusi nuo šokių, nešiau tacą (padėklą) su uogomis ar konfitūrais (uogienėmis) svečiams, mat namiškėms panelėms neišpuola patarnauti – tai mano priedermė, nes kambarinė buvo maža, kokių 14-kos metų: jos pareiga man pavesta pildyti...

Bet man buvo linksma, smagu. Vasarą su jaunimu lakstėme uogauti, grybauti, namie mokėmės šokti, žaisti, o apilsusios kortomis lošėme, kol mane nepašauks prie kokio darbo. Vasarą kartais nuvažiuodavau pas tėvus, bet neilgam: tuoj dėdina beparašanti, kad grįžčiau – esąs svarbus reikalas... Tėvas kinko arklius ir veža.“

Šėmuose būsimą rašytoją užklupo 1863–1864 m. sukilimo įvykiai. Teta rėmė sukilėlius, ja pasekė ir Julija. Savo atsiminimuose ji gana plačiai ir labai jautriai papasakojo kai kuriuos sukilimo įvykius.

Vyras – buvęs baudžiauninkas

Po sukilimo Julija gavo tarnybos vietą turtingų dvarininkų Gorskių dvare Džiuginėnuose, netoli Telšių. Tarnyba nebuvo perdėm sunki – ji buvo dvaro šeimininko sesers „kompanione“ – palydove, padėjėja. Tarnaudama dvare, susipažino su medžioklės prievaizdu ir eiguliu Laurynu Žymantu. Tai buvo nelengvo likimo žmogus, buvęs baudžiauninkas, vaikystėje paimtas iš šeimos į dvarą, gyvenęs labai sunkiai, patyręs daug skriaudų ir neteisybės. Jis labai jautriai mokėjo apie tai pasakoti, ir galiausiai Julijos širdis neliko abejinga. Ji prieš savo tėvų valią ištekėjo už žemesnio luomo vyro.

Apie šį savo žingsnį Žemaitė rašė: „Prižadėjau nežiūrėti nė kokių neleidimų, ir sutinku už jo tekėti vien dėl to, kad mužikas ir likimo skriaudžiamas. Man rodėsi – kažkoks didelis pasišventimas iš mano pusės nutekėti už tokio nelaimingo žmogaus.“ Taigi net neaišku, kas – meilė ar gailestis, atjauta buvo svarbesnis veiksnys šioje santuokoje. Kad ir kaip ten būtų, Žymantų šeima buvo tvirta ir gausi. Julija su Laurynu susilaukė net septynių vaikų, iš kurių užaugino šešis (keturios dukros ir du sūnūs). Dar viena dukrelė mirė kūdikystėje. Abu sūnūs užaugę ir gelbėdamiesi nuo tarnybos carinės Rusijos kariuomenėje atsidūrė už Atlanto, įsikūrė JAV.

Žymantai kone tris dešimtmečius vertėsi žemės ūkiu. Savos žemės neturėjo, nuomojosi ūkius įvairiose Žemaitijos vietose. Abu anksčiau buvę dvarų tarnautojai nelabai mokėjo ūkininkauti, niekaip negebėjo prasigyventi, patyrė daug sunkumų. Julijai rodėsi, kad vyras neišmano, kaip ką daryti, o Laurynas nevengdavo apkaltinti Juliją, esą ji – prasta šeimininkė. Pora neretai bardavosi, pykdavosi, kartais net dėl menkniekių. Vaikų buvo daug, o lėšų jiems lavinti stigo. Dėl to tėvai, ypač pati mokslams imli buvusi Julija, jautė vidinę kaltę.

Pusamžė debiutantė

Galbūt gyvenimas, keliaujant iš vienos Žemaitijos vietos į kitą, taip ir būtų prabėgęs, jei ne lemtingas susitikimas. Apie 1884 m. Žymantų šeima išsinuomojo ūkį Ušnėnuose (netoli Užvenčio, dab. Kelmės r.). Kaimynystėje gyveno Višinskiai, kurių sūnus Povilas mokėsi Šiaulių gimnazijoje, vėliau studijavo Sankt Peterburgo universitete. Jis buvo tikras Lietuvos patriotas, vienas aktyviausių tautinio atgimimo veikėjų. Savo kaimynei J. Žymantienei P. Višinskis parūpindavo įvairios literatūros. Taip į Julijos rankas pakliuvo ir knygnešių platinamos draudžiamos lietuviškos knygos bei laikraščiai.

