Po gražiais mokslo metų pradžios žodžiais apie žengimą į nuostabų žinių pasaulį slypi ne tokios gražios potekstės – jau nuo pirmųjų klasių mokiniai surūšiuojami pagal pasiekimus, kartais – pagal tėvų socialinę padėtį. Daugeliui tokia tvarka atrodo logiška, tačiau ar ji naudinga?

Teodora RAŠIMAITĖ

„A klasėje – sustiprintas anglų kalbos mokymas, M – matematikos, V – vokiečių kalbos, o C klasėje – durniai“, – aiškina man penktokė kaimynės dukra, paklausta, ką reiškia raidė prie jos klasės pavadinimo. Atvira ir nuoširdi mergaitė tiesiog konstatuoja „visiems žinomą“ faktą. Nors diskusijos, ar verta mokinius grupuoti pagal pasiekimus, vyksta jau šimtmetį, tiek, kiek gyvuoja visuotinis švietimas (ankstesniais amžiais žemesniųjų sluoksnių atstovai apie švietimą apskritai galėjo tik svajoti), vaikų galvose toks mokinių rūšiavimas įgauna ir patyčių formą.

Beje, ne visose mokyklose rūšiavimas vienodas. Kai kuriose regionų švietimo įstaigose vaikai surūšiuojami pagal socialinę ir turtinę padėtį, o ne pagal pasiekimus, tad vienoje klasėje gali atsidurti ir skirtingų gabumų vaikai, tokiu atveju į geriau besimokantį neturtingų tėvų vaiką gali iš aukšto žvelgti turtingesnių tėvų, tačiau prasčiau besimokanti atžala. Žinoma, vaikai, kaip ir visi kiti žmonės, nėra vienodo intelekto pajėgumo ir niekuomet nebus vienodo materialinio lygio, tačiau kyla klausimas, ar verta šiuos skirtumus dar labiau pabrėžti nuo ankstyvos vaikystės? Dar blogiau – uždėti lemties ženklą, kuriam po 12 metų, praleistų mokykloje, nutrinti reikės titaniškų pastangų?

Apytiksliais įvairių šalių skaičiavimais, apie 5–10 proc. vaikų yra itin gabūs, maždaug tiek pat vaikų – ne, tiesa, nėra beviltiški, tiesiog jiems išlavinti reikia milžiniškų pastangų, kurių, žinoma, beveik nė viena valstybinė švietimo sistema negali sau leisti skirti. Be to, ir nemano, kad tai tikslinga. Tačiau daugiau nei du trečdaliai vaikų yra vidutinių gabumų, turint omeny bendrą pasiekimų lygį, tarp jų yra vaikų, kurie turi išskirtinių gabumų kokiai nors vienai ar kelioms sritims. Koks jų likimas, rūšiuojant mokinius pagal gabumus iškart po pradinės ar net pradinėje mokykloje? Dalis jų priskiriami prie „prastesniųjų“, dalis – prie „geresniųjų“, ypač jei apsukresni tėvai suskumba laiku tuo pasirūpinti ir turi ryšių su mokytojais ir mokyklos vadovybe.

Neigiamus lūkesčius pateisina

Kartais tėvų pasitikėjimas švietimo sistema ir mokytojais turi lemtingų padarinių. „Dukrai baigus pradinę mokyklą, vaikų tėvai turėjo rinktis, ar jų atžalos norėtų lankyti vadinamąją matematinę klasę. Tačiau viskas vyko „tarp eilučių“, lyg tarp kitko. Dukra pati pareiškė nenorinti mokytis matematikos sustiprintu lygiu, tad viskas buvo tarsi savaime aišku. Nors jokio pareiškimo ar raštiško sutikimo neparašiau. Tiesa išaiškėjo pamažu – į vadinamąją matematinę klasę buvo surinkti geriau besimokę vaikai ir tie, kurių tėvai suprato, kur šuo pakastas“, – pasakojo dabar jau gimnaziją baigiančios mergaitės mama. Pasak jos, dukra pradinėse klasėse gerai mokėsi, gaudavo pagyrimų, tačiau „gerojoje“ klasėje reikėjo palikti vietų ne tik turintiems gabumų matematikai, bet ir tiesiog norintiems mokytis „geresnėje“ klasėje mokiniams. Beje, moters teigimu, mokykloje daugiau nebuvo jokių kitų sustiprinto mokymo klasių – nei lietuvių kalbos, nei užsienio kalbos, nei muzikos, nei dailės...
Koks tokio rūšiavimo rezultatas konkrečiam vaikui? Vienoje klasėje surinkti nedrausmingi vaikai, triukšmas per pamokas, maži reikalavimai. Maža to, pastarųjų mokytojai nė neslėpė, tad per kelerius metus padarė meškos paslaugą – minėtos mergaitės pasiekimai ir motyvacija mokytis smarkiai krito.

