Dar nespėjome įveikti šiukšlių rūšiavimo iššūkio, mūsų jau laukia dar vienas – nuo 2019 m. turėsime rūšiuoti maisto atliekas, o 2018-ieji bus skirti šiam darbui pasirengti ir žmonėms apsiprasti su mintimi, kad virtuvėje, kaip kadaise kaime kiaulių kibiras, stovės specialus maisto atliekų indas.

Berta JANUŠAUSKIENĖ

Per metus Lietuvoje susidaro apie 1,3 mln. tonų komunalinių atliekų, apie 13 proc. (80 tūkst. tonų) jų – maisto atliekos, tiesa, ne visos jos „gimsta“ gyventojų namuose; vis dėlto vienas gyventojas per metus išmeta apie 50 kg maisto atliekų. Nemažą dalį šių atliekų išmeta prekybos centrai, kavinės, restoranai ir kiti maisto tvarkymo subjektai. Nors maisto atliekas šie subjektai gali tvarkyti patys, vis dėlto dažniausiai jas perduoda įmonėms, kurios iš šių atliekų gamina kompostą, biodujas, kaulų miltus ir kt. Viskas vienaip ar kitaip panaudojama šalies ūkyje ar eksportuojama.

Gyventojai iki šiol maisto atliekas mesdavo į komunalinių atliekų konteinerius, tik nuo 2013 m. privačių namų savininkai turėjo galimybę nemokamai gauti kompostavimo konteinerių (savivaldybės periodiškai vis dalija) ir taip ne tik pasigaminti kokybiško komposto, bet ir prisidėti prie švaresnės šalies aplinkos. Tačiau laukia dar daugiau pokyčių.

Reikia stengtis

Aplinkos ministerijos viceministras Dalius Krinickas, paklaustas, ar mums nebus per sunku imtis naujo uždavinio, neįveikus ankstesnio (kad bent dauguma žmonių rūšiuotų šiukšles), atsakė, kad šie uždaviniai vienas kitam netrukdo, tik papildo vienas kitą. Kaip tik, pasak jo, maisto atliekų rūšiavimas prisidės prie to, kad iki 2020 m. įveiksime išsikeltą tikslą padidinti perdirbamų atliekų kiekį iki 60 proc. Be to, maisto atliekų rūšiavimas labai padės tinkamai perdirbti kitas atliekas, nes dažnai kartu sudėtos maisto atliekos kitas atliekas sugadina.

Vakaruose žmonės labai atidžiai rūšiuoja atliekas, nors tai ir sukelia nemažai nepatogumų, pavyzdžiui, vienos atliekos surenkamos vieną dieną, kitos – kitą, be to, už netinkamai surūšiuotas atliekas galima gauti griežtų pastabų iš namų prižiūrėtojų ir baudų iš atliekų perdirbėjų. Lietuvoje nieko panašaus nėra – tik labai švelni agitacija, gal dėl to atliekos rūšiuojamos taip vangiai?

Pasak aplinkos viceministro, Vakaruose žmonės atliekas rūšiuoja nepalyginti seniau nei mes Lietuvoje ir gąsdinti žmonių baudomis nevertėtų. Juo labiau kad padėtis gerėja, didėja bendruomenių, kurios nori gyventi švariai ir ekologiškai, iniciatyvumas.

Labai naudinga medžiaga

Kas privalės kompostuoti maisto atliekas? Teisės aktuose nustatyta, kad nebus privaloma atskirai surinkti maisto atliekų tik kaimiškosiose teritorijose, vienkiemiuose, mažuose miesteliuose, taip pat tose teritorijose, kur atskiras maisto atliekų surinkimas ekonomiškai nenaudingas ar techniškai neįmanomas. Reikalavimai bus taikomi gyvenvietėms, kuriose yra daugiau kaip 20 tūkst. gyventojų, taigi iš esmės – didesniems miestams. Tiesa, mažose vietovėse tai nėra problema.

Didžiuosiuose miestuose susidaro dideli kiekiai atliekų, tačiau žmonės neturi galimybių patys jas kompostuoti. Taigi esant dideliems kiekiams galima organizuoti ekonomiškai efektyvų atliekų surinkimą, perdirbimą ir panaudojimą. Iš daugiabučių namų gyventojų surinktos maisto ir kitos bioskaidžios atliekos bus panaudotos komposto ar biodujų gamybai. Dalis komposto bus parduodama didmeninės ir mažmeninės prekybos būdu, vienaip ar kitaip pasieks dirvožemį ir pagerins jo kokybę.
Tam tikra dalis perdirbtų bioskaidžių atliekų taps vadinamuoju techniniu kompostu – jis galės būti naudojamas atliekoms „perdengti“ sąvartynuose, pažeistoms teritorijoms rekultivuoti.

Tad dideli kiekiai komposto procesui įsibėgėjus leistų sumažinti pesticidų kiekį žemės ūkyje, komunalinių atliekų išvežimo išlaidas (kaip žinome, surūšiuotos atliekos išvežamos nemokamai), taip pat prisidėti prie Žemės išlikimo, nes ji šiukšlėse tiesiog skęsta ir dūsta.

