Birutė Mar: „Šioje Žemėje viskas sukurta tobulai“

Universalaus talento ir idėjų režisierei, aktorei, rašytojai, daugybės įsimintinų monospektaklių kūrėjai Birutei Mar galima tik pavydėti. Kad ir kokios temos imtųsi, kad ir kokią istoriją pasakotų, ji sušildyta jos širdies šiluma ir švyti paprastumu. Tokia ir neseniai Lietuvos nacionalinio dramos teatro Mažojoje scenoje įamžinta tėvų, Sibiro tremtinių, istorija.

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Kas paakino imtis tokios atsakingos užduoties – ne tik parašyti, bet ir scenoje įkūnyti savo tėvų, Sibiro tremtinių, istoriją, kurią labai gražiai pavadinote „Ledo vaikai”?

– Mintis sukurti šį spektaklį kilo prieš keletą metų, iš tėvelių girdint vis naujų pasakojimų ir jautrių detalių iš jų tremties laikotarpio. Jie buvo ištremti su šeimomis 1941 metais – mamai tada buvo ketveri, tėčiui – šešeri. Tėvai užaugo vienoje jurtoje prie Laptevų jūros, Bykovo iškyšulyje – turbūt vienoje šalčiausių ir baisiausių tremties vietų. Iš pradžių norėjosi užrašyti mamos, tėčio prisiminimus. Tada parašiau eilėraščių ciklą jų pasakojimų apie tremtį motyvais. Vėliau, skaitant ir kitų tremtinių prisiminimų knygas (mano mama yra surinkusi didelę tremties literatūros biblioteką), gimė mintis sukurti spektaklį. Bet lemiamas impulsas idėją įkūnyti scenoje buvo prieš pusantrų metų perskaitytas klaipėdietės rašytojos Eglės Gudonytės dokumentinis romanas „Karta nuo Sibiro“. Šioje knygoje autorė, mano kartos rašytoja, pasakoja senelės ir mamos istoriją jau nūdienos akimis – savitai išgyvena trijų kartų moterų istorijas. Man ši knyga pasirodė labai artima (joje puikiai dera ir tragiški įvykiai, ir subtilus humoras, ir išmintis), tad pasakiau sau: turiu būtinai sukurti spektaklį apie tremtį, papasakoti tėvų istoriją – savo ir savo mamos Jūratės Vaičiūnaitės-Marcinkevičienės balsu. Ėmiau galvoti apie šį spektaklį kaip apie savitą atnašavimą, to viduje paslėpto skausmo išgyvenimą. Skausmo, kuris tebetūno tautos atmintyje ir kelia baimę, siaubą, amžiną klausimą: už ką?.. Sakoma, kai dar sykį išgyveni, išsipasakoji tai, kas labiausiai slegia, palengvėja.

– Kaip ruošėtės tam nelengvam darbui?

– Studijavau tremtinių literatūrą, archyvinę medžiagą, savo tėvų istoriją, peržiūrėjau aibę artimųjų ir draugų šeimos albumų (nuotraukos padėjo daug dalykų pajusti ne žodžiais), giliai įkvėpė dailininko Kęstučio Grigaliūno fotografijų knygos, tremtinio Gintauto Martynaičio piešiniai. Nemažai nuotraukų ir G. Martynaičio piešinių panaudojome ir spektaklyje. Pjesei, žinoma, prireikė ne tik šeimos istorijos – panaudojau daug gražių detalių bei fragmentų ir iš kitų žmonių istorijų – visa tai sudėjau į pjesės herojės lūpas. O pjesės herojė – keturmetė mergaitė, su tėvais tremiama prie Laptevų jūros. Vaiko akimis, pasaulis dar nepažeistas, skaidrus, vaikas dar nežino, kas yra skausmas, prievarta. Vaikui atrodo, kad ir badas – natūralus dalykas, taip ir turi būti. Pavadinau pjesę „Ledo vaikai“, nes tai ne tik mamos, bet ir daugybės tuomečių berniukų ir mergaičių istorija...

– Ką manote apie vis blėstančią istorinę atmintį?