Beje, mokinių rūšiavimas kai kuriose mokyklose tampa dar vienu Damoklo kardu vaikams (jei blogai mokysis, pateks į „antros rūšies“ klasę), kartais net ir tragedija – skelbta, jog perkėlimas į „prastesnę“ klasę buvo vieno iš pernai nusižudžiusių vaikų sprendimo priežastis. Juk vaikai dar nesupranta, kad žmogaus vertės negalima tapatinti su jo pasiekimais.

Mišką kerta, skiedros lekia

Psichologė Danguolė Bičkauskienė pabrėžia, kad ši problema jai yra žinoma. Jos nuomone, vaikas jokiu būdu neturi būti stigmatizuojamas (paženklinamas) nuo vaikystės, vien jau dėl to, kad žmogus yra gyva, gebanti tobulėti būtybė. Nors pradinėse klasės vaikai pasiekia skirtingų mokymosi rezultatų, per visus mokymosi metus jie gali ne kartą keistis. Pavyzdžiui, pavyzdingai mokęsis pradinukas vyresnėse klasėse gali tapti vidutinioku, kartais mokymosi rezultatus tam tikrais etapais gali smukdyti tėvų skyrybos, emigracija, naujas mokytojas, patyčios, kiti sunkūs išgyvenimai, paauglystė ir t. t.

„Paženklinti vaikus – tai užkirsti kelią jų tobulėjimui, – teigia psichologė. – Aš pati iš asmeninės patirties galiu pasakyti, kad pradinėse klasėse mokiausi gana prastai, mat dėl silpnos sveikatos nelankiau darželio ir turėjau socialinės adaptacijos sunkumų. Vėliau atsitiesiau ir gerai mokiausi iki pat baigiamųjų klasių. Nors sovietinė švietimo sistema buvo gana abejinga rūpesčių nekeliantiems vaikams, neatsimenu, kad būčiau jautusis nurašyta. Sunku pasakyti, koks būtų mano likimas, jeigu mane būtų surūšiavę, – tuo metu mano psichologinis atsparumas buvo labai menkas, savivertė – nedidelė... Manau, kad panašų neigiamą poveikį toks išankstinis nusistatymas gali turėti ir daugybei kitų vaikų.“

Galima teigti, kad išankstinis skirstymas atitinka didžiosios dalies vaikų gabumus ir potencialius pasiekimus, tačiau ne visų, tad galioja taisyklė – medžius kerta, skiedros lekia. Vis dėlto ar galima ir verta švaistytis žmonėmis valstybei, kuri neturi milijoninių žmogiškųjų išteklių? Štai kur klausimas. Tai klausimas valstybės mastu. Be to, lieka neatsakyta į klausimą, kaip tai veikia pačius vaikus? Juk jų gabumai neatsiskleidžia vienu metu, jie netapatūs mokymosi pasiekimams, kartais, atvirkščiai, daug žadantys vaikai tampa vidutinių gabumų suaugusiaisiais. Akivaizdu, kad psichologiškai susigūžęs, „antros rūšies“ klasėje besimokantis vaikas atskleisti savo gabumus turi mažiau galimybių.

Ne viską lemia pinigai

Ekonominio bendradarbiavimo ir plėtros organizacijos (EBPO) Švietimo ir įgūdžių direktorato direktorius Andrėjas Šleicheris savo straipsnyje paneigė kai kuriuos mitus apie tai, ko reikia, kad švietimo sistema veiktų gerai. Pavyzdžiui, laikomasi nuomonės, jog socialiai nepalankios sąlygos lemia prastus mokymosi rezultatus, tačiau Tarptautinės mokinių vertinimo programos (Programme for International Student Assessment, arba PISA) testų rezultatai rodo, kad 10 proc. skurdžiausiai gyvenančių Šanchajaus penkiolikmečių matematiniai gebėjimai yra geresni nei 10 proc. visas privilegijas turinčių Jungtinių Amerikos Valstijų (JAV) ir kelių Europos šalių bendraamžių.