Žinoma, maisto atliekoms kompostuoti reikės specialių konteinerių. 2018 m. savivaldybės turės teikti paraiškas jiems įsigyti, maisto atliekų konteineriams pirkti bus skiriamos Europos Sąjungos (ES) paramos lėšos. Buitiniams maisto atliekų surinktuvams ir kompostavimo konteineriams individualiose valdose bus skirta 70 mln. eurų Sanglaudos fondo lėšų. Kaip jau minėta, 2018-ieji bus pasirengimo pokyčiams metai, taip pat planuojama pradėti informacinę kampaniją šia tema.

Atliekos Vakaruose

Nors atliekų rūšiavimas Vakarų pasaulyje jau gerokai įsišaknijęs, atskiras maisto atliekų surinkimas tebėra šiokia tokia naujiena ir ten. Štai pernai Paryžius vykdė bandomąjį maisto atliekų rūšiavimo projektą ir užsibrėžė ambicingą tikslą – 50 proc. buitinių atliekų turi būti surenkamos ir perdirbamos kaip antrinės žaliavos, 25 proc. buitinių atliekų turi sudaryti surūšiuotos maisto atliekos ir tik tiek pat buitinių atliekų turi būti surinktos kaip tinkamos sudeginti.

Pirmųjų maisto atliekų rūšiavimo iniciatyvų Prancūzijos sostinėje imtasi 2014 m., tada buvo surinkta 34 tonos maisto atliekų, 2015-aisiais – jau 116 tonų, o pernai – net 1 200 tonų. Miestas jau dvejus metus vykdo milžinišką infrastruktūros plėtrą (įrengta daugiau kaip 500 vietinio kompostavimo aikštelių, pastatyta keletas tūkstančių papildomų konteinerių) ir informacinę sklaidą (išleistas žemėlapis su instrukcijomis, rengiamos įvairios kampanijos). Prie progreso itin prisidėjo 2016 m. tuomečio ūkio ministro, dabartinio Prancūzijos prezidento Emanuelio Makrono išleistas įsakymas dėl maisto atliekų tvarkymo.

Per metus paryžiečiai išmeta apie 160 tūkst. tonų maisto (likučių ir dar įpakuoto) atliekų. Anksčiau, kaip ir mūsų šalyje, maisto atliekos buvo renkamos kartu su komunalinėmis atliekomis ir deginamos. Minėto projekto tikslas – maisto atliekas surinkti atskirai, kad būtų gaminamas kompostas ir biodujos. Tikimasi, kad per metus bus surenkama ne mažiau kaip 30 kg maisto atliekų iš kiekvieno projekte dalyvaujančio gyventojo, iš viso – apie 3 500 tonų.

Iš esmės projektas įtraukė apie 120 tūkst. žmonių, gyvenančių 74 161 bute, 4 361 pastatuose. Miesto savivaldybės darbuotojai ir savanoriai aprūpino projekte dalyvaujančius namų ūkius specialiomis šiukšliadėžėmis, kompostavimo maišais, atitinkančiais europinius standartus, ir išsamiomis instrukcijomis. Vėliau žmonės minėtus maišus turės įsigyti patys.

Kaip maisto atliekų tvarkymo pavyzdys jau kelerius metus pateikiamas Milanas, kur daug kas pasikeitė į gera ne tiek dėl šalies vyriausybės, kiek dėl Milano merijos pastangų. Nemažai maisto atiduodama labdarai, pavyzdžiui, buvo panaikintos kai kurios kliūtys prekybos tinklams ir restoranams dalyti maistą.

Grįžta senosios vertybės

Tačiau, pavyzdžiui, Didžiojoje Britanijoje iki šiol kiekvienas gyventojas per metus išmeta maisto, kurio vertė siekia maždaug 200 svarų, visai neseniai buvo paskelbta, kad per pastaruosius kelerius metus Didžiosios Britanijos gyventojo metinės išlaidos maistui padidėjo 200 svarų. Be abejo, ne visi žmonės vartoja vienodai, ne visi ir maisto išmeta vienodai, tačiau minėti skaičiai vis tiek skamba ironiškai. Ir Jungtinė Karalystė, ir Jungtinės Amerikos Valstijos – iš tų šalių, kurios nusprendė imtis šios problemos rimtai, iš pašaknių ir valstybės lygmeniu.

Tiesa, būdų, kaip neprisipirkti ir neprisivirti maisto daugiau, nei pavyksta suvalgyti, – ne tiek jau daug. Selina, kaip rašoma, kilusi iš Rusijos, buvo maisto išmetimo stabdymo Danijoje pradininkė. Ji įtikino danus, kad maisto švaistymas – tai nepagarba ir žmonėms, ir maistui. Ši vertybė jai buvo įdiegta jau vaikystėje, ir nors danai buvo įpratę išmesti maistą, jos patirtis jiems atvėrė akis.