– Natūralu – laikas eina, istorinių įvykių liudininkai iškeliauja Anapilin, taip po truputį istorija tampa mitu, tolima pasaka. Kaip kažkada įvykęs Žalgirio mūšis, Vytauto Didžiojo laikai... Bet ir iš mitų mes mokomės išminties, semiamės daugybės dalykų. Ir Stalino epochos baisiosios tremties puslapis nejučia blanksta. Jo liudininkai – dar gyvi išlikę mūsų garbaus amžiaus tėvai, o kiekvienas iš jų – lobis, ištisa istorija!

Kurdama spektaklį tarsi išgyvenau savo tėvų gyvenimus ir supratau, kokia laimė, kad dar galėjau tai išgirsti iš pirmų lūpų. Ir kad mūsų – vidurinioji karta – tai „laidininkas“, kuris tėvų istoriją privalo perduoti jaunajai kartai. O scenoje tai įmanoma perteikti išgyventa emocija, kuri veikia labiau, nei knygų faktai. Todėl ir norėjosi apie Sibiro tremtį prabilti garsiai, teatro scenoje, pakelti atminties velėną ir papasakoti apie tai jau kitai kartai, kad ji sužinotų, iš kur mūsų tautos genuose slypi nesąmoningai išgyvenama baimė, nepasitikėjimas savimi. Paliudyti tiems, kurie nepatyrė anos tikrovės, surengti savitą istorijos išgyvenimo pamoką.

– Spektaklio premjera – sausio 11 ir 13 dienomis. Būtent tada, kai minime tragiškus 1991-ųjų įvykius. Ar šios datos premjeriniams spektakliams buvo parinktos specialiai, kad prisimintume, kas grėsė Lietuvos žmonėms tada ir, neduok Dieve, kad nepasikartotų iš naujo?

– Spektaklį planavome „išleisti“ sausio pradžioje, o sausio 13-ąją pasiūliau būtent galvodama apie tragiškų sausio įvykių metines. Taip, dabar vėl tarsi juntame ore tvyrančią įtampą – kad tik nepasikartotų... Kad tik neprasidėtų naujas karas. Juk Ukrainoje vėl skamba tie patys žodžiai, kuriais buvo apkaltinti mūsų tėvai: „fašistai, nacionalistai...“ Šįmet teko lankytis Rusijoje ir net kalbant su savo bičiuliais menininkais pajusti, kaip ten sustiprėjusios imperinės nuotaikos. O mes taip dažnai užmirštame vertinti tai, ką turime – savo laisvę. Laisvę gyventi savo Tėvynėje, kurios mūsų tėvai ir seneliai neturėjo.
Norėčiau, kad „Ledo vaikai“ vėl primintų, leistų išgyventi tai, ką dar ne taip seniai išgyveno mūsų tauta, kad po spektaklio žmonės susimąstytų, kokie mes vis dėlto laimingi...

– Esate rašytoja, režisierė ir aktorė. Kaip jumyse sugyvena kelios kūrėjos?

– Visai draugiškai. Tai viena paprašo laiko ir erdvės leisti jai kažką nuveikti, tai kita. Dažnai viena kitai padeda, pavyzdžiui, rašant knygą viduje esanti aktorė moko persikūnyti į naują personažą ar situaciją, o viduje esanti rašytoja padeda aktorei scenoje susidėlioti dramaturgiją, pajusti teksto „skanumą“, niuansus.

– Kuriate monospektaklius, virpinančius jautresnes žmonių širdis, nes istorijos, kurias juose pasakojate ar primenate – apie meilę, kūrybą, tikėjimą ir viltį. Iš kur pati semiatės to, ką spektakliuose dalijate kitiems?

– Semiuosi iš savo ir savo artimų žmonių gyvenimo, iš patirto džiaugsmo ir skausmo, iš to kitokio – harmoningesnio – pasaulio ilgesio... Man monospektaklis – tai akistata su savimi, itin sakralus žanras – su žiūrovu gali pasidalyti paslaptimi akis į akį. Pasitraukus nuo išorės triukšmo ir šurmulio...

– Gal jūsų praktikoje pasitaikė, kad žiūrovai ar žiūrovas nesuprato, ką norėjote pasakyti?