Moteris susidomėjusi skaitė lietuviškus apsakymus. Per P. Višinskį ji susipažino su Marija Pečkauskaite-Šatrijos Ragana, Gabriele Petkevičaite-Bite. Paskatinta kitų žmonių, visų pirma jos mokytojo ir pirmojo kritiko P. Višinskio, Julija pati nusprendė išbandyti plunksną. Tuo metu jai jau buvo beveik penkiasdešimt metų. Pirmasis jos apsakymas „Rudens vakaras“ buvo išspausdintas „Tikrajame Lietuvos ūkininkų kalendoriuje 1895 metams“.

Pajutusi kūrybos džiaugsmą, rašytoja, pasirinkusi Žemaitės slapyvardį, nebenustojo rašiusi. Jai ypač aktualios buvo pobaudžiavinio Lietuvos kaimo, jo žmonių santykių temos. Daugiausia dėmesio ji skyrė moterų ir vaikų padėčiai šeimoje, patiriamo smurto, nelaimingos santuokos, sudarytos iš išskaičiavimo, temoms.

Jos kūryboje neapeinamos ir socialinio teisingumo, valdininkų ir ponų savivalės bei kitos to meto visuomenei labai aktualios temos. Iš pradžių skelbusi savo kūrybą periodiniuose leidiniuose – „Ūkininkas“, „Varpas“, Darbininkų balsas“, „Vilniaus žinios“ bei kituose, ilgainiui rašytoja pradėjo leisti knygeles, kūrinių rinktines. Lietuvių literatūros klasika tapo Žemaitės kūriniai „Petras Kurmelis“, „Marti“, „Topylis“ ir daugelis kitų.

Užaugus vaikams ir mirus vyrui, rašytoja galutinai atsidėjo kūrybinei ir visuomeninei veiklai. Ji paliko Ušnėnus, persikėlė į Aukštaitiją ir apsigyveno Puziniškyje (dab. Panevėžio r., netoli Smilgių). Ji dirbo ekonome Gabrielės Petkevičaitės-Bitės šeimai priklausiusiame dvare. Abi moterys bendradarbiavo, kūrinius pasirašinėjo slapyvardžiu Dvi Moteri.

Vėlyva meilė

Puziniškyje Julija įsimylėjo kone trisdešimčia metų jaunesnį dvaro ūkvedį, inteligentišką, mokslus baigusį Konstantiną Petrauską. Tai buvo melodramos vertas meilės romanas. Rašytoja, jau kitur gyvendama, parašė Konstantinui mažiausiai pusšimtį laiškų, šis – kiek mažiau. Julija siuntė jam knygas, savo pačios mezginius, Konstantinas Julijai davė pinigų batams, medžiagos paltui. Simpatija buvo abipusė, bet intrigą dar didino tai, kad Konstantinas sparną rėžė ir apie rašytojos dukrą Juzę ir net anūkę Elzę. Jaunoji panelė gerokai vyresniu vyru nesusidomėjo, o štai Juzė ištekėjo už Konstantino. Mama šią dukros santuoką viešai palaikė, bet vidujei veikiausiai labai išgyveno.

Įsijungusi į visuomeninę veiklą, Žemaitė 1907 m. dalyvavo Lietuvos, o vėliau – visos Rusijos imperijos moterų suvažiavimuose. Skaitė pranešimus „Sodžiaus moterų skriaudos“ ir apie moterų girtuoklystę, bet ir pati turėjo žalingų įpročių – nevengdavo parūkyti. Nuo 1912 m. gyveno Vilniuje, redagavo „Lietuvos žinias“. Dėl paskelbtos neigiamos publikacijos apie Rusijos Dūmą buvo sulaikyta ir dvi savaites praleido Lukiškių kalėjime.

1916–1921 m. kartu su advokatu Andriumi Bulota bei jo žmona Aleksandra Žemaitė lankėsi JAV ir Kanadoje, rinko aukas nukentėjusiesiems nuo karo šelpti. Buvo surinkta apie 30 tūkst. dolerių. Grįžusi iš Amerikos, Žemaitė apsigyveno Bulotų namuose Marijampolėje.

Garsiosios lietuvių literatės ir visuomenės veikėjos išėjimas susiję su nelemtu atsitiktinumu – jai grįžtant autobusu iš Kauno į Marijampolę, pakeliui sugedo autobusas, tad teko spiginant šalčiui nakvoti vidury laukų. Garbaus amžiaus rašytoja susirgo plaučių uždegimu ir mirė Marijampolėje 1921 m. gruodžio 7 d., eidama 77 metus. Kūrėja paliko per pusketvirto šimto literatūros kūrinių.

Daugiau įdomių ir aktualių straipsnių rasite žurnale „Savaitė“. Jį galite gauti tiesiai į savo namus – užsiprenumeravę arba skaityti elektroninę žurnalo versiją.