Beje, vienas pirmųjų maisto švaistymo pagalbininkų – prekių vežimėlis. Vakariečiams įprasta stumti vežimėlius tarp prekybos centrų lentynų ir vieną po kitos krauti didžiules pakuotes maisto produktų, juo labiau kad išlaidos maistui daugelyje Europos šalių nesudaro didelės dalies šeimos išlaidų, o jei būtų atsikratyta „vežimėlių manijos“, jos sudarytų tik kelis procentus. Taigi siūloma prekybos centruose neimti didelių vežimėlių, apsiriboti nedideliais prekių krepšeliais, antraip vis tiek kils pagunda įsigyti ko nors „du už vieno kainą“.

Prekybos tinklų idėjos autoriui, kuris sugalvojo, kad maistą reikia pirkti vežėčiomis, galbūt ir reikėjo pastatyti paminklą, bet dabar jau būtų atėjęs laikas jį nugriauti.

Aišku, Lietuvoje padėtis – kiek kitokia, net ir palyginti nemažai uždirbantys žmonės pagaili maistui didžiulių sumų, kurias tektų pakloti mūsų mažmeninės prekybos parduotuvėse, todėl perka kontroliuodami kiekius. Vis dėlto galimybė (vėliau – būtinybė) rūšiuoti maisto atliekas paskatins pažvelgti į problemą kitaip, pagalvoti, kiek valgome, kiek perkame, kiek išmetame.

Nežmoniški atliekų kiekiai

Naujausiais „Eurostat“ duomenimis, 2014 m. ES vykdant visą ekonominę veiklą ir visuose namų ūkiuose susidarė iš viso 2 503 mln. tonų atliekų. Tai didžiausias 2004–2014 m. ES šalyse nustatytas atliekų kiekis (naujesni duomenys bus paskelbti 2018 m. rugpjūtį). Žinoma, daugiausia atliekų susidarė labiau išsivysčiusiose valstybėse, tačiau tai – ne taisyklė: palyginti daug atliekų sukaupta Bulgarijoje ir Rumunijoje, palyginti mažai – Italijoje.

Statybos atliekos sudarė 34,7 proc. visų atliekų. Toliau rikiavosi kalnakasyba ir karjerų eksploatavimas (28,2 proc. atliekų), gamyba (10,2 proc.), atliekų tvarkymo ir vandens paslaugos (9,1 proc.) ir namų ūkiai (8,3 proc.). Likusius 9,5 proc. visų atliekų sudarė atliekos, susidariusios vykdant kitą ekonominę veiklą, daugiausia – paslaugų (3,9 proc.) ir energetikos (3,7 proc.) sektoriuose.

Bulgarijoje per metus vienam gyventojui teko vidutiniškai 24,9 tonos atliekų. Šis rodiklis penkiskart viršijo ES vidurkį – 4,9 tonos. Kelios valstybės narės, kuriose susidarė itin daug atliekų vienam gyventojui, nurodė, kad labai didelį jų kiekį lėmė kalnakasyba ir karjerų eksploatavimas, vis dėlto daugelyje kitų šalių daug atliekų susidarė dėl statybos ir griovimo darbų (Bulgarijoje, Švedijoje, Rumunijoje, Suomijoje, Liuksemburge).

2014 m. ES susidarė 891 mln. tonų atliekų, kurios nepriskiriamos prie stambių mineralinių atliekų. Šį rodiklį susiejus su gyventojų skaičiumi, vienam ES gyventojui tokių atliekų teko vidutiniškai 1,8 tonos.

Beveik pusė (47,4 proc.) ES šalyse apdorotų atliekų buvo pašalintos kitaip, nei deginant (išvežtos į sąvartynus). Dar 36,2 proc. tokių atliekų skirta tolesnio naudojimo operacijoms, išskyrus šiluminės energijos išgavimą ir užpildymą (tolesnio naudojimo operacijos dar vadinamos antriniu perdirbimu). Šiek tiek daugiau nei dešimtadalis (10,2 proc.) ES apdorotų atliekų buvo panaudotos užpildymui, kitos – sudegintos išgaunant šiluminę energiją (4,7 proc.) ar jos neišgaunant (1,5 proc.). ES valstybėse narėse taikyti labai įvairūs apdorojimo būdai. Pavyzdžiui, kai kurios šalys (Italija, Belgija) labai daug atliekų perdirbo, kitos (Bulgarija, Rumunija, Graikija, Švedija, Suomija) buvo labiau linkusios rinktis sąvartynus.

ES 2014 m. buvo apdorota iš viso 75,6 mln. tonų pavojingų atliekų. Daugiau nei pusė jų apdorota tik trijose valstybėse narėse: Vokietijoje (27,2 proc.), Bulgarijoje (16,1 proc.) ir Estijoje (13,6 proc.). Beveik pusė (49 proc.) ES apdorotų pavojingų atliekų buvo išvežtos į sąvartynus, kitaip tariant, pašalintos panaudojant žemę ar taikant
žemės apdorojimą ir išleistos į vandens telkinius. Tokių atliekų vienam ES gyventojui teko 73 kg.

Daugiau svarbių, įdomių ir naudingų temų rasite žurnale "Savaitė"