Švietimo sistemos, kur nepalankiomis sąlygomis gyvenantys mokiniai gerai mokosi, siekia sušvelninti socialinę atskirtį. Čia paprastai į daugiausia rūpesčių keliančias klases kviečiami dirbti talentingiausi mokytojai, į tokias mokyklas pritraukiami geriausi vadovai, gebantys visiems mokiniams sudaryti sąlygas siekti gerų, aukštus reikalavimus atitinkančių mokymosi rezultatų ir užtikrinantys jiems puikią mokymo kokybę.

Tokios pačios nuomonės laikomasi ir kalbant apie švietimo sistemas, kur nemažai yra emigrantų, esą turinčių smukdyti pasiekimų lygį, tačiau ir ši teorija nepasitvirtina – svarbu, kaip ir ko mokoma.

Taip pat ne viską lemia pinigai. Pietų Korėja, kur mokinių matematikos testų rezultatai geriausi iš visų tyrime dalyvavusių EBPO šalių mokinių rezultatų, vienam mokiniui skiria mažesnį nei vidutinį finansavimą. Pavyzdžiui, Slovakijos, kur mokiniui nuo 6 iki 15 metų skiriama apie 53 tūkst. JAV dolerių, penkiolikmečių mokymosi rezultatai yra tokie patys, kaip ir jų bendraamžių JAV, kur išleidžiama daugiau kaip 115 tūkst. dolerių vienam mokiniui.

Ir mokytojai, ir tėvai, ir politikai pirmenybę teikia mažoms klasėms, teigdami, kad jos – geresnio ir labiau individualizuoto mokymo(si) prielaida. Vis dėlto PISA tyrimo rezultatai nerodo jokio ryšio tarp klasės dydžio ir mokinių mokymosi rezultatų nei pačiose šalyse, nei lyginant jas tarpusavyje.

Dar įdomesnis tas faktas, kad geriausiose švietimo sistemose stebima tendencija nuolat pirmenybę teikti mokytojų darbo kokybei, o ne klasių dydžiui. Užuot skyrusios pinigų mažesnėms klasėms sudaryti, šios švietimo sistemos investuoja į konkurencingesnius mokytojų atlyginimus, jų profesinį tobulinimą ir darbo krūvio mažinimą.

Rūšiavimas naudos neduoda niekam

Paprastai manoma, jog atrankos nedaranti bendrojo lavinimo mokyklų sistema sukurta teisingumui ir lygioms galimybėms užtikrinti, tačiau joje nepasiekiama geriausių mokymosi rezultatų, o sistema, kai vykdoma mokinių atranka, orientuojasi vien į kokybę ir aukščiausius rodiklius. Kitaip sakant, mokinių rūšiavimas padeda gabiausiems pasiekti aukštesnių rezultatų, taip pat ir kilstelėti šalies pažangumo lygį.

Vis dėlto tarptautiniu mastu atliekami švietimo sistemų lyginimai rodo, kad mokymosi kokybė ir teisingumas bei lygios galimybės mokytis geriausiose švietimo sistemose puikiai suderinami. Ir nė vienos šalies švietimo sistema, kur mokiniai griežtai rūšiuojami, ir nesvarbu kaip – ar iš anksto, žinant jų pasiekimus, ar pagal mokymosi rezultatus vėliau, – nėra iš tų, kuriose didžiąją dalį mokinių sudaro geriausiai besimokantieji. Kitaip sakant, rūšiavimas neduoda apčiuopiamos naudos nei „aukštesnės“, nei „žemesnės rūšies“ mokiniams.

Siekti geriausio visiems

Mokytojų tikslas neretai būna sudaryti kiekvienam mokiniui sąlygas pasiekti tos klasės vidutiniokų rezultatų, o ne, kaip Suomijoje, Singapūre ar Šanchajuje, kur mokinių pasiekimai – aukščiausi pasaulyje, siekti aukštų visuotinių rodiklių.

