Saulius Šaltenis: „Gimstame įsupti į gyvenimo prasmę...“

Po ilgokos kūrybos pauzės rašytojas Saulius Šaltenis vėl sujudino literatūros vandenis. Jo naujas romanas „Demonų amžius“, kuriame yra aiškių sąsajų su dramatiško likimo mūsų poete Salomėja Nėrimi, visuomenėje sulaukė prieštaringų vertinimų. Su gerbiamu rašytoju Kalėdų ir 69-ojo gimtadienio išvakarėse kalbamės apie nepasitraukiančius demonus, nematomas kaltės svarstykles ir keistą gyvenimą...

Giedrė MILKEVIČIŪTĖ

– Gerbiamas rašytojau, pirmiausia norėtume išgirsti apie šviesius su artėjančiomis šventėmis susijusius prisiminimus. Juk esate gimęs per pačias Kūčias, artėja jūsų 69-asis gimtadienis. Ką gražiausio prisimenate iš savo vaikystės?
– Kartą, prieš keliasdešimt metų, naktį vaikštinėjau su šunim paupy ir turėjau vargo išgriebti iš vandens nusižudyti pasiryžusią mergaitę sustingusiom, stiklinėm akim. Pamenu, kaip aš ją purčiau, kaip ilgai ir karštai aiškinau, įtikinėjau, kad iš tikrųjų nėra taip baisu gyventi, kad rytoj viskas atrodys kitaip, kad pagaliau didžiulis stebuklas yra vien tai, kad ji, štai tokia šlapia ir kvaila, gimė, kad aš, kad mes visi gimėm… Tada ji lyg atsibudo, nežinau, ką suvokė, – gal save toje negimusiųjų eilėje staiga pamatė, bet akys žmoniškesnės pasidarė. O tais sovietiniais laikais, kai visko trūkdavo, milžiniškos eilės juk buvo įprastas ir net savižudėms mergaitėms gal artimas ir suprantamas dalykas.
Išties, visi mes gimstam laiku, nuogi, be vystyklų, bet gal ne šiaip sau, lyg įsupti į mums dar nematomą mūsų gyvenimo prasmę. Džiaugiuosi, kad gimiau Lietuvoje. Ką gražiausio prisimenu iš vaikystės? Tai, aišku, pirmiausia Kalėdas…
– Kokias gyvenimo vertybes jums, daugiavaikės šeimos atžalai, skiepijo tėtis, Lietuvoje žinomas garbus pedagogas Rapolas Šaltenis?
– Tėvas lyg ir nieko neskiepydavo, tik obelaites, ir tai nelabai sėkmingai, niekados apie jokias vertybes lyg ir nekalbėdavo, bet augom žaisdami su prieškariniais įrištais kultūros žurnalo „Naujoji Romuva“ tomais, lyg įspūdingos, 1940 m. staiga nugrimzdusios, lietuviškos Atlantidos liekanomis. Atsiklaupę prie pat scenos žiūrėdavome kasmečius garsius tėvo režisuotus vaidinimus. Arba klausydavomės, kaip koks išprotėjęs nuo tardymų gimnazistas literatas tėvui skaitė savo graudžią, išgąsdintą poeziją. Arba matydavom prigludusias prie radijo aparato išraudusias kaip triušio tėvo ausis, gaudančias pro pragariškus radijo trukdžius prasimušančius balsus: „Vengrai sukilo, sovietų tankai dega Budapešto gatvėse!”…
Tėvo mokiniai savo prisiminimuose vadina jį mokytojų mokytoju, pasakoja, kaip jis sugebėdavo juos užburti, įkvėpti meilę literatūrai, grožiui, savo kraštui, kaip nejučiom auklėjo, kaip užuominomis subtiliai vis sugebėdavo pasijuokti iš sovietinių stabų ir stabukų. Tėvas gyveno beveik šimtą metų, jo vardu dabar pavadinta mokykla. Utenos kapinėse ant tėvo kapo kryžiaus iškalti ir jo paties žodžiai: “Tiktai mylintis ir tikintis žmogus yra laimingas”.
– Kokią prisimenate mamą?