– Taip atsitinka, kai junti pernelyg didelę atsakomybę – pavyzdžiui, premjerų metu, kai žinai, kad į spektaklį ateis itin „svarbūs“ žmonės, kad tave vertins… Tuomet atsakomybė ima viršų, ir nebelieka laisvės. O be laisvės nėra kūrybos, nėra čia ir dabar... Ir tada po spektaklio būna taip apmaudu: juk junti, kad nepavyko perteikti to, ką norėjai. O kitą vakarą jau be „atsakomybės naštos“ vaidini tame pačiame spektaklyje ir, žiūrėk, – laisvė sugrįžta, regis, be jokių pastangų.

– Daugelis kūrėjų gali jums pavydėti universalumo, didelės erudicijos. Ar to išmokote studijuodama Sankt Peterburge?

–Taip, akiratis studijų metais neįtikėtinai plėtėsi – galėjome žiūrėti geriausius tuomečius spektaklius, filmus (ir iš tada dar tolimo Vakarų pasaulio – Peterburge anuomet gastroliavo ir Piteris Brukas, ir Ingmaras Bergmanas). Grįždavau į bendrabutį kasdien tik po vidurnakčio, o nuo aštuonių ryto – vėl paskaitos. Bet koks tai buvo prasmingas, laimingas laikas!

Po studijų Peterburge atsidarė „geležinė uždanga“: važiavau į Labano judesio mokyklą Londone, į Avinjono, Lokarno festivalius, rašiau reportažus, analizavau savuosius įspūdžius ir kažkap išmokau kurti savarankiškai. Po to – Japonija, teatro ir šokio studijos, taip pat be galo įdomus, vidiniam augimui svarbus laikas, grožio, estetikos suvokimas. Po trisdešimties prasidėjo dvasinių ieškojimų laikas – kelionės į Indiją, Tibetą, Nepalą... Žodžiu, turbūt iš prigimties esu piligrimė. Nežinau, kur likimas nuneš rytoj, bet turiu įgimtą vidinį dvasios potyrių, naujų atradimų alkį. Kai taip gyvenu, juntu vidinę pilnatvę.

– Jūsų sukurti spektakliai – „Žodžiai smėlyje“, „Meilužis“, „Antigonė“, “Šilkas”„ Poetė“ „Unė“ ir kiti – ilgaamžiai. Kokia publika juose lankosi? Ar galite pasakyti, kad turite savą, ištikimą žiūrovą?

– Taip, turbūt žiūrovą jau pavyko „užsiauginti“. Savuosiuose spektakliuose vaidinu jau daugiau kaip dešimt metų – ir su jais vis kažkur kviečia, juos lanko. Kartais pagalvoju, paradoksas: paprastai teatro repertuare spektakliai gyvuoja keletą metų, o tuos, kuriuos sukūriau pati, – juose tebevaidinu. Žinoma, jais rūpinuosi kaip „vaikais“, jie „augina“ ir mane pačią. Pirmuosius savo spektaklius – pavyzdžiui, „Meilužį“, dabar vaidinu jau visiškai kitaip, nei prieš dešimtmetį. Ir „Antigonę“. Keitiesi pats, keičiasi personažas, virpesiai... Paslaptis, kodėl žiūrovas juos tebelanko, manau, paprasta: nes jie buvo sukurti tiesiog iš didelio vidinio poreikio, iš širdies. Daug visko ten sudėta...

– Be poezijos ir poetinių esė, dar rašote ir knygas vaikams. Ar tiesa, kad vaikams rašyti sunkiau nei suaugusiesiems?

– Vaikams rašyti turbūt sunkiau, bet man – visai lengva. Tarsi būčiau atradusi „aukso gyslą“: rašau ne vaikams, o tiesiog – savyje klausydama to vidinio vaiko, tyro ir nuoširdaus. Atradau paslaptį: suaugusiesiems pasakyti kažką labai svarbaus galima būtent vaiko kalba – kaip tai pasako Mažasis princas. O paskui suaugusieji jose atranda viena, o vaikai – kita.

– Iš kur žinote, ko šiandien reikia tiems, kurie gimė jau Nepriklausomybės laikais, vis labiau besivystančių technologijų amžiuje?