PISA tyrimas atskleidė, kad švietimo sistemoms labiausiai trukdo maži lūkesčiai ir reikalavimai vaikams, gyvenantiems prastesnėmis socialinėmis ekonominėmis sąlygomis. Beje, be mokytojų, mažiau vilčių dėl gero mokymosi turi ir patys mokiniai, ir jų tėvai. Pasak A. Šleicherio, tai sunki našta švietimo sistemoms. Ir mažai tikėtina, kad toms švietimo sistemoms, kuriose nesuvokiama, kad mokiniai gali pasiekti tikrai gerų rezultatų, pavyks pasivyti geriausias švietimo sistemas.
Suomijoje, Japonijoje, Šanchajuje ir Honkonge mokiniai, jų tėvai, mokytojai ir plačioji visuomenė, t. y. visi, yra linkę tikėti, kad visi mokiniai gali pasiekti gerų mokymosi rezultatų.

Vienas iš įdomiausių pavyzdžių, pastebėtų kai kuriose iš geriausiais mokinių pasiekimais besididžiuojančių šalių, – tai laipsniškas atsisakymas sistemos, pagal kurią mokiniai būdavo surūšiuojami ir paskirstomi mokytis į skirtingas vidurines mokyklas. Tose šalyse nebuvo priimtas modelis lygiuotis į vidutinius pasiekimus ir pagal tai nustatyti naujus standartus. Užuot taip pasielgusios, jos standartus „suvienodino“ kitaip: ėmė reikalauti, kad visi mokiniai siektų tokių rezultatų, kokių anksčiau buvo tikimasi tik iš geriausiųjų. „Tose švietimo sistemose visuotini aukšti reikalavimai tapo ne mantra, o realybe“, – tvirtina A. Šleicheris.

Prieš vaikų segregaciją

Švietimo ir mokslo ministrė Audronė Pitrėnienė, paklausta nuomonės apie vaikų rūšiavimą mokyklose, teigė tikrai nepritarianti mokinių segregacijai (tam tikrų grupių (socialinių, rasinių ar etninių) fiziniam atskyrimui viešajame gyvenime; tiesa, segregacija dabar teisiškai uždrausta, bet kartais galioja kaip socialinė norma). „Ir aš asmeniškai, ir ministerija esame prieš vaikų segregaciją. Ypač žalinga vaikų atranka žemesnėse klasėse. Kovo mėnesį raštu kreipiausi į savivaldybių vadovus ir mokyklų direktorius prašydama užtikrinti, kad sudarant klases mokiniai nebūtų skirstomi nei pagal jų akademinius pasiekimus, nei pagal socialinį statusą. Apie tai kalbėjau ir rugpjūčio pabaigoje Seime vykusioje metinėje savivaldybių švietimo skyrių vedėjų konferencijoje. Žinoma, mokytojams kur kas maloniau dirbti su sėkmingai besimokančiais mokiniais. Tačiau tokia mokinių atranka neatitinka pedagogikos principo, įteisinto ir Švietimo įstatyme: ugdymas grindžiamas lygių galimybių principu, o švietimo sistema yra socialiai teisinga ir nepažeidžianti nė vienos grupės mokinių interesų“, – pabrėžė ministrė.

Pasak A. Pitrėnienės, kiekvienoje Lietuvos mokykloje, nesvarbu, kur ji yra – mieste ar kaime, – turi būti sudarytos galimybės diferencijuoti ir individualizuoti ugdymą, tam galima skirti ir tris papildomas ugdymo plano valandas. Šias papildomas valandas galima panaudoti pagal konkrečios mokyklos mokinių poreikius – ar gabiems vaikams, ar tiems, kurie turi mokymosi spragų, ugdyti.

„Skirstymas pagal akademinius rezultatus ar atminties požymius nėra tikslingas ir yra efektyvus tik išimtiniais atvejais, pavyzdžiui, kai pačioje mokykloje vaikai skirstomi pagal gabumus tam tikriems dalykams mokytis. Tarkime, visi penktokai dviejų dalykų – matematikos ir lietuvių kalbos – mokosi suskirstyti į grupes pagal savo gebėjimus“, – teigė A. Pitrėnienė.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2016 m. Nr. 35)