– Su metais vis gražesnis, įspūdingesnis atrodo iš vaikystės išlikęs mano motinos paveikslas: guliu jau gydytojų nurašytas, ilgai ir nykiai merdėdamas, bet kai tik atmerkiu akis – dieną ar naktį, rytą ar vakarą, – matau šalia lovos motiną. Ligoninėj kažkas kriokia sutraiškyta krūtine, šlykščiai keikiasi, langai išdaužyti, pagalve užkišti. O ji juk tuo metu paskutines savaites nešiojo netrukus į pasaulį ateisiantį mano jauniausiąjį brolį, tuo metu turėjo slaugyti ir mano tėvą, kuris, atsinaujinus džiovai, klejojo su 40 laipsnių temperatūra. Mano motina buvo skrupulingai teisingas, kuklus ir orus žmogus, kaip ir jos tėvas, mano senelis, kariavęs už Lietuvos nepriklausomybę. Motinos pasakojimai apie mano narsų ir nepalaužiamą senelį, kaip jis bėgo į ataką su už milinės užsikištu šuneliu, kaip 1940 m. spardomas įniršusių enkavedistų spaudė pistoletą kišenėje, kaip dalyvaudamas mūšyje tą pačią naktį prasivežė per sieną, kaip kalėjo nacių konclageryje, man atrodė lyg kokie graikų mitologijos herojaus žygiai. O Kalėdos, sutampančios su mano gimtadieniu, buvo visus metus laukiama šventė – ir nors dovanos po eglute būdavo tie patys, kaip ir ant stalo, tik į gražų popierių mamos įvynioti meduoliai, bet jie buvo ypatingi.
– Ką per gimtadienį ir Kalėdas jums paprastai dovanodavo per anksti Anapilin išėjusi žmona Lola?
– Lola Šaltenienė buvo įstabi mergaitė nustebusios stirnos, kuri nuo pamiškės žvelgia į tavo sielą, akimis, atvykusi iš pačių Argentinos pietų, matyt, vien tam, kaip ji kartą sakė, kad mane netyčia sutiktų. Ji išmokė mane gyventi saulėtai, be lietuviškai surauktų kaktų, gyventi nieko neatidėliojant, dabar, tik šią auksinę laimingą akimirką. Ji buvo labai kūrybinga ir vis dovanodavo ypatingus daiktus, prisigėrusius šilumos ir meilės. Dažniausiai ką nors numegzdavo iš vilnos.
Prisimenu įspūdingą jos dovanotą megztinį su žirgu ant krūtinės iš prancūzų revoliucijos laikų T. Žeriko paveikslo „Laukinių žirgų sutramdymas“. Mūsų šeimoje buvo savotiškas laisvės kultas, kaip priešprieša marazmatiškai, prievartinei sovietinei tikrovei. Ir šeiminį gyvenimą suvokėm kaip nesutramdytų, laisvų žmonių sąjungą, kurioje laisvė, visiškas pasitikėjimas ir solidarumas labiausiai sieja ir vienija.
– Jūsų naujausio romano „Demonų amžius” poetės Juditos personažas turi nenuginčijamų sąsajų su talentinga, tačiau tragiško likimo poete Salomėja Nėrimi, kuriai iki šiol taikoma tautos išdavikės etiketė. Šiemet – jos jubiliejiniai metai… Kokiais posmais ir keliais į jūsų gyvenimą atėjo Salomėja?
– Net mano gimtieji namai Utenoje juk buvo S. Nėries gatvėje... Motina prie krosnies deklamuodavo: „Apšerkšniję mūsų žiemos...” Ir tada mėnulio nutviekstos sniego pusnys už lango atrodė stebuklingos, prikimštos nykštukų, ir tikrai atrodė, kad sniegu ką tik prabėgo „ragana, nepalikdama pėdų“ ,o Viešos upelis po ledu nušvisdavo nuo auksinių žuvų gausos… Niekas, jokie lietuvių poetai vyrai, Salomėjos Nėries amžininkai, jai nė iš tolo neprilygsta.
– Likimas lėmė jums gilintis ne tik į poetės kūrybą, bet ir jos prieštaravimų, meilės ir paklydimų prisodrintą gyvenimą. Ji tapo istorinių permainų auka, o gal savanorė kovotoja?
– Įsivaizduokim, užgriūva banditai, išsitempia nepilnametę į krūmus, prievartauja, aiškina pasauliui, kad tai teisėtos jungtuvės, kad jaunoji laisva valia atsidūrė krūmuose, ir dar reikalauja, kad ji nuoširdžiai prisipažintų, išdainuotų didelę meilę ir dėkingumą savo prievartautojams. Lietuva 1940 m. ir buvo panaši į tokią mergaitę su banditais pakrūmėje. Ir S. Nėris buvo jų nusižiūrėtas skambiausias poetinis Lietuvos balsas.