–Tiesą sakant, nelabai žinau. Tiesiog susitikimų su jaunimu metu mėginu pajusti jų būtį. Ir suvokiu, kad nors technologijų amžius veika mus visus, bet visose kartose yra ir bus „baltų varnų“ – šviesių ir pažeidžiamų sielų. Jie netrukus taps tais, kurie ieškos savo tiesų ir pasaulių... Viskas tobulai šioje žemėje sutverta. Neverta liūdėti.

– Kaip manote, ar „Ledo vaikai“ gali sudominti jaunus žmones, vaikus?

– Manau, kad taip… Juk „Ledo vaikų“ herojė – maža mergaitė, jos akimis tremtis – tarsi pasaka. Ir, jei spektaklis emocionalus, – vaikai viską pajunta išsyk, be vertinimų. Ledo mergaitė labai laukia susitikimo su jaunaisiais žiūrovais.

– Ne visi žino, kad esate lankiusi japonų teatro ir šokių studijas Tokijuje. Gal po „Ledo vaikų“ jus pamatysime kokiame nors spektaklyje, kuriame daugiau šokama?

– Niekada nežinai, gal kažkada teks ir sušokti. Bet vis dėlto, manau, reikia daryti tai, ką geriausiai sugebi. Japonai tradicinio šokio mokosi nuo septynerių metų, o profesionalais tampa tik suaugę. Aš japoniško šokio mokiausi tik metus, tad nedrįsčiau to viešai daryti scenoje, nors per kūrybos vakarus teko pademonstruoti vieną kitą šokį.

– Ką veikiate laisvalaikiu?

– Laisvalaikiu mėgstu tiesiog gyventi – stebėti, keliauti, išsimiegoti, valgyti, būti su draugais, su savimi, grįžti į normalų žmogišką ritmą. Nes repetuojant teatre (kaip dabar) užmiršti, kada diena, kada naktis, visąlaik sukasi mintys apie spektaklį, gyveni tarsi kitoje realybėje. Tai be galo brangus ir intensyvus laikas, bet... ilgai taip neišgyventum. Po premjerų paprastai kur nors iškeliauju, vėl tyliai tampu savimi.

– Ar esate optimistė? Ar tikite vieno aktoriaus teatro ateitimi?

– Žinoma. Juk nuo jo prasidėjo teatras! Kaip sakė Piteris Brukas, visados atsiras žmogus, kuris išeis prieš žiūrovą, pasities kilimėlį – ir prasidės spektaklis. Jei tik tas žmogus be galo norės atverti savo širdį.

– Ką svajojate sukurti ir kuo pradžiuginti žiūrovus po „Ledo vaikų“ istorijos?

– Panašiu metu turėtų išeiti ir nauja knyga vaikams „Gėlininkė“ (knygos rankraštis šį pavasarį laimėjo Nacionalinio vaikų literatūros konkurso II vietą, jos leidėjas – fondas „Švieskime vaikus“ – G. M.). Beje, knygos dailininkė – gera mano bičiulė dailininkė Kristina Norvilaitė yra ir „Ledo vaikų“ scenografė. Tai bus jos debiutas teatre… O kas bus toliau – pažiūrėsim…

* * *

Trumpai apie menininkę

Gimė 1969 m. kovo 23 d. Kaune.

Mokėsi Kauno Juozo Naujalio vidurinės meno mokyklos fortepijono klasėje.

1989–1993 m. studijavo Sankt Peterburgo teatro, muzikos ir kinematografijos institute, kur įgijo teatro ir kino aktoriaus bei teatro režisieriaus specialybę.

Nuo 1994 m. Lietuvos nacionalinio dramos teatro aktorė.

1997–1998 m. lankė japonų teatro ir šokio studijas Tokijuje.

Daugybės tarptautinių monospektaklių festivalių prizininkė.

2014 m. aktorė ir režisierė pelnė Tarptautinio teatro instituto ir Fuijairos tarptautinio monospektaklių festivalio apdovanojimą „Už indėlį į vieno aktoriaus teatro raidą”.
Išleistos knygos: „Neišsiųsti laiškai”, „Solo”, „Kokoro. Japoniški akimirksniai”, „Cinamonu kvepiantys namai”, vaikams – „Marija ir Pūkelis”, „Princesių sala”.

2013 m. Palangoje režisavo pastatytą pirmąją lietuvišką operą „Birutė“.

Parengta pagal žurnalą „Savaitė" (2015, nr. 3)