Berods, ir mano kaimynas Antanas Miškinis pasakojo, kaip buvo renkami poetai Stalinui pašlovinti, kad buvo aptarinėjama net ir Bernardo Brazdžionio kandidatūra... Ar daug fantazijos reikia įsivaizduoti, kaip „šaukiu aš tautą, GPU užguitą“ eilučių autorius, išradingai terorizuojamas, būtų sukūręs kokią vergišką poemą tironui Stalinui? Mano tėvas draugavo su mokytoja, buvusia poetės drauge. Ji skausmingai raukydavosi, kai užgirsdavo trimituojant apie S. Nėrį, apie jos kaip „liepsningos bolševikės“ kelią. Ji gerai pažinojo Salomėją, matyt, turėjo progos su ja visiškai atvirai pasikuždėti. Utenoje kaip savaime suprantamą ir tikrą dalyką ne kartą girdėjau šnekas apie priešmirtinę poetės išpažintį. Ir tas kunigas nuodėmklausys dabar ilsisi netoli nuo mano gimtųjų namų bažnyčios šventoriuje.
– Kada gi, jūsų nuomone, poetei, kurios posmai ir šiandien ne tik deklamuojami, bet dažnai ir dainuojami, nepajėgusiai atsispirti stipresnėms už ją vyriškoms jėgoms, bus atleista? Juk pamename Vilniuje gimusio pasaulinio garso rašytojo Romeno Gari žodžius, kuriuos matome jo jubiliejaus proga iškabintose didelėse afišose: „Jeigu kas gyvenime yra neatleidžiama – tai neatleisti”.
– Šitoje okupacijos, kolaboravimo, išdavysčių istorijoje įdomiausia yra tai, kad daugybė solidžių, sovietų pasiuntinybės išaugintų, ne vienus metus penėtų mūsų kultūros vyrų lyg pasislėpė už mažos, naivios, širdingos ir negudrios poetės figūros jos kaltės šešėlyje…Tie vyrai, kurie ją, nusivylusią nelaiminga meile, skandalingai, triukšmingai įtraukė į savo kairuoliškąjį „Trečią frontą“, ciniškai aptarinėdami jos merginimą lyg medžioklę, lyg sėkmingą partinę užduotį, tapo svarbiais sovietų Lietuvos veikėjais, augino pagurklius, ilgai gyveno, kiti pasitraukė į Vakarus ir stebuklingai pakeitė pažiūras. Kas juos, mažiau talentingus, storaodžius, ne tokius jautrius kaip poetė, dabar dažnai prisimena?
Bet Salomėją Nėrį, susigūžusią kaip mažas žvirblelis, be laiko nuvarytą į kapus, smagu kartais pavadinti ir išgama, apmėtyti akmenimis kaip tą kekšę, kurią apgindamas giliai ironiškas ir išmintingas Jėzus ištarė: kas be nuodėmės, meskit akmenį…
Man rodos, žmonės visada žinojo, kas teisus, kas ne; jei nežinojo, tai tikrai bent širdimi juto… Kiekvienas instinktyviai stengėsi išgyventi. Nors žmogui visados duota ir galimybė tinkamai pasirinkti, ypač tada, kai, rodos, nėra jokio pasirinkimo – taip smagiai juokėsi prieš mirtį Čikagoje mano dar gyvas suspėtas pamatyti senelis. Utenoje gal ir dabar tebegyvena buvęs mokyklos sargas, atkalėjęs lageriuose, ir jo kankintojas, tardytojas, kuris išsuko žmogui ranką, kaip motina, kaip mokytojas vaikui įspraudė jam plunksnakotį ir privertė pasirašyti po reikalingais sovietiniam teisingumui parodymais.
Tai kurioje pusėje pasodintume Poetę? Kur ją, galvoju, dabar Dievas pasodintų? Aišku, į krėslą kartu su mano vaikystėj pažintu mažu žmogeliu, mokyklos sargu išsukiota rankele, kartu su tauta, o ne su jos budeliais, Lietuvos valstybingumo ir laisvės duobkasiais, nes ir jos rankelės, jos siela taip pat buvo išsukiota…
– Ką manote apie tautos atmintį ir naujus didžiavyrius, kuriuos iškėlė naujai papūtę vėjai? Tauta po sovietmečio sugebėjo atgimti, tačiau kyla naujos grėsmės. Kur mūsų poetai, teisybės ir doros šaukliai šiandien?
– Klausiate, kur dingo tie „poetai, teisybės ir doros šaukliai”? Man atrodo, kad dabar nelabai reikalingi šaukliai, reikalinga gera, dora žurnalistika, budrūs, teisingi prokurorai, skaidrios kaip melsvos nekaltų kūdikių akys savivaldybės be korupcijos kvapelio. Kad tauta nenyktų, neužtenka, kad poetams, visokiems jau nusenusiems šaukliams skaudėtų širdį, geriau tegul diegliai kas naktį staiga pabudus baksteli, perveria vyriausybės, politikų širdis. Juk labai aišku, ką daryti, kad tauta neišnyktų, yra pasaulyje išbandytų, puikiai veikiančių pavyzdžių. Visados juk geriau investuoti vieną kitą šimtą milijonų ne į betoną ar asfaltą, o į jaunus, kūrybingus žmones, į jaunas gausias šeimas, į vaikus. Pasvajokim, kad ir tuščiai, jog svarstydamos biudžetą visos politinės jėgos staiga ima ir pasirašo kokį istorinį, tautos išnykimą sustabdantį susitarimą kokiu nors simbolišku „Amžinosios Lietuvos“ pavadinimu.
– Koks režisieriaus Jono Vaitkaus kuriamo filmo apie Salomėją Nėrį pagal jūsų scenarijų likimas?
– Nežinau… Tikėkimės, kad jis bus.
– Kas dar džiugina, stulbina ar skaudina jus, įsimintinų „Riešutų duonos“, „Škac, mirtie, visados škac“, „Duokiškio“ autorių?
– Retkarčiais nuklysdamas ne tik į Antakalnio miškus, bet ir į miestą, sutikęs kokį savo kartos ar dar senesnį pažįstamą žmogų, atsargiai apsidairęs, ar kas negirdi, klausiu jo: ar tas ir tas daiktas jam irgi atrodo keistas, ar mes jau senstam ir nieko nebesuprantam? Tai, aišku, gerokai juokinga, bet didžiausia, stulbinanti ironija ištinka tada, kai jau prisiruoši, kai pribręsta laikas susitikti su žmogumi ir kai ko jo paklausti, bet jis ima ir net neperspėjęs numiršta. Deja, paskutiniu metu kažkodėl labai sparčiai miršta daugybė puikių, man artimų, brangių žmonių, draugų, senų gerų pažįstamų. Štai, mirė Romualdas Granauskas ir nespėjau su juo, kaip kartais atsitikdavo, pakalbėti, kai ko paklausti, pasitikrinti, ar jau mes, ar pasaulis keistas pasidarė? Atėjau į literatūrą kartu Sigitu Geda, Jonu Strielkūnu, Leonidu Jacinevičiumi. Jų jau seniai nebėra. Bet Stasys Kuzma dar spėjo man išaiškinti, kad dabar menininkai vaikšto, trinasi bandomis – taip jie sau atrodo didesni...
– Kokie tie jūsų akims keisti dalykai?
– Kartą mokykloje kalbuosi su vaikais apie literatūrą. Mokykla puiki, mokytojos jaunos, entuziastingos, vaikai irgi puikūs, tik jie kaip geneliai vis kalena ir kalena savo išmaniųjų telefonų, kompiuterių klavišėliais. Klausiu: kodėl? O jie, pasirodo, ir miega su tais telefonais ir internetais. Juk kompiuteris, kaip ir prieš tūkstančius metų žmogaus išrastas genialus išradimas – ratas ar kirvis, yra tik įrankis. Nedrįstu nieko mokyti, droviuosi jaunų mokytojų lituanisčių akivaizdoje prasitarti, kad gal ne su kokiu prieš tūkstančius metų ar ką tik dabar žmonijos išrastu genialiu įrankiu – tobulu kirviu ar tobulu kompiuteriu – prasmingiausia yra miegoti vienoje lovoje, bet gal su mylimu žmogumi ir klausytis jo ramaus, tobulo alsavimo…

Savaitė nr. 51, 2014 m. gruodžio 17 d.